Na, kaip išvirti gerą stiprią kavą, lietuvio mokinti nereikia. Taigis, išsiverdame. Ne iš jokio ten aparato, čia reikia tikros, “normalios” kavos.

Tuomet pasikviečiame į pagalbą nemirtingąją trijulę:

Į 50gr stikliuką pilame kavos likerio iki pusės kažkur, o kiek lieka vietos – pripildome airišku viskiu. Pilame į puodelį, užpilame iš viršaus stipria kava taip, kad iki puodelio kraštų dar liktų apie centimetrą – pusantro. Tada iš viršaus užpurškiame ( ar išplakame ir uždedame ) plaktos grietinėlės ir pašlakstome mėtiniu likeriu.

Žiū! Beveik kaip paveikslėlyje, kurs pas mumis ant sienos kabo! ( gaila, labai blizgančiai nusifotkino ). Tik, kol susiruošiau nufotkinti patį gėrimą, grietinėlė tirpti ėmė. Ką tik pagaminta kava turi aiškią ribą, kur juoda, o kur balta.

O siurbti jį reikia atsargiai, iš kraščiuko, pro grietinėlę ( ta prasme, išmaišyti galima, bet labai labai nerekomenduojama ).

Skanaus!

Tuomet, idealiu atveju, reikėtų visą šį daiktą ( šiukštu, neužvirintą! ai, jau sakiau ) pilti į termosą ir leisti, kad pastovėtų kelias valandas. Kuo ilgiau stovės, tuo geresnis skonis. Jeigu pylėte maltus prieskonius, tuomet reikėtu perfiltruoti prieš geriant, arba atsargiai pilti, kad būtų be drumzlių. Gerti karštą, iš aukštų taurių ar stiklinių, per šiaudelį.

Tai už tą patį ir į sveikatą, ir linkėjimai visiems artėjančių švenčių proga :{)

Vienam mojito ( lietuviškom raidėm tariasi “moCHYto” ) kokteiliui reikės 2 skiltelių laimo, šakelės mėtos arba šaltmėtės ( tik pipirmėtė nelabai tinka ), ir šaukštelio cukraus.

Laimą metame į stiklinę, mėtos lapelius nuskinam ir metam ten pat, palikdami truputį pabaigai, užpilame cukrum. Imam piestelę ar kitokį ilgą medinį daiktą ( man tinka medinio šaukšto kotas ), ir kalam viską, traiškom ir mėtą, ir laimą, ir nepamirštam per laimo skūrą užvažiuot, ne tik per minkštimą.

Tuomet užpilame iki viršaus ledo, geriausia traiškyto, o ne kubeliais, na, bet tai ne tiek svarbu. Ant viršaus pilame čierką romo. Pilsit bespalvį romą, baltą bacardi kokį nors – kokteilis bus skaidrus, tamsų, kaip aš – bus šviesiai rusvas.

Ir dar kliustelim gazuoto vandens ant viršaus, club soda taip sakant, ar šiaip kokio mineralinio, ir viską išmaišome. Likusią mėtos šakelę truputį patrinam tarp pirštų, kad imtų kvepėti ( bet ne taip smarkiai, kad susitraiškytų ir dingtų vaizdas ), ir padedam ant viršaus. Padekoruojame laimo skiltele. Šiaudelio geriausia iš vis nereikia, bet jeigu su šiaudeliu, tai jis turi būti toks trumpas, kad geriant nosis atsidurtų virš stiklinės ir uostų mėtos kvapą, o idealiausiai, kad ji bestųsi į pačią mėtos šakelę.

Dar galima iš cukraus ir vandens išvirti sirupą, atvėsinti, ir įmesti ten kelias sutraiškytas mėtos šakeles, kad įsigertų. Toks sirupas tiks vietoj mėtos ir cukraus recepte, ir išsilaiko žymiai ilgiau, nei šviežios mėtos šakelės, todėl baruose naudoja būtent tokį, vadindami tą sirupą “mojito sirupas”, nors iš tikrųjų turėtų būti “mėtinis”.

Brangiausiajai padariau, tai komentaras buvo “dabar bijosiu tapti alkoholike, vieną išgėriau, ir antro norisi” :{)

Į sveikatą!