Nežinau, kaip Vincentas Sakas ieškojo cepelinų recepto “Šeimininkės vadove”, Vilnius, 1957m (didelė, stora knyga, gal kokia 750psl, nors joje apie kulinariją bus tik kokie 300). Siūlau jam dar kartą atsiversti tą knygą ir pasižiūrėti psl 297, receptas 171, “Didžkukuliai (cepelinai)”. Arba paimti kitą, kiek senesnę, 1956m išleistą “Valgių gaminimas”, psl 272, ten netgi ir spalvotas cepelinų paveikslėlis yra. Šiuos ir kitus receptus aš įdėsiu pabaigoje, o kol kas – truputis apie cepelinų istoriją.

Grafas Ferdinand’as von Zeppelin’as nė neįtarė, jog jo pavardė taip išpopuliarės. Visų pirma, jis išrado orlaivį, pailgą, užapvalintų formų dirižablį, pripildytą vandenilio arba helio dujų. Pirmojo pasaulinio karo metais šie orlaiviai buvo naudojami žvalgybai, o taip pat kartais ir bombų mėtymui ant karinių įtvirtinimų ar šiaip kokių kaimiečių galvų. Būtent tuomet Lenkijos ir Lietuvos gyventojai galėjo pirmą kartą pamatyti dirižablį, arba, kaip dar jie buvo vadinami, cepeliną. Maždaug tuomet patiekalas iš įdarytos bulvių masės buvo pavadintas taip, kaip mes jį žinome ir dabar – cepelinai.

Rašytojas Tadeusz Konwicki (gimęs 1926m), vaikystę ir paauglystę praleidęs Naujojoje Vilnioje, taip pasakoja apie valgius ant tų laikų vilniečių stalo (iš knygos B. Holub “Przy Wilenskim stole”, deja, labai tingėjau dėlioti visus lenkiškus simbolius):
“Poza tym na stole pojawialy się cepeliny. Nazwa nowa, ale potrawa stara. Byl to rodzaj pieroga z surowych tartych kartofli, nadziewany mielonym mięsem (wolowym lub wieprzowym), ale takze serem, grzybami, kaszą, kiszoną kapustą. To się gotowalo i jadlo z dodatkiem bądz to sloniny, bądz smietany.”

Vertimas: “Po to ant stalo atsirasdavo cepelinai. Pavadinimas naujas, bet patiekalas senas. Tai buvo toks pyragėlis iš tarkuotų šviežių bulvių, prikimštas malta mėsa (jautiena arba kiauliena), bet taip pat ir sūriu, grybais, grikių koše, raugintais kopūstais. Visa tai buvo verdama ir valgoma, kartais užpylus spirgučiais, kartais grietine.”

Taigi, pavadinimas naujas, patiekalas senas. Jeigu turėtume omeny, kad Tadeusz iš karto po antrojo pasaulinio karo buvo repatrijuotas į Lenkiją, cepelinus vadinti “sovietinių kolchozinių badmečių” išradimu niekaip negalima. Juos žinojo ir anksčiau, ir netgi cepelinais vadino dar iki sovietinių laikų.

Kapstomės toliau. Žemaičiai cepelinus vadina “kleckais”. Lenkų virtuvėje taip pat randame “kluski”, baltarusių – “kliocki”. 1840m knygoje “Kucharka oszczęndna” randame bulvinių kukulių (kluski ziemniaczane) receptą, kurio tešla gaminama praktiškai taip pat, kaip dabartiniams cepelinams. Taip pat to paties laikotarpio knygose, leistose Vilniuje lenkiškai, randame tokius terminus, kaip “pulpety”, “klopsy”, “knely”. Pulpety – iš itališko “polpette”, knely – iš prancūzų “quenelle”, “klopsy” – iš vokiško “Kloss” (kartais knedlyki, nuo vok. Knoedel), visi šie žodžiai reiškia “kukulis”. Jeigu susigūglintume patiekalo “klusky śląskie”, arba “Silezijos kukuliai”, nuotrauką, pastebėtume, jog jie net ir forma labai panašūs į žemaitiškus “durniukus” arba “beprotukus”, tokie plokšti su duobute per vidurį.

Kiek man leidžia mano skurdžios etimologijos žinios, spėju, kad patiekalas pavadinimu “kleckai” į Lietuvą atėjo taip: Vokietija (Kloss) -> Silezija, dabar Lenkijos teritorija, kažkada Vokietijos žemės(vis dar Kloss) -> Lenkija (kloski, kluski) -> Lietuva/Žemaitija (kleckai). Pavadinimas plito kartu su bulvėmis, todėl tokia teorija, bent jau man, atrodo pakankamai tvirta.

Iš kitos pusės, kukulius, kimštus kuo nors, lietuviai žinojo ir iki bulvių atsiradimo. Jau pats žodis “kukulis” yra pakankamai archaiškas ir baltiškas, ir reiškia “rutulį, gniužulą”, kai kur taip pat ir “kepalą”, labiau link Latvijos. ( Taip pat yra ir dar viena, mažiau kulinarinė žodžio kukuliai reikšmė, paprastai taikoma prasme “ji kaip užtvojo jam per kukulius, anas iš skausmo net amą prarado”.) Taigi, galima teigti, kad kukulius LDK žinojo jau seniai. Gamino juos ir iš mėsos, ir iš miltų ar kruopų (grikių, avižų, rugių, kviečių). Belieka smulkmena – sudėti vieną į kitą, įdaryti miltinį kukulį mėsa ar kitokiu įdaru. Žinant viduramžių virėjų išradingumą, jiems tikrai tai išmąstyti daug vargo nesudarytų.

Taigi, ką turime? Ogi tai, kad lietuviai (ir ne tik lietuviai, o labai daug Europos tautų) cepelinus valgė jau nuo senų laikų. Nuo tada, kai tik išmoko virti kukulius su įdaru. Tiktai juos vadino ne cepelinais, o kukuliais, ir apvalkalui naudojo ne bulves, o miltus ar kruopas, galbūt surištus kiaušiniu, galbūt nuplikytus pienu (viena iš technologijų, išlikusi iki šiol prancūzų quenelles, nors jie jų paprastai ir neįdarinėja). Atėjus bulvėms, tiesiog pasikeitė kukulio apvalkalas.

O pailga cepelino forma, vėlgi mano subjektyvia nuomone, buvo sugalvota tam, kad būtų galima juos pagaminti didesnius, antraip, jeigu padarytume tiesiog didelį rutulį, kol vidus išvirs, paviršius ims irti. Arba tam, kad jie būtų panašesni į ore skraidančius XXa pradžios technologijos stebuklus. Čia jau klausimas iš serijos apie tai, kas pirmiau atsirado, višta ar kiaušinis.

Vadinasi, kitą kartą, kuomet kas nors jūsų paklaus, bandydamas sukirsti, “ar mėgo Vytautas Didysis cepelinus”, galite atsakyti “be jokios abejonės, tik juos vadino pailgais kukuliais su įdaru”. Ir būsite teisus, išskyrus galbūt tik nepatikrinamą dalį “mėgo” :{).

Beje, lenkai šiaurės rytinėse šalies dalyse irgi iki šiol verda ir mėgsta cepelinus, kuriuos taip ir vadina “cepeliny”, arba “kartacze”, kaip manoma, nuo žodžio “kartečė”, arba šratais užpildytas apvalkalas, naudojamas artilerijoje. Išties, panašu.

Vadinasi, cepelinai – tai dideli kukuliai. Didžkukuliai. Va ir sugrįžome ten, iš kur pradėjome. Tiesą pasakius, visuomet galvojau, kad didžkukuliai – tai kažkoks naujadaras, dabartinių kalbininkų išrastas žodis. O pasirodo, jog šis žodis kur kas archaiškesnis už tą patį “cepelinai”.

“Sovietinių kolchozinių badmečių valgis”… Kurgi ne.

Apie cepelinus “teksakietiškai” aš jau kartą rašiau, o dabar receptai, kurių pririnkau iš turimų knygų:

“Šeimininkės vadovas”, 1957m, Vilnius.

DIDŽKUKULIAI (CEPELINAI)

375 g bulvių
80 g II rūšies jautienos
20 g svogūnų
25 g lašinių
druskos.

Pusę bulvių išverdama nenuluptų, o pusė nuskutama ir sutarkuojama. Išvirtos bulvės nulupamos ir permalamos. Žalios bulvės šiek tiek nusunkiamos, sumaišomos su virtomis bulvėmis, druska ir išmaišoma. Tada bulvių masė suskirstoma gabalėliais, ant delno išplojami paplotėliai, dedama kimšinio, ir padaromi apvalūs pailgi kukuliai. Jie dedami į verdantį pasūdytą vandenį ir verdami pusę valandos. Iki patiekiant laikomi tame pačiame vandenyje, kuriame virė.
Patiekiant valgyti, išgriebiami skylėtu samčiu ir užpilami smulkiai piaustytais spirgintais lašiniukais su svogūnais.

“Valgių gaminimas”, 1956m, Vilnius.

DIDŽKUKULIAI (CEPELINAI)

15 bulvių, 5 virtos bulvės, druskos, 1/4 šaukšto taukų, maltų pipirų.
Įdarui: 400-500 g jautienos mėsos, 1 svogūnas.
Padažui: 70g lašinių, 1 svogūnas, 2-3 šaukštai grietinės

Skustas ir nuplautas bulves sutarkuoti, per medžiagą nuspausti, pridėti apie 1/3 [tūrio] virtų sugrūstų bulvių, pagal skonį druskos ir viską suminkyti.
Imti po 70-80g svorio tešlos gabalus, juos delnais išploti, ant vidurio uždėti įdaro, kraštus sujungti ir padaryti apvalainius kukulius. Juos dėti po vieną į verdantį pasūdytą vandenį (kad virimas nebūtų pertrauktas) ir atsargiai pamaišant virti 25-30 minučių. Išgriebtus iš vandens kukulius sudėti į pakaitintą pusdubenį ir užpilti su svogūnais spirgintais lašiniais ir grietine.
Kukuliams įdaras daromas iš žalios, virtos mėsos, lašinių, kepenų ar varškės.

Mėsos įdaras: jautieną ar kiaulieną (žalią ar virtą) sumalti, pridėti taukuose paspirginto svogūno, maltų pipirų, druskos, jei reikia, truputį sultinio ir išmaišyti.
Lašinių įdaras. 150g lašinių supiaustyti pailgais gabaliukais, pabarstyti pipirais, galima pridėti smulkiai kapoto rūkyto kumpio ar juodos duonos paspirgintų trupinių, išmaišyti ir įdaryti kukulius.
Varškės įdaras. 500g varškės gerai ištrinti, įdėti, jei yra, 1 kiaušinį, truputį druskos, cukraus ir išmaišyti. Su varškės įdaru kukuliai dažnai daromi apvalios suplotos formos. Išvirtus kukulius galima užpilti tirpytu sviestu su grietine.

Kiti įdarai ( iš “Przy Wilenskim stole”):
Įdaras iš rūkyto kumpio ar šoninės: 1/2kg kumpio, 1 svogūnas, 1 kiaušinis, pipirai. Kumpį arba šoninę išvirti (dedant į verdantį vandenį), tuomet smulkiai supjaustyti. Pridėti smulkiai sukapotą svogūną, kiaušinį, pipirų, išmaišyti.
Varškės arba balto sūrio įdaras: 200g varškės arba balto sūrio, 1 kiaušinis, šaukštelis sviesto, druskos (Žemaitijoje deda mėtų). Viską gerai išmaišyti. Taip įdaryti cepelinai pateikiami su kastiniu (greičiausiai autorės klaida, nes originale “Cepeliny tak nadziane podaje się z tzw. kastinys, tj. topionym maslem ze smietaną”, t.y. kastiniu vadinamas tirpintas sviestas su grietine.)
Grybų įdaras: 1 litras džiovintų arba sūdytų grybų, 150g rūkytų lašinių arba šoninės, 1 svogūnas, žiupsnelis pipirų, ą kiaušinis, 100g batono, išmirkyto piene. Išplautus grybus apvirti piene, nusausinti ir sumalti kartu su lašiniais. Į masę įdėti kiaušinį, išspaustą batoną, pipirų ir druskos pagal skonį. Viską gerai išmaišyti. Cepelinus su grybų įdaru paduoda su grietine, tirpintu sviestu arba padažu iš keptų lašinių, svogūnų ir grybų.
Įdaras iš raugintų kopūstų: 1 litras raugintų kopūstų, 100gr lašinių, 1 svogūnas. Raugintus kopūstus perskalauti. Svogūną sukapoti smulkiai, pakepti ant lašinių, supjaustytų kubeliais, sumaišyti su kopūstais ir troškinti, kol kopūstai suminkštės. Nuo ištroškintų kopūstų nupilti skystį arba dar kurį laiką palaikyti atidengtą, kad išgaruotų skysčio perteklius. Su tokiu įdaru cepelinus pateikia su spirgais, grietine arba “kastiniu”.
Dar porą variantų cepelinų įdarui pasiūlė virėja iš Vilniuje esančio viešbučio Lietuva restorano:
– rūkytus lašinius sumalti, pridėti mairūno ir smulkiai kapotų česnakų.
– Baltą sūrį arba varškę sumalti, pridėti vieną kiaušinį. Svogūną smulkiai sukapoti. Šoninę supjaustyti kubeliais, paskrudinti ant stiprios ugnies, sudėti svogūnus. Sūrį išmaišyti su šonine ir svogūnu, pagal skonį pasūdyti ir įdėti gan nemažai mairūno.

B. Imbrasienė “Lithuanian traditional foods” (iš to, kas dar nebuvo paminėta)
Silkių įdaras: 2 silkių file, 1 išplaktas kiaušinis, 1 smulkiai kapotas svogūnas, pipirų pagal skonį. Silkių file sumalti blenderyje arba mėsmale. Pabarstyti pipirų, pridėti pakepintų svogūnų ir išplaktą kiaušinį. Gerai išmaišyti, kad susimaišytų skoniai. Pateikti su grietine.

Radau dar vieną receptą:
Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms, Kaunas, Ž.ū. rūmų leid., 1937 m.

183 puslapis. Trintų bulvių virtiniai.

Imti: 2 kg bulvių, 1/2 kg jautienos ar rūkytos kiaulienos, 1 svogūną ir pipirų.

Bulves sutrinti ir gerai nusunkti. Paimti keletą virtų bulvių, nulupus sugrūsti ir sumaišyti su žalių bulvių mase. Pridėti druskos ir gerai išminkyti. Jautieną mėsą sumalti, o kiaulieną galima supiaustyti mažais gabalėliais. Į mėsą pridėti druskos, spirgintų svogūnų ir pipirų. Kiaušinio didumo bulvių masės gabalą paimti ant delno, išploti, uždėti mėsos įdaro ir gerai uždengti bulvių tešla. Kraštus gerai užspausti, kad verdant nepasileistų. Dėti į verdantį, pasūdytą vandenį ir virti. Į stalą duodami užpilti spirgintais lašinėliais.

Trintų bulvių virtiniai gali būti įdaryti ir varške. Tam reikalui imti 2 kg bulvių, 1/2 kg varškės ir 2 kiaušinius.
Bulvių masė gaminama taip, kaip mėsa kimštiems virtiniams. Varškę gerai ištrinti, sudėti kiaušinius, druską, kelis šaukštus grietinės ir gerai išmaišyti. Virtiniai daromi taip pat, kaip ir mėsa kimšti virtiniai. Išvirę virtiniai paduodami su grietine.

Sovietinio kolchozinio badmečio valgis, ane? :{)

Kadangi švilpikai bus su grybų padažu, reikės džiovintų baravykų. Nedaug, tarkim, kokias šešias skilteles, jeigu grybai griežinėliais supjaustyti prieš džiovinant. Juos išmirkome, geriausia per naktį, jeigu ne – tai bent jau dvi-tris valandas, tada atsargiai nugriebiame nuo skysčio paviršiaus, vandenį nupilame į kitą dubenėlį, atsargiai, kad ant dugno iškritęs smėlis pasiliktų. Tuomet baravykus dedame į tą patį nupiltą skystį, užstatome ant mažos ugnies ir paliekame iš lėto burbuliuoti uždengtą, kol gaminame visa kita. Jeigu vanduo per daug nugaruoja, įpilame dar truputį, tikslių proporcijų nėra, bet vandens turėtų būti na kažkur apie stiklinę ar panašiai.

Imame keturias Russet veislės bulves, jos didelės ir labai krakmolingos. Keturios tokios bulvės sveria beveik du kilogramus. Nuskutame, supjaustome ketvirčiais, verdame pasūdytame vandenyje, kol išvirs ir ims byrėti. Tuomet bulves nusunkiame, statome ant labai lėtos ugnies ir nuolat pamaišydami, išgariname iš jų visą skystį. Dar geriau palikti bulves atidengtame puode per naktį, kad padžiūtų. Tradiciškai švilpikus ir gamina iš atlikusių nuo baliaus virtų bulvių. Na bet vienu žodžiu, viena iš mano ankstesnių klaidų buvo ta, kad bulvės buvo pernelyg šlapios. Nugarindami bulves puode nepamirškite nuolat maišyti mediniu šaukštu, kad nepradėtų svilti.

Imame trintuvę ir sumaigome bulves, kol dar karštos, panašiai, kaip bulvių košei. Kai tik masė praaušta pakankamai, kad nebedegintų rankų, į masę dedame du kiaušinius ir stiklinę miltų. Taip pat galima dar ir porą šaukštų krakmolo įdėti, vyrauja nuomonė, jog tuomet tešla mažiau lips.

Rankomis sumaišome masę su kiaušiniais ir miltais tol, kol pasidarys vienalytė. Maišyti reikia kaip galima mažiau. Ši tešla turi tokią keistą savybę, kuo daugiau minkant, tuo skystesnė ir lipnesnė ji darosi, todėl kuo mažiau ją reikia judinti. Kai tik viskas susimaišė ( tešla proceso metu ims gana piktai lipti prie rankų ), liaunamės minkę. Ji bus labai minkšta, kočioti jos neįmanoma, nieko bendro su, tarkim, čeburėkų ar koldūnų tešla.

Lentą gausiai pabarstome miltais, ir miltuota ranka pakabiname saują tešlos iš puodo. Dedame ant miltuoto paviršiaus ir suvoliojame į dešrelę ( visi, tikiuosi, prisimena vaikiškus laikus ir žaidimus su plastilinu? :{) ). Tą dešrelę suplojame į ilgą blyną, maždaug 5mm storio. Supjaustome rombais. Dirbti geriau kuo greičiau, nes kuo toliau, tuo tešla darysis skystesnė ir lipnesnė.

Tuo metu jau reikia turėti paruoštą skardą, išteptą aliejumi, o orkaitė įkaitinta iki 220C. Švilpikus sudedame į skardą, pašauname į orkaitę, kepame apie 10-15 minučių, tada kyštelim nosį. Jie bus truputį išsipūtę, šiek tiek paskrudę. Apverčiam vieną. Jeigu apačia kur kas rudesnė, nei viršus, tada apverčiam visus, ir pakepame dar, kad paskrustų ir kita pusė. Jeigu jūsų orkaitė naujoviška, su visokiais ventiliatoriais ir pan, galbūt to daryti net ir nereikės. Maniškė senučiukė, tenka suktis.

Kol švilpikai kepa, ruošiame padažą. Virusius grybus nusunkiame, skystį pasiliekame, grybus sukapojame. Vieną svogūną smulkiai sukapojame ir pakepiname poroje šaukštų sviesto ant vidutinės ugnies, kol ims truputį gelsti. Tiksliai kiek laiko nepasakysiu, gal 10 minučių, bet tikslumas čia ir ne taip svarbu. Į pakepintus svogūnus įmaišome šaukštą miltų, viską nuolat maišydami pakepiname apie minutę, ir tada supilame skystį nuo grybų. Gerai išmaišome, kad nebeliktų miltų gabaliukų ir masė taptų daugmaž vienalyte, tuomet pilame pieno. Vėlgi, iš akies, kad suskystėtų, apie stiklinę-pusantros. Vis maišydami kaitiname, kol užvirs ir sutirštės maždaug iki kefyro tirštumo, bet jau čia kaip kam patinka. Beriame druskos, šviežiai maltų pipirų, suberiame sukapotus grybus. Išmaišome, pakaitiname dar porą minučių, ir viskas, padažas paruoštas.

Paprasčiausias variantas – prisikrauti lėkštę švilpikų, užpilti padažu ir kirsti :{)

Sudėtingesnis – padažą padaryti kiek skystesnį, švilpikus išdėlioti į plokščią indą, užpilti padažu ir palikti, kad sumirktų, arba netgi truputį patroškinti. Švilpikus taip pat galima kepti ir keptuvėje įkaitintame aliejuje ar riebaluose. Bet jeigu ruošiatės švilpikus troškinti, labiau tinka orkaitėje kepti, jie sausesni ir geriau sugeria padažą.

Štai tiek to vargo ten ir tebuvo. Kai įsisavinau du dalykus – gerai nugarinti bulves ir kuo mažiau krutinti tešlą – viskas ėmė eitis kaip iš pypkės. To ir jums linkiu.

Skanaus!

O ką daryti, jeigu esi užstrigęs laukiniuose vakaruose, o dūšia verkia, išsiilgusi elementariausių tautinių cepakų, kuriuos Lietuvoje ant kiekvieno kampo kavinėse pardavinėja?

Tenka suktis. Štai pažvelkite, kaip tautiečiai verda cepakus atšiauriomis Texaso sąlygomis.

Reikia dviejų pagrindinių dalykų: normalios bulvinės tarkos ( arba tarkavimo mašinos, bet tarka – planas minimum ) ir normalių krakmolingų bulvių. Tarką, kaip minėjau, man jau suveikė. Krakmolingiausios bulvės, kurias čia galima gauti, tai Russet veislės, didelės, stambios, labai stora oda. Viena tokia bulvė paprastai sveria apie svarą. Imame šešias, bendroj sumoj svoris buvo apie 2,6kg. Dvi išverdame su lupenomis, o keturias atidedame. Štai jos ( mąsteliui greta padėjau paprastą šakutę. Ne, tai ne šakutė desertui ):

Tokio dydžio dvi bulvės verda apie 45 minutes. O tuo tarpu, kol verda, apsiginkluojam tarka, likusias keturias bulvikes nuskutam, atsiraitojam rankoves, ir pirmyn. Geriau tarkuojasi, kai bulvė juda ratais, o ne tiesiog aukštyn-žemyn, o taip pat, jeigu nuolat į tarką atgręšite smailiausią tarkuojamos bulvės kampą, reikės mažiau pastangų. Bulvės mažiau juoduos, jeigu į tarkius įspausite vienos citrinos sultis.

Sutarkavome, gauname maždaug tiek tarkių:

Tarkius krauname į medžiagą ( amerikoniškai vadinamą cheesecloth ), ir spaudžiame, surinkdami bulvių skystį į atskirą dubenį. Bulves nugręžti reikia gan sausai, bet truputį truputį drėgmės jose turi likti, kad pačiupinėjus jie atrodytų lyg padrėkusios pjuvenos.

Čiumpam bulves, kurios išvirė su lupenomis, jas nulupame ir sumaigome, kaip bulvių košei, tuomet sumaišome su tarkiais. Jeigu turite malimo mašinėlę, dar geriau yra bulves su lupenomis ne trinti, o malti, gaunasi tolygesnė masė. Tarkius pasūdome.

O tam skysčiui, kurį pasitaupėme, leidžiame pastovėti 10-15 minučių, tuomet atsargiai nupilame. Ant dugno bus susikaupęs krakmolas, jį nugramdome ir dedame kartu su tarkiais ir trintomis bulvėmis.

Bulves sumaišome, kad gautųsi vienalytė masė, sandariai uždengiame su ta pačia medžiaga ir paliekame stovėti, kol gaminamas įdaras.

Džiovintus baravykus paverdame ant lėtos ugnies apie 20 minučių.

Maišome faršą, maždaug 2 dalys riebios kiaulienos ir 1 jautienos. Keptuvėje pakepiname truputį kapoto svogūno, kai taps minkštas ir sukris, ten pat sudedame kapotus grybus ir dar pakepiname, kad svogūnai taptų maždaug tokios spalvos, kaip nuotraukoje. Tada dedame į faršą, beriame druskos, pipirų, truputį kvapiųjų pipirų, ir viską gerai sumaišome-suminkome, geriausia rankomis. Iš prieskonių čia dar tiktų mairūnas.

Kol lipdome cepelinus, užstatome didelį puodą pasūdyto vandens, kad užvirtų. Imame maždaug lauko teniso kamuoliuko dydžio tarkių gabalėlį, išplojame jį ant delno, ant viršaus dedame nedidelį mėsos kukuliuką.

Kraštus gerai užspaudome, antraip verdant cepelinai gali išsiskėsti.

Ir, sukdami tarp delnų, suformuojame štai tokį klasikinės formos cepaką.

Iš tokio kiekio bulvių gaunasi apie dešimt cepelinų. Juos išdėliojame ant sudrėkintos lėkštės. Gerai būtų, kad vanduo jau būtų užviręs, antraip cepelinai nuo laukimo gali pajuoduoti.

Atsargiai, stengdamiesi nepažeisti, nuridename cepelinus nuo lėkštės į delną, išlyginame dar kartelį formą ir atsargiai leidžiame į verdantį vandenį. Svarbu, kad puodas nebūtų perkrautas, antraip cepelinai, trindamiesi vienas į kitą, gali pernelyg apsidaužyti ir suirti. Jeigu cepelinų daug, geriau jau užkaisti du puodus vandens, negu bandyti viską sugrūsti į vieną.

Verdame, kol vėl užvirs vanduo, ir nuo to momento verdame nestipriai burbuliuojančiame vandenyje apie 10-15 minučių, tokio dydžio kaip čia parodyta – apie 15. Kol verda, paruošiame elementarų spirgų ir svogūnų padažą. Kadangi mūsų grietinė kažkokia netikra ( kaitinama ne tirpsta, o virsta kažkuo panašiu į varškę ), jos nedėjau. Paserviruojame.

Štai ir viskas. Nepamirškite užsigerti alumi, Teksaso vietinių rūšių gerai tinka “Shiner Bock”.

Skanaus!

Ta proga dzūkiškas receptas – kugelis su sparneliais.

Tarpinių nuotraukų kažkaip nedariau. Na, net nežinau. Negi yra dar tokių, kurie nematė, kaip tarkuotos bulvės atrodo?

O gaminama labai paprastai. Sugadinti nelabai čia ką pavyks, proporcijos gana laisvos.

Vištos sparniukus įtriname druska, traiškytais kmynais ir česnaku, ir paliekame pasimarinuoti, kol ruošiame kitką. Jeigu turite rūkyklėlę, juos parūkiname, bus išvis pasakiškas skonis.

Užstatome spirgintis lašinukus, ant vidutinės ugnies, ir čiumpam tarkuoti bulves. Amerikoje, kaip pastebėjau, geriausios tam reikalui yra “Russet” bulvės, tokios didelės, delno dydžio, ir perpjovus baltos. Idaho irgi tinka, bet tų Idaho irgi daug ir skirtingų rūšių, čia jau reikia žiūrėti.

O prieš tarkuojant į indą, kur kris tarkiai, išspaudžiame citriną, ir po kiekvienos bulvės tarkius išmaišome, tuomet nejuoduos. Na bent jau mažiau tai tikrai. Vis prižiūrime, kad nepradėtų svilti spirgai, kai jau jie paruduoja – metame ten pat į keptuvę smulkiai sukapotą svogūną ir toliau kepame, kol pageltonuos. Į pabaigą norės pradėti svilti, taip kad reikės arba mažinti ugnį, arba dažniau maišyti.

Taigi, pritarkavome bulvių bliūdą, nieko nuspausti nereikia. Mušame dabar ten porą kiaušinių, gerai išmaišome, ir įpilame stiklinę-pusantros verdančio pieno, kad kugelis būtų minkštesnis. Beriame druskos ir dosnų žiupsnį čiobrelių, suverčiame spirgus su svogūnais, vėl viską gerai permaišome.

Į uždengiamą molinį puodelį ( aš naudojau nuo prancūziškos svogūnų sriubos ) dedame du-tris sparniukus, viską užpilame paruoštais tarkiais. Statome į orkaitę, apie 45 minutes 200C temperatūroje, uždengtus. Geriau dėti ant skardos, o ne tiesiai į orkaitę, nes kugelis kepdamas truputį kils, burbuliuos ir gali pradėti tekėti per kraštus. Kai laikas praeina – nudengiame ir pakepiname dar kokias 15-20 minučių, kad susidarytų plutelė.

Traukiame lauk, užpilame spirgučių ir keptų svogūnų mišiniu. Va tokia štai “high calorie Lithuanian country diet”. :{)

Skanaus, ir į sveikatą!

P.S. Jeigu reikia šitam receptui tarpinių nuotraukų, sakykit, kitą kartą gamindamas pafotkinsiu daugiau.

Pusę kilogramo jautienos faršo, ne perdaug lieso, pakepiname keptuvėje, kol nueis spalva, ir ten beriame griežinėliais supjaustytą svogūną ir porą sukapotų morkų. Beriame druskos, pipirų, ir vis pamaišydami kepame kelias minutes, kol daržovės kiek suminkštės ir atrodys maždaug taip:

Suberiame kokius keturis-penkis grybukus, supjaustytus griežinėliais, įdedam lauro lapą, ir dar pakepiname, kol grybai suvys ir atiduos savo skystį, kažkur apie penkias minutes.

Tada įkrauname šaukštą pomidorų pastos, viską gerai išmaišome, pakepiname porą minučių, ir užberiame lygiu sluoksniu porą šaukštų miltų. Viską gerai išmaišome ir truputį pakepiname, bet atsargiai, vis pamaišydami, kad nepradėtų svilti. Na, minutę kokią. Tada po truputį, vis pamaišydami, supilame pusantro puodelio jautienos sultinio, truputį ( kokį arbatinį šaukštelį, ne daugiau ) Vorčesterio ( vusterio ) padažo, ir ikaitiname, kad imtų lėtai burbuliuoti. Ugnį sumažiname ir troškiname apie 25 minutes. Praėjus maždaug pusei laiko beriame žiupsnį džiovintų čiobrelių. Pabaigoje, likus kelioms minutėms, kai skystis jau sutirštėjęs, beriame kokią saują šaldytų žalių žirnelių ir maišome, kol jie atitirps. Troškinimo metu karts nuo karto verta pamaišyti, kad nesviltų. Ragaujame, beriame, jeigu reikia, dar druskos. Gauname kažką panašaus į tai:

Orkaitę įkaitiname iki 200-205 laipsnių. Sukrauname mėsos masę į truputį sviestu ištepto indo dugną. Indą reikėtų parinkti tokį, kad mėsos būtų maždaug iki pusės. Iš viršaus atsargiai, sluoksnis po sluoksnio krauname bulvių košę. Bus dar geriau, jeigu į bulvių košę įpilsite truputį grietinėlės, pipirų ir muškato riešuto. Žodžiu, sudedame košę, viršų išlyginame, ir pabarstome sūriu, jeigu jau britiškas receptas, tuomet reikėtų čedaro, bet šiaip jau tiks bet koks, kuris lydosi.

Kepame, kol sūris išsilydys ir viršus apskrus, kokias 15 minučių. Ten jau ir taip viskas iškepę, taip kad kai tik vaizdas tenkina, tada ir gatava.

Labai skanu užsigeriant kefyru. Žinau, ne britiška, užtat labai tinka :{)

_o.jpg”>

Skanaus!

Bulvę nuplauname ir atpjauname nuo jos plonyčius griežinėlius, maždaug milimetro storio, ir pageidautina, kad vienodo storio visame plote, ta prasme, kad nebūtų taip, kad vidurys labai plonas, o kraštai stori. Taip pat atpjauname nedidelį “pagaliuką”.

Vieną griežinėlį apvyniojam aplink pagaliuką.

Sukdami į priešingą pusę, nei pirmasis, užvyniojame antrą ir trečią lapelius. Sukti reikia taip, kad kiekvienas sekantis lapelis uždengtų prieš tai buvusį ( vidurys pasilieka giliausiai ), antraip pabaigta rožė bus panašesnė ne į gėlę, bet į kopūstą.

Persmeigiame mediniu dantų krapštuku pagrindą taip, kad neišsiskleistų. Pirmas etapas baigtas. Tuomet priglaudžiame dar tris-keturis didesnius lapelius, ir atverčiame juos atgal, taip, kaip nuotraukose:

Susmaigstome, kad viskas laikytųsi ir nesubyrėtų. Įsimiklinus užtenka dviejų-trijų krapštukų. Jeigu suplyšta – nieko baisaus, rožės augalas netobulas.

Ir tuomet jas išverdame aliejuje, kol apskrus. Leisti į aliejų geriau “aukštyn kojom”, antraip lapeliai kartais mėgsta atsilenkti. Kai išvirs, paguldyti jas ant popierinio rankšluosčio, pabarstyti druska, ir, kai pravės, atsargiai ištraukti krapštukus. Jie išsitraukia lengviau, jeigu prieš traukiant juos truputį pasukti aplink išilginę ašį.

“Rožės” išvirusios nebenori subyrėti į atskirus “žiedlapius”, ir jas galima atsargiai perkelti į lėkštę.

Kartais skaniausia tai, ką prisimeni nuo vaikystės, paauglystės, ar studentavimo laikų, ko restoranuose ar kavinėse negamina. Kartais reikia nusileisti ant žemės ir liautis būt pižonu. Nes niefig…
( žinoma, tikroji priežastis – šaldytuvas pustuštis, o aš labai tingėjau iki parduotuvės važiuot ).

Imam krūvą bulvyčių. Pavytę, sudygę – pofig, svarbu nesupuvę. Nuskutam, supjaustom plonais griežinėliais. Kol pjaustom, užstatom ant viryklės smulkiai supjaustytų lašinukų, na, kokias tris riekutes, vidutinė ugnis. Kai jie ištirps ir paskrus, ant viršaus kraunam bulves. Uždengiam, skrudinam. Apačia paskrunda – apverčiam, kad ant dugno nusėstų tos, kur dar nepaskrudo. Įberiam pusę griežinėliais supjaustyto svogūno, padarę duobutę per vidurį bulvių. Uždengiam, kad pašustų ir suminkštėtų, tada išmaišom. Sukapojam kokias dvi-tris skilteles česnako ir irgi į keptuvę. Įberiam druskos, pipirų. Toliau suimprovizuojam prieskonių – kokio nors, pvz, mairūno su petražolėm, ar krapų, šiaip ten viskas tinka. Jeigu žali prieskoniai, tai juos geriau į pabaigą suberti, antraip tas jų skonis ilgai bekepant stipriai sumažės. Jeigu sausi, galima jau dabar. Aš turėjau tokį mišinuką, “New Orleans mix” vadinasi, ten aštrių pipiriukų visokių yra, geras daiktas. Dar šaldytuve žalių žirnelių šaldytų buvo, tinka ir jie, dėl spalvos. Liuks.

Na ir vsio, baigiam kepti, kol viskas minkšta. Galima pabaigoje apibarstyti viską parmigiano sūriu ir įmesti į orkaitę, kad išsilydytų, bet šiandien neišsikalinėjam, ane? Vadinasi, įsipilam alaus ( arba kefyro, jeigu gyvenate šalyje, kur kefyras normalus. Bet geriau vis vien alaus ). Kraunam visą tą gėrį į lėkštę ir kertam. Turit raugintų agurkėlių ar kopūstų – dar geriau, labai tinka. Skanaus ir į sveikatą!

P.S. čia versija be svogūnų, nes irgi buvo pasibaigę… Skaniau, žinoma, su jais.