Imam aštuonis pomidorus. Jeigu parduotuviniai, tai daugiau skonio turi nokę ant šakelės, bet jie ir brangesni. Jiems nupjauname viršūnėles ir šaukščiuku išskobiame visokias sėklas, stengdamiesi nepridaryti skylių sienelėse. Į vidų įberiame po truputį druskos ir pipirų, paliekame truputį pastovėti.

Tuo tarpu imame kokį puskilogramį grybų. Miško grybų mišinio, žinoma, būtų geriausia. Parduotuvėje mačiau jau irgi atsirado įvairesnių, pvz, portobello, jie turi truputį daugiau skonio. Na bet ir šampinjonai tiks. Grybus nuvalome ir smulkiai sukapojame.

Jungiam orkaitę, statom ant maksimumo, tegul kaista. Vieną didelį svogūną supjaustome kubeliais. Keptuvėje paspirginame rūkytų lašinukų. Aš gaminau su paties lydytu avienos lajumi, irgi įdomus variantas, kvepia kitaip, bet irgi visai maloniai. Jeigu lajaus, tai kokį šaukštą su kaupu maždaug. Ir kepiname svogūnus, ant ne pernelyg stiprios ugnies, vis pamaišant, kol tolygiai pageltonuos.

Kol kepa, lupam dvi-tris česnako skilteles ir smulkiai sukapojame. Kai svogūnai iškeps, suberiame česnaką ir jau niekur neatsitraukdami maišome, kol pajusime malonų aromatą. Poros minučių turėtų užtekti. Suverčiam į keptuvę grybus, viską išmaišom ir kiek padidinam ugnį. Gali pasirodyti, kad grybų čia stipriai per daug, bet pamatysite, kad kai tik grybai išleis skystį, iš jų liks visai nedaug, gal tik trečdalis buvusio tūrio. Sustumiam grybus į keptuvės kraštą ir nugarinam skystį, jo truputį turi likti, bet tik truputį. Tada pasklaidom ir dar pakepinam, kol pastebėsim, kad lyg ir ima kibti prie keptuvės dugno.

Maždaug šiuo momentu verčiam į keptuvę porą šaukštų grietinės. Visą reikalą išmaišom, uždengiam, ugnį sumažinam ir truputį patroškinam. Na, kokias 5 minutes, daug nereikia. Įberiam žiupsnį čiobrelių, druskos, šviežiai maltų pipirų, viską išmaišom, dar kokią minutę pakaitinam ir išjungiam.

Toliau. Pomidorų viduje bus atsiradę skysčio, kurio mums visai nereikia. Užtat skystį mėgsta vaikai, jeigu bus daugiau nei vienas norintis, gali kilti net ir muštynės. Laikinai dėmesį galima nukreipti pasiūlant nuo skobimo likusias pomidorų sėklytes ir minkštimą. Į pomidorų vidų įkraunam grybų masės iki viršaus. Viršų pabarstom tarkuotu sūriu, pvz, Džiugo (šitas lydysis prastai, bet daugiau skonio), ar kokio nors kur lengvai lydosi, kaipo Ementalis ar Rokiškio.

Viską kraunam į skardą, truputį pariebaluotą, kad nepriliptų pomidorai, ir kišam į orkaitę kokioms 10-15 minučių, žiūrint, kaip stipriai spėjo įkaisti. Kai sūris išsilydo ir pomidorų sienelės vietomis sutrūkinėja, tai ženklas, kad kepti gana.

Tuo tarpu paskrudinam keletą batono riekučių ir patrinam česnako skiltele, kaip keptą duoną.

Ir gauname kažką panašaus į tai:

Geriau fotografuoti, deja, šiuo metu neturiu sąlygų, bet, tikiuosi, esmė aiški.

Aštuonių pomidorų užtenka keturių asmenų šeimai (kur du vaikai dar maži) vakarienei.

Skanaus

Taigi, kad neužtemptume į vakarą, važiuojam.

Amerikoje turbūt nėra tokių, kurie nežinotų konservų “Cream of Mushroom Soup”, gaminamų, tarkim, Campbell. Viduje – tiršta, beveik drebučių konsistencijos balta makaliūzė su vienu-kitu grybo gabaliuku, kurią reikia atskiesti perpus vandeniu ir pašildyti. Deja, turiu nuvilti, tai, kad gaunasi iš tos makaliūzės – tai ne grybų sriuba. Jau vien ingredientus paskaičius: pieno milteliai, svogūnų granulės, krūva konservantų ir skonį pagerinančių velniai žino kokių medžiagų. Tekstūra galbūt ir panaši, bet skonis… Siūlau patiems įsitikinti.

O pradėti viską reikia nuo velouté sriubos pagrindo. Konkretaus recepto jam gaminti nėra, bet apytiksliai būtų taip: aromatines daržoves ( salierą, morkas, svogūnus, porus ir pan, arba bet kokią jų kombinaciją ) pakepiname svieste, kol suminkštės. Galimas variantas ir be daržovių, tuomet tiesiog ištirpdome sviestą. Į sviestą beriame miltų, ir pakepiname nuolat maišydami apie tris minutes, taip, kad miltai visiškai sugertų sviestą ir pamestų “žalių miltų kvapą”, bet ne taip ilgai, kad jie imtų ruduoti. Kai taip nutinka, pilame karštą skystį – vištienos sultinį, pieną, vyną, kai kuriais atvejais grietinėlę, arba bet kokią šių skysčių kombinaciją. Čia jau daug vietos eksperimentavimui, galima pasigaminti būtent taip, kaip patinka jums. Skystį pilame visą iš karto, ir iš kart dirbame šluotele, kad neprikeptų prie dugno, ir kad išsimaišytų miltai. Tuomet užviriname, nustatome, kad lėtai burbuliuotų, ir karts nuo karto pamaišydami verdame dešimt minučių. Va ir viskas.

Dabar kaip tas pritaikoma konkrečiam kreminės grybų sriubos receptui:

Vieną svogūną supjaustome nedideliais kubeliais ir pakepiname 4 šaukštuose sviesto. Kepame ant vidutinės ugnies apie 5-7 minutes, kad suminkštėtų, bet nepradėtų karamelizuotis. Gatavi jie atrodo taip:

Pilame porą šaukštų miltų, kepame tris minutes, nuolat pamaišydami, kad nepradėtų svilti ir ruduoti. Nuotraukoje – po trijų minučių.

Tuo tarpu, kol kepa, užstatome stiklinę gero vištienos sultinio, kad užvirtų arba bent jau gerai įkaistų. Kai praeina tos trys minutės ( ar mažiau, priklausys nuo ugnies stiprumo ), nuimam puodą su miltais ir svogūnais nuo ugnies, palaukiam keletą sekundžių, kad nustotų burbuliuoti, ir supilame sultinį. Gerai išmaišome šluotele į tokią košę. Tuomet pilame šešias stiklines pieno, galima ir šalto, bet geriau tokio pat įkaitinto. Viską išmaišome, užviriname, sumažiname ugnį, ir burbuliuojame dešimt minučių. Matysime, kaip viskas pamažu tirštėja. Kai galime su šaukštu ir pirštu padaryti taip, tuomet jau gatava:

Ragaujame, įberiame druskos, pipirų. Šis sriubos pagrindas ir yra vienas iš daugelio velouté sriubos pagrindo variantų. Dabar kaip visą tą daiktą paversti grybų sriuba? Įberiam kokias keturias saujas grybų, kapotų taip, kaip jums patinka – galima griežinėliais, galima ir visai smulkiai. Jeigu gerai pamenu, dėjau apie 10-12 stalo teniso kamuoliuko dydžio grybų kepurėlių, supjaustytų griežinėliais. Taip pat beriame žiupsnį peletrūno ( tarragon ), geriausia šviežio ir smulkiai sukapoto, bet tiks ir džiovintas, tik tuomet jo truputį mažiau. Jeigu neturite peletrūno – galima šliukštelti į sriubą du-tris šaukštus sauso vermuto, nors tai bus ne visai tas pats. Taip pat tinka čiobreliai.

Viską užviriname ir karts nuo karto pamaišydami, kad nepradėtų svilti prie dugno, verdame ant lėtos ugnies apie dešimt minučių. Tuomet įmaišome gerą šaukštą grietinės, arba pusę stiklinės geros grietinėlės, arba prancūziško “creme fraiche”, ar iš vis nieko nebededam. Ragaujam, beriam kiek trūksta druskos, pipirų, jeigu kas nori – truputį citrinos sulčių ( tik atsargiai, nuolat maišant, kad nesutrauktų pieno ). Sriuba baigta.

Padekoruojame šviežio grybo griežinėliais ir šakele peletrūno.

Va dabar galite pasigaminti sriubos iš skardinės ir palyginti su tikra. Manau, kad apie tai, kur tikras skonis, o kur niekinga imitacija, nėra nė ko šnekėt.

Dar vienas labai geras variantas – velouté pagaminti naudojant sultinį perpus su pienu ( arba grietinėle, arba pieno perpus su grietinėle ), pavirinti vyne truputį džiovintų baravykų ir nuoviro įpilti į sriubą, o vietoj šampinjonų pripjaustyti šviežių baravykų. Baigiant virti įpilti porą šaukštų konjako, visa kita – taip pat, kaip aukščiau aprašyta. Man, kuomet pusė kilogramo kažkokių apvytusių ir apgraužtų “šviežių” baravykų, kai pavyksta rasti parduotuvėje, kainuoja $30 ir daugiau, tai pasigaminti nerealu. Tačiau jeigu ruduo Lietuvoje bus grybingas, siūlau prisiminti. Sriuba, verta karalių.

Skanaus!

Kaip minėjau, pirmiausia reikia prisikepti naliesnykų-crêpes ( nemaišyti su craps ). Kažkodėl ypatingai Amerikoje visi labai bijo juos kepti, atseit, čia labai sunku, vienas sudėtingiausių prancūzų gurmanų virtuvės patiekalų, kad juos iškepti, reikia metų metus treniruotis. O po teisybei nieko ten sunkaus, reikia tik truputį įgusti.

Visų pirma, tešla. Jai reikės 2 kiaušinių, apie 3/4 stiklinės pieno, pusės stiklinės vandens, stiklinės miltų ir trupučio druskos. Žodžiu, visko, kas matosi šioje nuotraukoje, išskyrus sviestą.

Lengviausia, žinoma, supilti visa tai į mikserį ir viskas per dešimt sekundžių susimakaluoja. Jeigu mikserio neturite, tuomet reikia sumaišyti visus skystus ingredientus ir po truputį pilti į miltus, pastoviai maišant. Iš pradžių turi gautis tokia labai tiršta tešla, kurią po to palaipsniui suskystiname. Tokiu būdu nebus jokių gurulukų, kurių gali atsirasti, jeigu visą skystį supilti iš karto. Bet kokiu atveju, tešla turi gautis gana skysta. Jeigu norite, galite į tą pačią tešlą įberti kokį ketvirtį stiklinės smulkiai sukapotų špinatų ar saulėje džiovintų pomidorų, nors aš patarčiau, jeigu neįgudę dar, pasitreniruoti kepant klasikinius blynelius, be nieko.

Leiskite sumaišytai tešlai pastovėti kokią valandą, kad iš jos išsiburbuliuotų burbuliukai, tuomet kepant bus kiek lengviau. Susirandame norimo dydžio keptuvę, patartina – lengvą, nes ją reikės nuolat vartyti. Mano senelė moka kepti puikius blyniukus ir sunkioje, špižinėje keptuvėje, todėl aš, pamanęs, jog nėr čia ko, kepiau irgi špižinėje. Vis dėlto patarčiau susirasti lengvą, nes antraip kepimas gaunasi dar ir riešo treniruotė už tą patį.

Pirmas blynas, žinoma, bus prisvilęs, todėl jau taip nusiteikite. Paprastai taip būna, kai dar neatiderinta reikiama temperatūra, neaišku, kiek pilti tešlos, ir t.t. Keptuvę reikia įkaitinti gana karštai, sakyčiau, kažkur tarp vidutinės ir karštos temperatūros. Patepame keptuvę tirpdytu sviestu, arba, kaip mano senelė, senoviškai, su lašinių skūra, imame keptuvę į vieną ranką, paverčiam įstrižai, ir pilame tešlą ant aukščiausiai pakilusios dalies. Kiek tešlos? Na, pradėkite, tarkim, nuo ketvirčio puodelio. Tešla, kaip sakiau, turi būti pakankamai skysta, kad imtų tekėti žemyn, tuomet keptuvę vartom į visas puses, kad tešla daugiau-mažiau padengtų visą keptuvės dugną. Jeigu neužteko – papildomai pilti nepatariu, geriau kitam blyneliui pilti daugiau. Idėja tokia, kad keptuvės dugną reikia padengti kuo plonesniu tešlos sluoksniu. Tuomet kepame. Kažkur po pusės minutės pastebėsite, jog tešlos kraštai tampa tokie “apdžiūvę”, o dar po kelių sekundžių pakrutinus keptuvę blynas ima slydinėti. Tuomet jį apverčiam. Nebūtinai “cirko metodu”, išmesti į orą ir apversti, galima tiesiog pirštais griebti už atsilenkusio blynelio krašto ir apversti taip. Žinoma, išmetus į orą užsidirbsite papildomų taškų iš žiūrovų… bet tik tuo atveju, jeigu blynelis į keptuvę nusileido sėkmingai :{)

Pakepame kitą pusę dar kokią 10 sekundžių, ir išverčiam blyną į lėkštę. Jis turėtų atrodyti maždaug taip:

Kaip matote, forma nėra ideali, na bet tai ne taip svarbu. Kai užsikočiosite riešą su špižine keptuve, gausis idealūs ( aš, kas akivaizdu, dar neužsikočiojau :{) ).

Žodžiu, taip kepame tol, kol baigiasi tešla. Tuomet galima užsiimti įdaru.

Svieste ant vidutinės ugnies pakepiname kažkur pusę smulkiai sukapoto svogūno, kol suminkštės ir taps skaidrūs, bet dar nepradėję ruduoti. Tuomet ten krauname pusę kilogramo grybų. Tinka įvairiausi, tarkim pusę iš jų portobello, pusę paprastų šampinjonų, ar vien tik šampinjonų, na, žodžiu ką gauname pirkt ar ko prigrybavome. Galima dar grybus supjaustyti įvairiai, tarkim, pusę supjaustome griežinėliais, o puse – labai smulkiai, gausis įdomesnė tekstūra. Įberiame druskos ir pipirų ir kepame, kol grybai apvys ir suminkštės, na, net nežinau, kokias dešimt minučių gal. Reikia žiūrėti ir ragauti. Tuomet pilame pusę puodelio pieno ir pakaitiname, kol pieno nugaruos kažkur per pusę. Turėjau taip pat dar likusio prosciuto kumpio, įmečiau ir jo kažkur tris supjaustytas riekutes.

Kai nugaruoja, beriame apie pusę stiklinės sūrio, kuris gerai lydosi, tarkim, itališko provolone, ar lietuviško atitikmens. Viskas turi sutirštėti maždaug iki kefyro tirštumo, gal trupuuuutį skysčiau, na, žiūrint, koks tas kefyras.

Toliau paprasta. Imame skardą, ištepame ją sviestu, ir krauname ant jo blynelį. Ant jo užtepame grybų masės ir uždengiame kitu blyneliu. Prieš uždengiant galima dar pabarstyti smulkiai kapotais laiškiniais česnakais ( chives ) arba svogūnų laiškais. Vėl masės, vėl blynelį ( ir svogūnų laiškų ), ir t.t. Reikia stengtis, kad blyneliai baigtųsi vienu metu su įdaru. Aš iki pat krašto netepu, tuomet blynelių kraštai užlinksta, tipo, užsisandarina ar kažkątais, žodžiu, estetinis dalykas, tepkit kaip išeis, ne taip svarbu. Viršutinį blynelį pabarstome parmesano sūriu. Nežinau, kodėl recepte buvo parašyta parmesano, jis lydosi šiaip gana prastai, mano manymu, čia labiau tiktų koks nors mozzarella ar panašus. Kišame visą šį daiktą į orkaitę, visai trumpam, geriausia po broileriu, jeigu toks yra, kad sūris išsilydytų ir paruduotų. Štai ir viskas.

Skanaus!