O ką daryti po to su nuoviru? Jis gi kvepiantis, skanutėlis, nepilsi gi lauk? Galima jį tiesiog perkošti, užvirinti ir įberti porą saujų džiovintų pupelių. Kartu su pupelėmis galima primesti juostelėmis supjaustytų odelių nuo rūkytų lašinukų. Tegu verda ant mažos ugnies. Maždaug po pusvalandžio įberti neskaldytų žirnių, kiek daugiau, nei pupelių, ir panašiai tiek pat perlinių kruopų. Aš viską paprastai beriu iš akies, ir prieš berdamas nemirkau. Man atrodo, kad taip skaniau gaunasi, nors ir verda ilgiau. Reikia taikyti, kad skysčio lygis puode būtų dvigubai aukščiau, nei kruopų su žirniais, bent jau ne mažiau, nei trečdaliu aukščiau. Po to galima įpilti daugiau vandens, bet nuo to skonis atsiskiedžia. Mirkytas pupeles, žirnius ir kruopas galima berti į sultinį ir vienu metu, antraip pupelės verda ilgiausiai, joms reikia kiek ilgiau.

Kai pavirs viskas apie gerą valandą ar net pusantros, skystis turi būti beveik visiškai susigeręs, o visi kiti produktai jau minkšti arba jau beveik (galima išimti kas pusvalandį keletą pupų ar žirnių ir paragauti). Tada suberi viską į didelį molinį puodą, sandariai uždengi ir statai į šiltą orkaitę, ne daugiau kaip 130-140C. Tegu taip pašunta dar apie porą valandų. Tada numažini temperatūrą iki 100C ir taip palaikai dar apie valandą. Tokiu būdu imituojamas vėstančios kaimiškos krosnies veikimas, o šiupinys atsargiai pašunta, žirniai ir kruopos nesubyra, o skoniai gerai persimaišo.

Galima, aišku, ir iš karto moliniame puode gaminti, tik tiek, kad reikės iš orkaitės traukioti ir tikrinti. Bet jeigu skysčio ir kietųjų ingredientų santykį nuo pat pradžių parenki teisingai, prižiūrėti ten beveik nieko nereikia, gal nebent pamaišyti karts nuo karto ir patikrinti, kaip minkštėja ir ar pakanka skysčio.

Norint gaminti taip, kaip šį šiupinį ruošia Aukštaitijoje (man pasakojo, kad taip daro pas juos kaime netoli Rokiškio, taip pat kitame kaime prie Kaišiadorių), reikėtų kartu įsmeigti į šiupinį kiaulės uodegą ir įpjaustyti vietoj lašinių skūrelių kiaulės ausų, kad išsitroškintų kartu. Taip pat molinio puodo dangtį galima prilipdyti prie puodo trupučiu tešlos, kad būtų sandariau ir garas sunkiau pabėgtų. Taip paruošus bus žymiai sunkiau prisvilinti. Krosnyje šis patiekalas apskritai gaminasi kone pats savaime.

Dabar belieka tik paspirginti keptuvėje rūkyto lašinuko, kartu pakepti iki geltonumo svogūnų, užpilti ant šiupinio ir kviesti kaimynus alučio. Na ir ką, palyginkite dabar šį šiupinį su paprastais pasūdytame vandenyje virtais žirniais, kur gaunate kabake prie alaus. Sultinys tikrai čia duoda daug, valgai ir sunku sustoti. O jeigu kaimynai alučio ne-ne, tai tada ir kefyras ar raugintos pasukos prie šio senovinio patiekalo, gaminamo paprastai žiemą, po skerstuvių, irgi kuo puikiausiai tinka.

Šiais laikais į šiupinį dar beria bulvių, bet maniškis kiek senesnis, iš tų laikų, kai dar bulvių Lietuvoje neaugino. Tik tada, kad būtų visai autentiškai, reikėtų imti ne perlines kruopas, o miežius, pagrūstus piestoje, kad grūdai susiskaldytų. Kad būtų skaniau, galima dar verdant įberti kmynų ar juostelėmis supjaustytų džiovintų baravykų. O jeigu autentiškumo pernelyg nepaisote, kaip prieskoniai čia labai tinka kuminas ir ožragės grūdai, irgi duodantys grybus primenantį kvapą. Nuo kmynų ir ožragių yra dar ir kitas pliusas, jos gelbsti nuo visiems žinomos organizmo reakcijos į daug žirnių patiekale. Gali pasirodyti keista, bet rauginti kopūstai skonio prasme kartu su šiupiniu irgi labai dera. Tik kaip griausmingai į tokią kombinaciją reaguos organizmas – čia jau visai kitas klausimas.

Būtent toks patiekalą noriu pristatyti šiandien- Toskanietiška pupelių sriuba, užkepta su sūriu. Italai ją vadina “La Ribollita”.

Toscana, jeigu kam įdomu – Italijos regionas, kiek į šiaurę nuo Romos. Florencija, Piza, Livornas… na, maždaug įsivaizduojam. Ne geografinis postas vienok.

Reikės apie pusės kilogramo baltų pupelių. Užmerkiame didelyje kiekyje vandens iš vakaro, su ta mintim, kad iš ryto jų bus dvigubai daugiau. Specialiai pasvėriau, po nakties jos svėrė visą kilogramą. O koks čia kiekis sriubos gaunasi iš tiek? Na, maždaug šeši dubenėliai, jeigu skaičiuotume, kad kiekviename telpa po dvi stiklines. Sriuba puikiai išsilaiko šaldytuve, beje.

Važiuojam toliau. Iš ryto supjaustom vieną kotą saliero, smulkiai sukapojam vieną svogūną, vieną morką, vieno poro baltąją dalį, apie keturias skilteles česnako ir, jeigu norite, vieną aštrų pipiriuką.

Į didelį puodą pilame truputį aliejaus, įkaitiname ir kepame visas daržoves apie porą minučių, kad “išprakaituotų”. Įberiame druskos, pipirų. Įmetam du “rūkytus kumpių galus”, arba “smoked ham hocks”. Nežinau, kaip vadinasi ta vieta, kur kažkada buvo kiaulės kelio sąnarys. Mes juos sąlyginai vadiname karkomis, bet įtariu, jog tai nevisai tikslu. Galima ir šiaip rūkyto kumpio šmotą įmest. Pakepinam karkas dar kokią minutę, tada metame prieskonius: šakelę rozmarino ir kelias šakeles čiobrelių. Šviežių čiobrelių neturėjom, tiko ir džiovintas. Kiekis – iš akies, labai čia ko neprigadinsi… na, žinoma, visą indelį subėrus įmanoma. Beverdant rozmarino lapeliai nubyrės, stiebelį bus galima ištraukti, o lapai truputį jausis sriuboj. Ta prasme, kramtomi, valgomi, bet jausis. Norite, kad nesijaustų – rozmarino lapelius nubraukiam ir smulkiai sukapojam prieš berdami.

Beriame išmirkytas pupeles, porą lauro lapelių…

…ir apie dešimt stiklinių ( apie 2.3 litro ) gero vištienos sultinio. Naminis tinka geriausiai. Tiks ir iš tetrapako. Iš kubelių netiks, nes juose viena druska, nuo jos gali sukietėti pupelių oda. Užviriname, tuomet sumažiname ugnį, kad vos vos burbuliuotų, ir paliekam – apie pusantros-dvi valandas, kol pupelės suminkštės. Priklausomai nuo pupelių dydžio, ugnies, kiek buvo išmirkytos, laikas gali truputį skirtis, bet bent jau valandą pavirti tai tikrai turi, o kuo lėčiau ir ilgiau – tuo geriau.

Kai pupelės pasidaro minkštos, traukiam “karkas” ant lentos ir nukrapštome nuo jų mėsą, kiek ten jos yra ( o jos ten visai nedaug ). Jeigu vietoj jų dėjote kumpio, jį ištraukiame ir supjaustome nedideliais gabalėliais.

Apie pusę pupelių iš sriubos krauname į blenderį ir sumalame į piure, tuomet pilame atgal į sriubą.

Ten pat metame ir supjaustytą mėsą nuo karkų ( ar kumpio ). Ragaujame, beriame kiek trūksta druskos, pabarstome dar čiobrelių, jeigu reikia ar norisi. Sriuba iš esmės ir baigta. Kai kam ji gali pasirodyti skystoka, ypač Amerikoje, kur sriubos tirštumu dažnai prilygsta troškiniams ar košėms. Jeigu taip, tuomet tiesiog reikia pilti mažiau sultinio iš pat pradžių.

Kas nori, gali valgyti ir tokią, tačiau jūs gi mane pažįstat… čia mes neapsistosime. Juk patiekalas turi būti tikrai žieminis, šildantis, sotus, tarytum ir sriuba, ir antras viename. Tam reikalui išsitraukiame iš spintos nedegančius puodelius, čenachines, svogūnų sriubos puodelius, kas ką turi.

Keptuvėje įkaitiname apie du šaukštus alyvų aliejaus, į jį įmetam dvi skilteles ( nepjaustytas ) česnako ir porą šakelių čiobrelio. Kepinam ant nelabai karštos ugnies apie minutę, kad aliejus įsigertų prieskonių kvapo. Tuomet česnaką ir čiobrelį metam lauk, pasiliekam tik aliejų.

Ant dugno dedame paskrudinto batono ar itališkos duonos riekutę, ant jos pilame sriubos, užpilame truputį paruošto aliejaus, o iš viršaus užberiame smulkiai tarkuoto parmigiano-regiano sūrio. Gali kilti klausimas, o kam tos bulkos ten reikia? Tiesiog tradicija tokia. Net ir angliškas žodis “soup” kildinamas iš viduramžiško “soppe”, kurio šaknis “sop” reikškia “sugerti”. Paprotys toks buvo, sriubą ar troškinį valgyti iš išskobtų duonos kepaliukų vietoj lėkštės.

Pora variantų. Pirmas – ant sriubos prieš beriant sūrį ir pilant aliejų padėti labai plonai atriektą griežinėlį svogūno. Antras – jokio aliejaus nekaitinti, o tiesiog prieš pilant sriubą gerai įtrinti skrebutį skiltele česnako, panašiai, kaip lietuviškai keptai duonai.

Priklausomai nuo pasirinkto varianto, kepimo būdai du: jeigu svogūno nedėjote, tada tiesiog kišame dubenėlius po orkaitės broileriu ar kaip jis ten vadinasi lietuviškai, ir pakepiname, kol sūris išsilydys ir truputį paskrus.

Jeigu su svogūnu – kepame 190C orkaitėje apie 15-20 minučių.

Na, o ką toliau daryti? Žr aukščiau, kur pradžioje šnekėjau apie židinį, žvakę ir antklodę. Pastebėjau, jog prie šio patiekalo puikiausiai tinka tamsus alus, tik jį reikia gerti ne ledinį, o kiek atšilusį. O rozmarino šakelė – ne vien dekoracijai. Ją patrynus ji ima kvepėti, kvapas puikiai harmonizuoja su sriuba. Tik trinti ją geriau ne tarp delnų, o tarp kokių nors popieriaus lapų ar panašiai, nes antraip delnai labai stipriai kvepės, o kvapas sunkiai pranyksta ir nusiplovus rankas.

Skanaus, ir nesušalkit!