Visų pirma – sultinys. Vištienos karkasus, svogūnus, morkas, salierus, prieskonius verdame ant labai mažos ugnies 3-3.5 valandos. Geriau virti didelį kiekį, bent jau 10 litrų, nes sultinys gerai užsišaldo, kiek jo lieka. Kai išverda, paliekame viską puode iki kitos dienos ryto, kad nusistovėtų, ir kitą dieną supilstome į indelius samčiu, stengdamiesi skysčio pernelyg nejudinti. 10 litrų sultinio reikės 3-4 karkasų, 3 morkų, 2 svogūnų, 2-3 salierų stiebų, saujelės juodųjų pipirų, kelių lauro lapų, apie 10 kvapiųjų pipirų, apie 7-8 gvazdikėlių.

Kai ateina laikas virti sriubą, svarbiausia nebijoti daryti kelių darbų vienu metu. Nėra prasmės, kaip per televiziją rodo, iš pradžių susipjaustyti visų ingredientų, susidėti į mažus dubenėlius ir tik tada pradėti darbą. Tai galbūt veikia restoranuose, kur yra pagalbininkų, kurie vien tik pjaustymu užsiima, bet namie reikėtų elgtis kitaip.

Taigi, paeiliui ir apie viską.

1. Šį kartą sriubą viriau 5 litrų puode, ir norėjau, kad būtų labai soti ir tiršta, beveik kaip troškinys. Gan akivaizdu, kad viskas priklauso nuo skysčio ir priedų santykio. Įpyliau į puodą apie tris litrus, gal kiek mažiau sultinio, pastačiau ant viryklės, kad užvirtų.
2. Tuo pat metu ant kito degiklio pastačiau sunkią ketaus keptuvę, ant nedidelės ugnies, įmečiau gabalėlį sviesto, maždaug kaip graikiškas riešutas, tegu šyla.
3. Tuo tarpu ant lentutės dedam didelį svogūną, supjaustom kubeliais ir iš karto beriame į keptuvę. Kartkartėmis pamaišome, ugnis tokia pat maža. Svogūnai neturi kepti ir geltonuoti, o tik “išprakaituoti”, tapti pusiau skaidrūs.
4. Dvi dideles raudonas paprikas ant lentutės, pjaustome kubeliais, iš karto dedame prie svogūnų.
5. Dvi dideles morkas nuskutame, supjaustome išilgai į keturias dalis, o šias skersai mažais gabalėliais. Verčiame į keptuvę, pamaišome, tegu kepa. Jeigu bando svilti, ugnį dar mažinam.
6. Du salierų stiebus supjaustome mažais gabalėliais, ir ten pat į keptuvę.
7. Per tą laiką sultinys puode jau turėtų užviręs, ar beveik (priklauso, kaip greitai pjaustyta). Imam pusę mažo kopūsčiuko galvos, supjaustom jį skiltelėmis į kokias 6-8 dalis, o šias skersai nedideliais gabalėliais. Iš karto, ką supjaustom, metam į puodą su sultiniu. Pabaigus pjaustyti metam į puodą apie 6 kajeno pipirus, ar kokį šaukštelį maltų. Aštrumą reguliuokite pagal pomėgius, bet aštrumos čia būti privalo nors truputis. Taip pat šiuo momentu į puodą metame kelias šakeles šviežių čiobrelių, ar gerą žiupsnį džiovintų.
8. Ugnį po keptuve galima išjungti, aromatinės daržovės jau ėmė kvepėti, o kepti jų nereikia. Tuo tarpu puodas su kopūstais tegu paverda, kol ruošime faršą.
9. Imame seno batono kokias 3-4 riekes, nupjaustome plutas, minkštimą dedame į didelį dubenį ir užpilame 200ml grietinėlės. Tegu išmirksta, prisigeria. Tada beriam didelį žiupsnį druskos, įmalam pipirų, beriam čiobrelių, ir batoną ranka sutraiškome iki vienalytės masės.
10. Į dubenį su batonu dedame apie kilogramą faršo, perpus jautiena su kiauliena. Kabindami giliai ranka ir spausdami tarp pirštų, kuo geriau sumaišome faršą su išmirkusiu batonu.
11. Tuo tarpu kopūstai jau spėjo truputį pavirti. Ištraukiam vieną gabalėlį, ragaujam, jis turi būti jau minkštas, arba beveik.
12. Keptuvės turinį verčiam į puodą, gerai išmaišom. Beriam druskos, kokius 3 didelius žiupsnius. Paragaujam ir įberiau dar truputį, jeigu trūksta.
13. Kai puodas vėl užverda, sumažinam ugnį, kad vos burbuliuotų, sušlapinam rankas šaltu vandeniu ir kabinam faršą nedidelėmis porcijomis, maždaug kad tilptų po to valgant į šaukštą. Suvoliojam tarp delnų rutuliukus, ir iš karto metam į puodą, kuris turi po truputį virti. Taip kartojam, kol nebeliks faršo. Karts nuo karto atsargiai šaukštu pamaišom, kad kukuliukai visiškai panertų.
14. Sudėjus mėsą uždengiam puodą dangčiu, tegu truputį paverda, kol nuplausime dideles rieškučias pievagrybių. Nuplautus grybus pjauname į keturias dalis, beriame į puodą.
15. Čia pasirinktinis dalykas, bet aš taip pat mėgstu į puodą sumesti ir nuo batono atlikusias pluteles, supjaustęs jas mažais kvadračiukais. Čia jau kaip kas mėgsta. Viduramžiais taip dažnai darydavo, Italijoje, tarkim Toskanoj, ir iki šiol tai išliko.
16. Uždengiam puodą dangčiu, nustatom labai nedidelę ugnį, ir tegu pasitroškina truputėlį. Na, maždaug tiek, kiek užtruks suplauti indus – keptuvę, dubenį, peilį, lentutę, ir nušluostyti stalą.
17. Ištraukiam pabandymui kokį stambesnį kukuliuką ir pergnybiam per pusę. Jeigu viduj faršas ne raudonas – kukuliukai išvirę.
18. Tačiau štai čia yra dar vienas esminis momentas. Geriausia šios sriubos iš karto nevalgyti, o palikti uždengtame puode, išjungus viryklę, kad pastovėtų bent valandą, o dar geriau – per naktį.
19. Prieš pat valgant pašildyti, pilti į lėkštę ir įberti daug smulkintų krapų (žiemą – kur kas geriau šaldytų, o ne džiovintų).

Va štai jums ir sriubytė. Šaldytuve išsilaiko apie savaitę. Labai patogu neštis į darbą ir pasišildyti mikrobangėje.

Pridedu nuotrauką. Skanaus!

P.S. Jeigu bandysite taupyti, nukirtinėti kampus – galima, žinoma. Tarkim, nežaisti su sultiniu, o virti vandenyje. Juk tiek mėsos daug. O visgi ne, rezultatas bus kur kas prastesnis. Na bet neįtikinėsiu, pamėginkit, jeigu netikit, ir sužinokite, kuo skiriasi sriuba, virta su meile, nuo sriubos-paskubuko.

Pusę kilogramo jautienos faršo, ne perdaug lieso, pakepiname keptuvėje, kol nueis spalva, ir ten beriame griežinėliais supjaustytą svogūną ir porą sukapotų morkų. Beriame druskos, pipirų, ir vis pamaišydami kepame kelias minutes, kol daržovės kiek suminkštės ir atrodys maždaug taip:

Suberiame kokius keturis-penkis grybukus, supjaustytus griežinėliais, įdedam lauro lapą, ir dar pakepiname, kol grybai suvys ir atiduos savo skystį, kažkur apie penkias minutes.

Tada įkrauname šaukštą pomidorų pastos, viską gerai išmaišome, pakepiname porą minučių, ir užberiame lygiu sluoksniu porą šaukštų miltų. Viską gerai išmaišome ir truputį pakepiname, bet atsargiai, vis pamaišydami, kad nepradėtų svilti. Na, minutę kokią. Tada po truputį, vis pamaišydami, supilame pusantro puodelio jautienos sultinio, truputį ( kokį arbatinį šaukštelį, ne daugiau ) Vorčesterio ( vusterio ) padažo, ir ikaitiname, kad imtų lėtai burbuliuoti. Ugnį sumažiname ir troškiname apie 25 minutes. Praėjus maždaug pusei laiko beriame žiupsnį džiovintų čiobrelių. Pabaigoje, likus kelioms minutėms, kai skystis jau sutirštėjęs, beriame kokią saują šaldytų žalių žirnelių ir maišome, kol jie atitirps. Troškinimo metu karts nuo karto verta pamaišyti, kad nesviltų. Ragaujame, beriame, jeigu reikia, dar druskos. Gauname kažką panašaus į tai:

Orkaitę įkaitiname iki 200-205 laipsnių. Sukrauname mėsos masę į truputį sviestu ištepto indo dugną. Indą reikėtų parinkti tokį, kad mėsos būtų maždaug iki pusės. Iš viršaus atsargiai, sluoksnis po sluoksnio krauname bulvių košę. Bus dar geriau, jeigu į bulvių košę įpilsite truputį grietinėlės, pipirų ir muškato riešuto. Žodžiu, sudedame košę, viršų išlyginame, ir pabarstome sūriu, jeigu jau britiškas receptas, tuomet reikėtų čedaro, bet šiaip jau tiks bet koks, kuris lydosi.

Kepame, kol sūris išsilydys ir viršus apskrus, kokias 15 minučių. Ten jau ir taip viskas iškepę, taip kad kai tik vaizdas tenkina, tada ir gatava.

Labai skanu užsigeriant kefyru. Žinau, ne britiška, užtat labai tinka :{)

_o.jpg”>

Skanaus!

Yra keletas tacos rūšių. Bendrai paėmus, tacos – tai viskas, kas valgoma įkrovus į kukurūzinę tortilla – tokį blyną. Amerikonų supratimu, tacos – tai yra tai, ką šiandien ir parodysiu. Meksikiečiai gi išlieka puristais: tacos gaminamos vien tik iš į tortilla sulenktos mėsos, prieskonių, ir žalumynų, užsikandant keptu svogūniuku. Žodžiu, pasirinkimo laisvė didelė.

Pusę svaro ( apie 220gr ) jautienos faršo pakepiname keptuvėje ant karštesnės nei vidutinė ugnis, kol išsiskyręs skystis nugaruos. Įberiame keturias stambiai supjaustytas česnako skilteles. Tuomet beriame prieskonių: apie valgomą šaukštą paprikos miltelių ( saldžios, ne aštrios ), truputį kajeno pipirų, ir ( čia svarbiausia ) apie pusę arbatinio šaukštelio malto kumino ( angl. Cumin, isp. Cumino, rus. zira ). Nepainioti kumino su kmynais: nors sėklos atrodo praktiškai identiškai, skoniai skiriasi gana stipriai. Viską išmaišyti, kiek sumažinti ugnį ir dar pakepti apie penkias minutes, kol česnakas suminkštės ir taps nebeaštrus.

Pasigaminame guacamole ( žr mano kitą receptą, fajitas ). Papjaustome atskirai svogūniuko, žalios kalendros, salotų, patarkuojame sūrio, susirandame dukart keptų pupelių masės, apie kurias kada nors kitą kartą. Viską išsidėliojame ant stalo.

Ant kukurūzinės tortillos dedame apie šaukštą mėsos, truputį guacamole, truputį grietinės, kalendros, svogūniuko, salotos, sūrio, žodžiu, visko po truputį, ką tik mėgstat.

Valgome štai taip perlenkę, stengdamiesi nedrabstyti aplink. Užsigeriame šalta cerveza, pvz “Corona” ar “Modelo Especial”.

Po teisybei, reikėtų paminėti, jog taip valgoma neparuošta tortilla bus labai trapi. Tai paprastai sprendžiama keliais būdais: pakepinti tortillas po vieną atskirai karštame aliejuje apie 10-15 sekundžių ir po to nusausinti, arba šiek tiek pagarinti. Pirmas variantas – autentiškiau, bet riebiau, antras – daug terlionės. Amerikoje parduotuvėse pardavinėja jau gatavus taco shells, arba jau sulenktas tortillas, pakepintas orkaitėje, kol pasidaro nebelanksčios, bet traškios ir trapios. Galima ir patiems taip bandyti išsikepti, bet pastebėjau, jos truputį įsimiklinus galima valgyti ir taip, iš neparuoštų tortillų ( nors mexiconai mane už tai pirštais užbadytų ).

Vienu žodžiu, skanaus!

Jeigu kam mano filosofijos neįdomu, važiuokit žemyn, iki brūkšnio, kur prasideda receptas.

Nuskambėjo tokia mintis, jog balandėliuose iš esmės nėra nieko lietuviško, su tendencija linkti link to, kad lietuvių virtuvėje iš viso nieko autentiško nėra, viskas skolinta-perskolinta, ir tik pavadinimai lietuviškai sudėlioti.

Konkrečiu balandėlių atveju jų šaknis galima nesunkiai surasti kažkur vidurinėje ir artimojoje Azijoje. Beveik visur ten, kur auga vynuogės, skirtingos tautos sumąstė elgtis panašiai: į vynuogės lapą suvynioti gabalėlį mėsos, sumaišytos su svogūnu, ryžiais ir prieskoniais, ir tą “vyniotinį” troškinti skystyje. Tai rasime ir Graikijoje, ir Turkijoje ( beje, “dolma”, kaip tuos vynuogių lapų vyniotinius vadina graikai, iš tiesų yra turkiškas žodis, reiškiantis “prikimštas” ), persai, armėnai irgi turėjo kažką panašaus, rumunai, ukrainiečiai taip pat. Kuo toliau kilsime į šiaurę, tuo dažniau rasime, jog vynuogių lapai keičiami kopūstlapiais ( kartais – išskobtais pipirais, armėnai tai irgi vadina “dolma” ), kol galų gale, pasiekę Baltarusiją, rasime tiktai kopūstines dolmas, kurias jau vadina “golubki”, taip pavadinti nuo ukrainietiškų “holupki”, o toliau į rytus, Rusijoje, jie jau vadiname “golubcy”. Mūsų kaimynai lenkai irgi turi beveik identišką patiekalą, vadinamą “gołąbki”. Taigi, visai nenuostabu, jog tai gaminame ir mes, išvertę gana tiesiogiai, “balandėliai”.

Tačiau kaip čia gaunasi: turkai ir graikai su putomis ant lūpų įrodinėja, jog dolma – tai jų nacionalinis patiekalas, kad kaimynai nusižiūrėjo nuo jų, ir ne kitaip. Ukrainietis, susitikęs lenką, pasakos jam apie savuosius holupkus ir nustebęs kraipys galvą, kad, a) lenkai nusižiūrėjo receptą ir b) negana to, kraupiai išdarkė pavadinimą. Tik vieni lietuviai nuolankiai lenkia galvą ir prisipažįsta, kad ne, tai ne mūsų receptas, mes nusižiūrėjome nuo slavų, o mūsų pačių virtuvė labai skurdi, praktiškai susidedanti iš putros, žėbijamos mediniu šaukštu iš suskilusio dubenėlio, ir su lupenom virtos bulvės.

Iš tiesų, pamąsčius nelabai kokį patiekalą sugalvotume, kurio praktiškai tokio paties negamintų kitos tautos. Šaltibarščiai? Tiek rusai, tiek netgi ir indai turi praktiškai identišką sriubą, tik indai gamina iš jogurto, ne iš kefyro. Koldūnai? Atėję nuo Kinijos. Barščiai, batviniai? Oi, nejuokinkit, jau girdžiu slaviškus šauksmus! Cepelinai, kugelis, vėdarai? Abu pavadinimai akivaizdžiai vokiški, ir bent jau kugelį tikrai vokiečiai gamina visiškai identiškai, o vėdarus panašiai. Nenustebčiau, jog gerai paieškoję rastume ir cepakus ten pat. Kas lieka? Skilandžiai, dešros, lašiniai? Mums jau moja lenkai ir ukrainiečiai, kartu su italais, prancūzais ir vokiečiais. Tai kas, kas apibrėžia tikrą tautinę virtuvę?

Ne ingredientai, ir ne tai, kaip jie sumaišomi. Kaip matėme, tai pernelyg lengva nusižiūrėti ir nukopijuoti. Visos tautos taip daro. Ir visos be sąžinės graužimo vadina tuos receptus savais. Išskyrus mus. Mes visko atsisakome.

Kiek pamąstęs supratau keletą tiesų. Bet kuris patiekalas gali tapti tautiniu. Tam reikia visai nedaug laiko, užtenkamai, kad pasikeistų dvi kartos. Būtent paskutinių dviejų kartų maistas yra tautinis: tai, ką gamino vaikystėje mama, ką gamino senelė, ir ką gamina žmona, išmokyta uošvienės, ką valgo mūsų vaikai. Toks maistas, kuris kelia geras emocijas, asocijuojasi su vaikyste, automatiškai tampa savas.

Praeina pakankamai daug laiko, ir senesni receptai, gaminti pro ir proprosenelių, užsimiršta. Ar dažnas iš mūsų mėgsta silkę, keptą ant žarijų su visais kaulais ir galvom, patiektą su kanapių grūdeliais ar sėlenimis? Kelis keptų paršelių receptus žinote? O kažkada tai buvo populiarus, išties “tautiškas” maistas.

Štai ir antrasis punktas – populiarumas. Patiekalą, kurį gamina mama, senelė, žmona, uošvienė, turi žinoti ir kiti aplinkiniai, o ingredientų jiems galima nesunkiai rasti visose parduotuvėse ar užsiauginti patiems. Skirtingos virėjos/ai gamina kiek kitaip, su savais slaptaisiais ingredientais, savomis variacijomis, tačiau visi iš karto žino, apie ką čia šneka, ir gali palyginti ragaujamo patiekalo skonį su tuo įprastiniu, iš vaikystės, ir tuomet gali pasakyti “Onute, kokie skanūs tavo balandėliai, kaip tu juos darai? – Oooo, čia mano paslaptis. Na gerai, išduosiu, gelvės lapų į faršą įpjaustau truputį”. Ir panašiai.

Taigi, manau, išvada: populiarus patiekalas, kuris žinomas trims kartoms, iš kurių bent dvi moka gaminti, automatiškai virsta tautišku. Taigi, mielieji, laikas pripažinti: balandėliai, koldūnai, cepelinai, vėdarai, barščiai su grybais ir grietine, kopūstienė, žirnių sriuba, o taip pat ir kepta antis su obuoliais, grietinėje troškintas karpis ir netgi šašlykai – patys tikriausi lietuviški tautiniai patiekalai, ir jeigu kas nors tvirtins atvirkščiai – spjaukit jiems į barzdą.

Taigi, jūsų dėmesiui – tikras _lietuviškas_ patiekalas, balandėliai.

————————–
Receptas prasideda čia:

Reikės, nieko nenustebinsiu, kopūsto. Jį lėtai verdame dideliame puode, kotu į viršų. Verdame tol, kol viršutinis lapas ima atsiskyrinėti nuo gūžės. Lapą atsargiai nuimame ( neištraukdami gūžės iš puodo ), traukiame ant lėkštės, o gūžę verdame toliau, kol atsiskirs jau kitas lapas. Ir taip toliau, kol visi lapai neatsiskirs. Kad būtų lengviau juos nuiminėti, kotą ( kočėną ) galima išpjauti iš anksto.

Kol verda, sumaišome faršą. Geriausiai tinka perpus kiaulienos ir jautienos faršas. Jį sumaišome su maždaug trečdaliu nuo mėsos tūrio virtų ryžių, smulkiai supjaustytą nedidelį svogūną, įberiame druskos, pipirų, ir ( dėmesio, slaptas ingredientas ) maltų kalendros grūdelių. Tegu faršas stovi, kol baigsim žaisti su kopūstlapiais.

Toliau sistema paprasta. Imame vieną kopūstlapį, ir ant jo dedame vieną saują įdaro. Iš pradžių vyniojame taip…

Kol gaunasi taip:

Storiausią kopūstlapio vietą galima ir nupjauti, jeigu labai kieta ir gali nesusitroškinti. Toliau, visus susuktus balandėlius apvoliojame miltuose ir apkepiname keptuvėje, kad truputį šonai paruduotų ir geriau užsisandarintų, o apkepinę krauname į didelį puodą ( kad ir tą patį, kuriame virė kopūstas ), užpilame vandeniu, na taip kad ne iki galo būtų apsemti, įpjaustom vieną ar kelias morkas, įverčiam keletą šaukštų grietinės ir ko nors rūgštaus. Vietoj “Ko nors rūgštaus” tinka ir paprasčiausias kečupas, tik po to viršutinius balandėlius reikia apversti, kad kečupas panertų. Įberiam druskos, pipirų, kitų slaptų prieskonių, ir troškinam apie pusvalandį – 40 minučių.

Patiekiame su virtomis ar virtomis ir apkepintomis bulvėmis, apibarstytomis krapais, apipiltais trupučiu skysčio iš puodo su balandėliais, šaukštu grietinės ir petražole. Bevalgydamas padariau išvadą, jog kalendra ( žalioji dalis, ne grūdai, sukapota ir pabarstyta ant balandėlių ) čia dar skaniau, nei paprasta petražolė.

Va ir viskas. Balandėlių galima prisigaminti ir daugiau, tarkim, iš dviejų kopūstų, ir atliekamus nekepinti miltuose, o tiesiog suvynioti į permatomą plėvelę ir padėti į šaldytuvo kamerą. Tuomet vėliau, kai užsimanysite šio patiekalo, bus galima jo labai greit pasigaminti, nes pagrindinis darbas jau bus padarytas.

Skanaus!