Taigi – gruzdinti kalmarų ir svogūnų žiedai.

Kalmarų “kapišonus” nuplauname ir supjaustome maždaug 1cm pločio žiedais. Svogūną supjaustome riekutėmis ir atskiriame žiedus vieną nuo kito.

Iš miltų ir vandens ( arba pieno ) užmaišome skystoką tešlą, pasūdome ir papipiriname. Skystumas turėtų būti kažkur toks:

Įkaitiname aliejų puodelyje, arba fritiūrinėje, kas turi. Kokia temperatūra, nepasakysiu, bet įmestas tešlos kliunkis turi iškilti į paviršių ir paruduoti per kokias dvi minutes. Toliau viskas paprasta – mirkome kalmarus ir svogūnus į tešlą, truputį nuvarviname, ir nuleidžiame į aliejų. Kuomet pasidaro nebe balti, o geltoni – traukiam ir kraunam ant popierinės servetėlės, kad sugertų aliejaus perteklių. Galima paeksperimentuoti su pirmaisiais kalmarų gabalėliais, kepti ilgiau ar trumpiau, kol daugmaž paaiškėja, kokios spalvos jie turi būti, kuomet iškepa. Apie pusantros-dvi minutes paprastai būna pakankama. Neiškepti arba perkepti jie būna guminiai, ir tai paragavus iškart jaučiasi.

Pašlakstome citrinos ar laimo sultimis ir graužiame prie alaus. Galima pateikti mirkymui majonezo su įpjaustytu česnaku, arba marinara padažo ( paprasčiausias receptas – keptuvėje ant silpnos ugnies patroškinti pomidorus su petražolėmis, česnakais ir raudonėliais, prieš tai viską susmulkinus, apie trisdešimt minučių, kol pasidaro tokia košė. Raudonėlius ir petražoles geriau dėti prieš pabaigą, kad beverdant “neišsiduksėtų” ). Dar galima mirkyti ( o siaube! ) tirpdytame ir nugriebtame svieste ( gal yra lietuviškas terminas “clarified butter” arba indiškas “ghee”, kas yra iš esmės tas pats ) pakaitintame su česnakais.

Ten paskutinėje nuotraukoje matosi įkritęs pupelės lukštas, čia dukros indėlis į bendrą darbą. Ji tiesiog valgė virtas sojos pupeles, ir dar taip, kad lukštai žiro į visas puses. Nė nepastebėjau, iki kol nuotraukų neperžiūrėjau.

Skanaus!

Jeigu jūs priskirtumėte save antrajai grupei – nežiūrėkite toliau. Kam jums gadintis apetitą ir nuotaiką, ar ne?

Visiems kitiems – troškinti kalmarai, kimšti krevetėmis ir avies sūriu ( Calamari Ripieni di Magro ).

Nežinau, kaip jums, bet man kalmarų kvapas visuomet asocijuojasi su vaikyste, su ta mišraine, kurias mama kartais gamindavo, po blatu gavusi kalmarų čiuptuvų skardinę ir nežinia iš kur suradusi konservuotų žirnelių ir majonezo. Šio egzotiško ir tuo pat metu tokio paprasto kvapo, kol kalmarai troškinasi, prisipildo visa virtuvė.

Visų pirma, kalmarai. Kartais juos parduoda šaldytus, kartais šviežius. Mes radome jau gatavai išdarinėtus, ir jie atrodė maždaug taip:

Žinoma, kai ne pats darinėji, dingsta ir kalmarų čiuptuvai ( jų turėtų būti dešimt, nuotraukoje, kaip matome, mažiau ), ir “popiežiaus kepurės formos kapišonas”, kurį toliau vadinsiu kūnu, gali pasirodyti įpjautas. O išdarinėti kalmarą, jeigu jis šaldytas, gana paprasta: timptelti už galvos, kad atsiskirtų galva nuo kūno ir išsitrauktų viskas, kad buvo viduje. Tuomet nupjauname iškart ten, kur galva jungiasi su čiuptuvais, galvą su viduriais metam lauk. Čiuptuvų pažastyse būna toks snapas, jis nesunkiai išsignybia. O kūno viduje vienoje vietoje yra ilga kremzlė – plunksna, tai vienintelė kalmaro skeleto dalis. Ją iškrapštome, kūną išplauname, va ir viskas. Receptui reikės aštuonių vidutinio dydžio kalmarų.

Ruošiame įdarą. Jam reikės štai ko:

Saują petražolių, dvi dideles skilteles česnako sukapojam ir kraunam į dubenį. Krevetes ( apie dvylika nedidelių ) nulupam, smulkiai sukapojam, ir dedam ten pat. Taip pat reikės Pecorino sūrio, kas yra itališkas avies sūris ir gali būti pakeistas parmezanu, apie 2 šaukštų, smulkiai tarkuoto.

Įmušam du kiaušinius, tris šaukštus alyvų aliejaus, ir džiūvėsėlių tiek, kad iš įdaro nebetekėtų joks skystis. Receptas nori apie dviejų puodelių, man asmeniškai atrodo, jog užtektų ir pusės. Čia dar galima įberti kedro riešutų. Pasūdom, papipirinam, ir gerai išmaišom.

Kalmarų kūnus prikemšame labai laisvai, nesugrūstai, taip, kad įdaras nesuliptų į vientisą gumulą. Angą uždarome mediniu dantų krapštuku.

Keptuvėje įkaitiname aliejų ir kepame smulkiai sukapotus nedidelį svogūną, skiltelę česnako, ir nedidelę saujelę petražolių.

Tuomet sudedame kimštus kalmarus ir jų čiuptuvus ir apkepiname ant vidutinės ugnies po kelias minutes ant kiekvienos pusės, apversdami vieną kartą ( čia nuotraukoje iš kart po apvertimo ):

Kai apkepa, pilame pusę puodelio balto vyno, kiek pakaitiname, kad nugaruotų, ir pilame puodelį žuvies sultinio ( arba bent jau vandens, sumaišyto su skysčiu, likusiu nuo atitirpusių kalmarų ), kuriame ištirpdytas šaukštelis kukurūzų krakmolo. Sumažinam ugnį, ir troškiname 40 minučių.

Kuomet baigia troškintis, jie būna tokie apdžiūvę, ir padažas smarkiai nugaravęs. Jeigu troškinimosi metu pritrūksta skysčio, įpilkite dar truputį sultinio.

Pateikiame su angel hair pasta ir šviežiomis petražolėmis. Po to, kai nufotkinau, užliejau padažo iš keptuvės dugno. Prie patiekalo tinka baltas Vouvray, ar kitas neperdaug sausas baltas vynas.