Visų pirma, imame virtuvines žirkles ar aštrų peilį ir išpjauname viščiukui stuburą, pjaudami per šonkaulius iš abiejų pusių. Jo, žinoma, nereikia išmesti – dėkite į šaldiklį, sunaudosite kitą kartą, kai virsite sultinį. Taip pat sunkiu virtuviniu peiliu nukertame blauzdelių galiukus, taip gražiau atrodys, kai iškeps. Sparniukų galus užriečiame už krūtinėlių, kad laikytųsi ir nesimaskatuotų.

Kai stuburas pašalintas, viščiuką galima išskleisti, kaip knygą. Truputį įkirskite peiliu ties kaklu, ten yra pora kauliukų, kurie trukdo viščiukui pilnai atsiskleisti. Štai tokį, plokščią viščiuką galima kloti ant grilio grotelių, ir jis iškeps kur kas greičiau, nei tas, kurį kepame orkaitėje : vietoj valandos su viršum užtruksim tiktai pusvalandį. Kepsime ant didelės ugnies, todėl yra pora vietų, kurios gali nespėti iškepti visiškai, pvz kur blauzdelė jungiasi su šlaunele, ar sparnelių “pažastyse”. Gerai yra ten šiek tiek įpjauti, iki sąnario.

Galima viščiuką kepti ir taip, kaip yra, tik pabarsčius druska ir pipirais, tačiau pamėginkite ir štai tokį variantą. Grūstuvėje sugrūdame:

• gerą žiupsnį juodųjų pipirų
• keletą kvapiųjų
• porą-trejetą gvazdikėlių
• keletą nedidelių cinamono nuolaužėlių, grynai tik žiupsnį, labai nedaug
• keletą džiovintų kajeno pipirų (arba naudokite maltus, paderinkite pagal savo aštrumo pomėgius)
• porą žiupsnių rupios druskos, kad geriau susimaltų

Sugrūdus įmaišome dar gerą žiupsnį provanso žolelių. Jeigu turite, čia labai tiks ir truputis levandų žiedų. Vietoj abiejų šitų taip pat galima naudoti ir čiobrelius. Dar galima tarkuotos citrinos žievelės įmaišyti, irgi tiks.

Beriame visus prieskonius į nedidelį indelį, įdedam ten pat kelias skilteles sutraiškytų ir sukapotų česnakų, porą šaukštų garstyčių (Dijon stiliaus, nelabai aštrių), truputį alyvuogių aliejaus, truputį balto vyno. Viską gerai išmaišome ir gauta mase įtriname viščiuką iš abiejų pusių. Statome į šaldytuvą, tegu jis ten mažumėlę pasiilsi ir įsigeria, kol ruošim šašlykinę.

Kepsim neilgai, bet stipriame karštyje, todėl paruošti reikia tinkamą kiekį anglių. Gerai yra netgi kepimo metu vis pavėduoti anglis, kad būtų karštesnės. Viščiuką klojam ant grotelių (ar įspraudžiam tarp dviejų grotelių su rankena, žinot turbūt apie ką aš, visur šį daiktą parduoda po kelis eurus). Pradedam kepti oda į apačią, ir iš karto nevartaliojam. Oda turi sukepti, tada ji nesunkiai pati atkibs nuo grotelių. Tada apverčiam, pakepam iš kitos pusės, vėlgi, pavėduodami anglis, kepam karštai. Tada galima pavartyti ir dažniau, kad iškeptų tolygiai.

Greitai ir karštai kepamas viščiukas neturės progos išdžiūti. Tikrinti geriau tiesiog pirštu, jeigu esate pakankamai įgudęs, arba mėsos termometru, įsmeigus į storiausią krūtinėlės vietą. Jeigu vidinė temperatūra apie 65C ar daugiau – viščiukas iškepęs. Pirštu paspaudinėjus tokios krūtinėlės dar spyruokliuoja, nėra suglebusios, kaip žalios mėsos, bet ir ne kietos, kas rodytų, kad mėsa tiesiog perkepusi.

Nuimtą nuo grilio viščiuką dėkite į lėkštę, užklokite folija, ir tegu jis dar taip kokias penkias-dešimt minučių paguli, kol visi susės prie stalo. Taip paruoštos krūtinėlės bus labai sultingos, o kojos irgi spės iškepti, nes jų sluoksnis plonesnis, jos keps truputį greičiau. Prie mėsos aš paprastai ant iešmų suveriu pievagrybių, paprikų gabalėlių, ir pakepu juos kartu su viščiuku, šašlykinėje. Bet jeigu norite kažko sočiau, čia taip pat tiks virtos bulvės ar bulvių košė, ar tiesiog prancūziško batono riekelės.

Ir žinoma, gėrimas prie maisto. Čia tiks šaltas Chardonnay, arba šviesus alus, ypač toks, kur labiau jaučiami apyniai, britiški bitteriai, IPA ar panašūs.

Skanaus!

P.S. nuotrauka kol kas asociatyvinė, iš interneto.

* * *

Turbūt nieko nenustebinsiu sakydamas, jog savo noru įprastą, šiokiadieninį maistą gamina nedaug vyrų. Dažniausia ši rutina paliekama rūpintis švelniosios lyties atstovėms, įpratusioms rūpintis kasdienine duona ir sviestu prie jos. Tačiau jeigu tam gaminimui reikia ugnies ir dūmų, mėsos, šnypščiančios nuo karšto metalo prisilietimo, aštriai išgaląstų iešmų? Taip, dažniausiai tokiam procesui vyrų ilgai kviesti nereikia. Karštis, dūmai, ugnies liežuviai, pavojus jeigu nenusideginti, tai bent jau apsvilti labai tonizuojančiai veikia vyriškąjį Ego. Tačiau kodėl, sakykite man, kodėl taip dažnai šie „iešmo ir žioruojančių anglių virtuozai“ ant stalo pateikia ne kulinarinį šedevrą, ne sultingą ir iš proto varantį savo kvapais šašlyką, o pernelyg suskrudusius, sudžiūvusius mėsos gabaliukus, kuriuos be kečupo valgyti būtų tiesiog per sprangu? Juk tai nėra taip sudėtinga, tikrai. Leiskite man, mieli bičiuliai, kol jūsų moterys pjausto agurkus salotoms ir skina svogūnų laiškus darže užkandai, duoti jums vos keletą naudingų patarimų, ir kečupo suvartojimas prie jūsų pagamintos mėsos sumažės iki minimumo.

Manęs dažnai klausia: Giedriau, atskleisk savo paslaptį, koks ten buvo šašlyko marinatas, kad mėsa gavosi tokia minkštutė ir sultinga? Kokie prieskoniai, kokios žolelės? Ir kai aš atsakau, jog svarbiausia čia visai ne prieskoniai ir jau tikrai ne marinatas, toliau niekas neklauso. Taip taip žinoma, sako jie, kulinarai savo paslapčių tikrai niekada neišduos ir nėra ko toliau kamantinėti. O juk iš tikrųjų visi prieskoniai ir kitkas – tai tik priedas, tai tik švelnus kvepalų dvelksmas, sklindantis nuo dailios merginos kaklo, tai tasai paskutinis potėpis, po kurio paveikslas lieka tobulas. Esmė – pati mėsa. Jeigu ji pati savaime neskani, tai kvepinkite ir marinuokite ją kiek tik norite, vis viena rezultatas bus neskani mėsa, tik kepta ir su prieskoniais. Nesvarbu, iš kokios mėsos ruošiatės kepti šašlyką – avienos, jautienos ar kiaulienos, – reikia bent truputėlį pamąstyti dar ją renkantis.

Kas daro mėsą kietą? Sausgyslės, plėvės, visi jungiamieji audiniai, esantys joje. Mėsoje, tinkančioje troškiniui, tarkim, jaučio karkos, uodegos ar kaklo mėsoje, ilgo terminio apdorojimo metu esančios sausgyslės ir plėvės tirpsta, jose kietas kolagenas po truputį virsta minkštu želatinu, ir mes gauname minkštutę mėsą, kuriai valgyti užtenka šakutės, nereikia nė peilio. Tačiau taip nutiks po vienos ar net kelių valandų troškinimo ant lėtos ugnies. O kiek ir kaip kepsime šašlykus? Daugiausiai 15-20 minučių, ir dargi didelėje temperatūroje. Spės mėsa suminkštėti? Taigi, kad ne. Išsirinkite jauno gyvulio mėsą, išsirinkite minkščiausias dalis, ir didesnę dalį darbo jau būsite nuveikę.

Antra –skonis. Galbūt ką nors nustebinsiu, tačiau liesa mėsa skonio ypač daug neturi. Jai būtina nors šiek tiek riebalų, kurie kepant įsigertų ir prisotintų mėsą tais taip gerai atpažįstamais aromatais. Būtent dėl to pats geriausias jautienos steikas yra tas, kurio mėsoje yra daug riebalinių sluoksnelių, ir pati mėsa atrodo tartum iš marmuro. Be abejonės, šašlykas iš kiaulienos išpjovos, jeigu tik jo neperdžiovinsite kepdami, bus minkštutėlis, tačiau skonio prasme jis sprandinei tikrai nusileis. Jeigu gaminate iš kumpio – rinkitės geriau užpakalinę jo dalį, ji ir šiek tiek minkštesnė, ir riebesnė. Žinoma, žymiai lengviau bus rinktis, jeigu pirksite turguje iš mėsininko, kuris jus pažįsta ir galės net ir pats patarti. Toli gražu ne visi pardavėjai bandys jums įkišti tai, ką jiems būtina šiandien parduoti. Susiraskite jį, tą vienintelį. Tai tikrai to verta. Išsirinkę mėsą teisingai jūs jau būsite atlikęs tris ketvirtadalius darbo.

Trečia – marinatas. Jo reikės tiktai tada, jeigu mėsa nėra pati minkščiausia, tarkim, kiek vyresnio gyvulio, ar ne pačios minkščiausios jo vietos. Nereikia marinuoti nugarinės ar išpjovos, labai jūsų prašau. O štai tai pačiai kiaulienos sprandinei, kurioje yra truputis jungiamojo audinio, šiek tiek rūgštelės nepakenktų. Būtent rūgštelės. Reikalas tas, jog tiek troškinimo, tiek ir marinavimo metu mėsoje vyksta labai panašūs procesai: tirpsta kolagenas. Jeigu pirmuoju atveju veikia temperatūra, tai antruoju kolageną tirpdo rūgštis. Jeigu rūgštis bus pernelyg stipri, arba jeigu ji veiks per ilgai, mėsos jungiamasis audinys ištirps tiek, kad mėsa virs kažkuo, kas valgant velsis burnoje, kaip vata. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog rūgštis veikia kontakto vietoje, mėsos paviršiuje. Jeigu šašlykai bus supjaustyti labai stambiai, paviršius gali suminkštėti net ir per daug, tačiau viduje gabalai liks kieti.

Ar reikia marinuoti, pajusite jau pjaustydami pačią mėsą. Juk atskirsite, kai peilis eina lengvai, beveik be pastangų, beveik niekur nekliūdamas? Negadinkite tokios mėsos marinatais. O kietesnei mėsai pirmiausia išrinkite rūgštį. Man labiausiai patinka citrina, ji ir ne tokia stipri, kaip actas, ir turi papildomą „bonusą“ – jos žievelė duos labai malonų aromatą. Dar geriau gaunasi su žaliosiomis citrinomis, limetomis. Skirtingai nei daug kur rašo, actas marinatui irgi puikiausiai tinka, tiktai reikia marinuoti arba labai trumpai, arba stipriai jį atskiesti, kad mėsa nespėtų perdžiūti. Daug kas dar iš tarybinių laikų atsinešė receptus, kur mėsa marinuojama majoneze. Kažkada tai turėjo prasmę, majonezas anksčiau būdavo kur kas rūgštesnis, tačiau dabar toks marinavimas tinka nebent tiems, kurie ilgisi tų senųjų laikų ir to paties kepto majonezo skonio. Tai daugiau prastos mėsos skonio maskavimas, nei gerinimas.

Taigi, grįžkime prie mūsų kiaulienos sprandinukės, kurią mes jau supjaustėme maždaug 3-4cm dydžio kubeliais. Kilogramui mėsos reikės vienos citrinos, supjaustytos griežinėliais, ir maždaug tiek pat pusžiedžiais supjaustytų svogūnų. Taip pat, tiek jau to, atskleisiu jums savo prieskonių mišinio sudėtines dalis. Pats pagrindas – pora šaukštų kalendros ir šaukštas kumino sėklų. Jas suberkite ant keptuvės ir lėtai kaitinkite, kol ims lengvai rūkti ir kvepėti. Šį kaitinimo etapą galima ir praleisti, tačiau vėliau neklausinėkite, kodėl jūsų prieskoniai nebuvo tokie aromatingi, kaip mano. Suberkite viską į akmeninę grūstuvę, įberkite šiek tiek maltų kajeno pipirų, keliolika juodųjų pipirų grūdelių, įmalkite truputį muskato riešuto, įmeskite gabalėlį cinamono lazdelės ir porą-trejetą išgliaudytų ankščių kardamono. Viską gerai sugrūskite, tada įberkite porą-trejetą žiupsnių rupios druskos ir pergrūskite dar kartą. Šį mišinį aš naudočiau kiaulienai. Jautienos šašlykui aš įberčiau dar porą grūdelių kvapiųjų pipirų ir keletą gvazdikėlių, vištienai – šiek tiek anyžių, avienai – rozmarino. Griežtų taisyklių čia nėra, vadovaukitės savo norais ir pomėgiais, ir nepamirškite, jog visa tai tik akcentas, o ne pagrindinis gatavo šašlyko skonis. Ir nepamirškite, jog jeigu jūsų darže auga čiobrelis ar rozmarinas, juozažolė, peletrūnas ar levanda, verčiau įberti į prieskonių mišinį šiek tiek šių šviežių žolelių, nei nežinia kiek ant lentynos stovėjusių džiovintų.

Aš mėsą mėgstu iš pradžių atskirai dubenyje permaišyti su prieskoniais ir druska, kad kiekvienas gabalėlis būtų padengtas, ir tik tada sluoksniuoti. Iš pradžių svogūnų sluoksnis (juos reikėtų iš pradžių labai gerai sugniaužyti delnuose, kad duotų daugiau sulčių), tada keletas griežinėlių citrinos, sluoksnis mėsos. Kartoti, kol baigsis mėsa, ir taikyti, kad viršutinis sluoksnis būtų svogūnų. Tada ant viršaus uždėti dangtį, ar uždengti viską virtuvine plėvele, ir pastatyti į šaldytuvą. Paprastai per naktį palaikius būna pats tas. Jeigu kepti reikia visai greitai, po dviejų-trijų valandų, geriau laikykite indą kambario temperatūroje, o ne šaldytuve, taip procesas vyks šiek tiek greičiau.

Kaip kepti? Kaip ir visa kita, su protu. Ko mes norime iš mėsos? Kad ji nebūtų perdžiūvusi, tai pirma. Kad ji paskrustų, tai antra. Ir viena, ir antra priklauso nuo temperatūros. Norėdami, kad mėsa paskrustų, turime jos paviršiaus temperatūrą pakelti iki maždaug 150C temperatūros. Būtent tokioje temperatūroje baltymai ir ore esantis deguonis ima reaguoti tarpusavyje, mėsos paviršius keičia spalvą, tekstūrą, ir, kas svarbiausia, ima skleisti tą ypatingą, iš proto varantį kvapą. Jeigu anglių temperatūra bus pernelyg didelė, ši reakcija įvyks, tačiau gabalėlių vidus liks neiškepęs. Per maža, ir paviršius arba visai nepaskrus, arba paskrus jau tada, kai iš mėsos spės išgaruoti visa drėgmė. Štai dėl to ir būna taip dažnai pateikiami arba apdegę, arba perdžiūvę šašlykai.
Aš nežinau, koks jūsų grilis ar šašlykinė. Jums teks tinkamą temperatūrą surasti patiems. Sureguliuokite viską taip, kad šašlykai nuo anglių būtų 12-15 cm atstumu. Anglis įkaitinkite tiek, kad jos iš visiškai raudonų (kas šašlykams yra per karšta) imtų truputį vėsti ir apsineštų lengvu pelenų sluoksneliu. Sudėkite iešmus, ir toli neikite: klausykite, uoskite! Kai tik išgirsite, kad mėsos paviršius čirška, kai tik pajusite pirmuosius aromato dvelksmus – apverskite. Tai senas prietaras, kad mėsą reikia apversti tik vieną kartą. Mano nuomone, vartyti reikia kuo dažniau ir kuo tolygiau, ir jeigu matote, kad viena šašlykinės dalis kaista labiau, nepatingėkite sukeisti iešmų vietomis karts nuo karto. Turėkite su savimi nedidelį purkštuką su vandeniu tam atvejui, jeigu netyčia varvantys riebalai užsiliepsnotų, ir tvirtą vėduoklę, jeigu anglys imtų vėsti pirma laiko. Labai nesijuokite, tačiau mano mėgstamiausia vėduoklė – švarus plastikinis bertuvėlis, skirtas šiukšlėms susemti, labai praktiška ir nebrangu.

Kaip sužinoti, kad jau laikas valgyti? Paspaudykite keletą gabalėlių. Jie turi būti stangrūs, ne kieti, bet ir kartu ne minkšti lyg žalia mėsa, kažkur per vidurį. Jeigu dar abejojate – nuimkite porą į atskirą lėkštę ir įvertinkite. Ir aš jums prižadu, jeigu viską padarėte teisingai, valgytojų kviesti jums nereikės, jie patys jau seniausiai bus subėgę, dieviškų aromatų vedini. Kečupą iš pat pradžių paslėpkite. Jeigu šašlykas tikrai pavyko, niekas jo ir neprisimins. Pakelkite taures gaiviųjų ir tauriųjų gėrimų. Šašlykų sezonas jau čia!

Steikui visų pirma reikia teisingos mėsos. Iš kumpio ar krūtininės minkštas steikas, kad ir kaip keptum, vis viena nesigaus ( na, bent jau ant grotelių tai tikrai ne, yra kitokių būdų ). Reikia išpjovos, nugarinės, nuo šonkaulių arti stuburo, vienu žodžiu minkšto gabalėlio. Steiko storis prieš kepant turi būti bent jau 2,5-3cm, svoris – 300-400gr. Steiką, jeigu iki tol buvo šaldytuve, ištraukti ir palaikyti porą valandų, kad prieš kepant būtų kambario temperatūros. Grilį įkaitinti, kiek tik tempia, iki maksimumo. Jau prieš pat kepant sutepti aliejumi, pabarstyti druska, pipirais, gerai mėsai daugiau prieskonių ir nereikia. Užmesti ant grotelių ir daugiau nekrutinti, neliesti kokias porą minučių. Iš pradžių bus mėsa prilipusi, bet po to, po tų poros minučių, atkibs, ir galima apversti ant kitos pusės. Pakepti dar porą minučių, ir tuomet perkelti į vėsesnę grilio vietą, kad baigtų kepti iki reikiamos kondicijos. Paspaudus pirštu galima nustatyti, koks stovis: jeigu mėsa minkšta, lyg būtų dar pusiau žalia – “rare”, jeigu spyruokliuoja – “medium rare” ar “medium”, jeigu kieta ir beveik nesispaudžia – “well done”. Rekomenduočiau išpjovą kepti iki rare, daugių-daugiausia medium rare, t-bone, top sirloin, porterhouse, ribeye – iki kažkur medium rare arba medium. Taip pat kepant steiko negalima badyti, apversti reikia žnyplėmis, o ne pasmeigus šakute, ir apskritai kuo mažiau jį krutinti. Bendroje sumoje 400gr t-bone steikas kepa apie 8-10 minučių iki medium-rare, nors laikas labai priklauso nuo konkretaus grilio, laiku geriau nepasikliauti, o pasikliauti gerai sukalibruotu pirštu ;{)

Steiko iškepimo laipsniai ( “žalias” – reiškia nekeptas, o ne žalios spalvos ;{) ):
blue-rare ( nežinau, ar čia tik Texasui būdinga, įtariu, kad ne tik ) – kai mėsa pakepta tik tiek, kad apskrustų paviršius, o vidus liktų žalias. Apie tokius steikus čia sakoma, “de-horn it, wipe it’s butt and send it to the table” – nupjauk ragus, nuvalyk užpakalį ir siųsk ant stalo. Temperatūra mėsos centre – iki 50C
rare mėsa perpjovus per vidurį raudonas, bet mėsa jau ne visiškai žalia. tinka tik minkščiausiems pjausniams. 50-55C centre.
medium-rare mėsa per vidurį raudona su tendencija į rožinę spalvą, vidurys šiltas. 55-60C centre.
medium mėsa per vidurį rožinės spalvos. 60-65 centre
medium-well rožinės spalvos per vidurį beveik nebesimato, bet dar yra. 65-70 centre
well-done jokios rožinės spalvos, steikas sausas ir sprangus arba link to. Centre 70C ir daugiau. Galima, žinoma, iškepti steiką ir well done, ir kad jis būtų sultingas, bet tai daroma ne ant grotelių, o lėtai troškinant uždaroje aplinkoje. Kepti steiką ant grotelių iki “well done”, mano nuomone – tik geros jautienos gadinimas.

Iškepto steiko negalima iš karto pjaustyti, kol jis dar karštas, antraip labai greitai išbėga sultys ir mėsa sausėja. Geriau padėti jį į pašildytą lėkštę ir palaikyti, kad truputį atauštų, būtų šiltas, o ne deginantis. Va tuomet ir galima pateikti, su kepta bulve, daržovėmis, keptais grybais ir pan. Prie steiko paduodamas specialus peilis, “steak knife”, kuris geriau pagaląstas, nei įprastas stalo peilis, o jo galas paprastai smailas.

Prie didesnių steikų – tbone, porterhouse – labai tinka grietinės ir krienų padažas, arba sviestas, sumaišytas su kokiu nors rocquefort sūriu ar kitu pelėsiniu, suformuotas ir vėl atvėsintas. Taip pat tiks padažai iš uogų, pvz aviečių ar spanguolių, tik reikia gerai suderinti rūgštaus-saldaus balansą juose, jei per saldu – įpilti truputį vyno acto, jeigu per rūgštu – cukraus. O jeigu dar tokiame padaže patroškinsite rūkytą jalapeno pipirą – chipotle, bus iš vis idealu. Dar vienas variantas – steiką patiekti ant krūvos svogūnų, kuriuos supjaustėte griežinėliais, suskaidėte žiedais, apvoliojote miltuose arba tešloje ir išvirėte aliejuje iki traškumo ( pirmuoju variantu bus tiesiog “fried onions”, antruoju – “onion rings” ).

Steiką galima labai neblogai išsikepti ir ketaus keptuvėje, netgi tokioje, kur dugnas lygus, ne gofruotas. Viskas daroma taip pat, kaip ir ant grotelių: pirmiausia po porą minučių ant maksimumo, po to ugnį sumažinti ir pabaigti kepti, arba galima su visa keptuve į orkaitę ir ten užbaigti. Aišku, nebus steiko “dryžiukų” nuo grotelių ir dūmų prieskonio, bet vis vien visai neblogai gaunasi. Na, tik dūmų virtuvėje būna nemažai, geriau tai daryti prie atviro lango.

Dar iš įdomesnių steiko kepimo būdų – lėtas kepimas. Įkaitinti orkaitę iki 60C, ne daugiau. Didesnį jautienos gabalą greitai apskrudinti virtuvine “lietlempe” arba labai greitai ant labai didelės ugnies ketaus keptuvėje. Tuomet dėti į orkaitę, įsmeigti termometrą, ir kepti keliolika valandų, kol termometras mėsos viduryje parodys tą patį 60C ( ar kitą norimą temperatūrą, bet ne daugiau kaip 70C ). Tokiu būdu kepant absoliučiai neišvarva sultys, mėsa būna iškepusi labai tolygiai ir labai minkšta ir švelni. Aišku, čia reikia orkaitės, kuri galėtų palaikyti tokią temperatūrą, plius daug daug kantrybės :{)

P.S. jautienos pjaustymo diagrama ( taip pjausto Amerikoje, Lietuvoje, kiek teko girdėti, pjaustymas skiriasi gana radikaliai ):

Patiekalas susideda iš kelių dalių, ir yra neįsivaizduojamas be pico de gallo ( pyko de gajo ) ir guacamole ( tarkit kaip norit ). Atrodo sudėtingai, bet iš tiesų pasigamina labai greitai, jeigu mėsa jau išmarinuota – aš perku gatavai marinuotą, bet parašysiu ir marinatą vėliau.

Guacamole ingredientai:

Pasiėmę šakutę maigom avokadų minkštimą lėkštėje, kol apsimaigo truputėlį. Suberiam smulkiai sukapotus jalopeño ( chalopenjo ) ir česnakus, ir maigome toliau. Gaunasi tokia žalsva makaliūzė. Ten išspaudžiam visą laimą, kiek tik spaudžiasi, tiek ir gręžti. Dar pamakaluojam, ir guacamole baigta. Į piurė nesumalti, turi likti truputį gurulukų nuo avokadų. Padruskinti. Kiti dar mėgsta svogūno įpjaustyti. Čia pagal skonį, kaip kas mėgsta. Gauname štai kažką panašaus:

Pico de gallo ingredientai:

Nė negalvokite gaminti šios mišrainės, jeigu nemėgstate kalendrų, jose visa esmė. Čia pats paprasčiausias receptas, jų būna įvairių. Viską reikia sukapoti smulkiai, užspausti laimo ant viršaus, sumakaluoti, ir padruskinti/papipirinti.

Beje, pico de gallo išvertus reiškia “gaidžio snapas”. Kodėl? A fig ten suprasi, kodėl.

Gauname štai ką:

Marinuotą mėsytę pjaustome skersai plauko maždaug piršto storumo pagaliukais:

Ir ant keptuvės ją, ant labai karštos keptuvės, kartu su raudono svogūno griežinėliais, ir raudonais saldžiaisiais pipirais:

Nepamirškite lango prasiverti, nes šitas visas daiktas dūmys neprastai. Šiaip tai geriausia fajitas kepti ant grilio, bet galima ir ant keptuvės, jeigu ta senoviška, špižinė. Ta keptuvė – tai atskira tema. Labai populiarus dalykas Texase. Jeigu svogai ir paprikos pajuoduos – nieko baisaus, tai ne apanglėjimas, tai jie nuo viduje esančio susikaramelizavusio cukraus pajuoduoja, dar skaniau nuo to. Na, aišku, jeigu per ilgai palaikysi…

Niu ir ką, paruošiam viską vakarienei. Čierką kaktusinės. ¡Salud!

Tie blynai vadinasi tortillas ( tortyjas ). Jų irgi visokių būna, šiandien pas mus – Southwestern tortillas, jos su cayenne pipirais, aštresnės tokios.

Valgyti visą šitą gėrį reikia taip: ant tortilla dedam truputį mėsytės su daržovėm, truputį pico de gallo, truputį guacamole, kiti dar mėgsta grietinės užsidėt, tada suvyniojam visą tai į rulonėlį kaip naliesnyką, ir kertam, pirščiukus laižydami.

Pačiai mėsytei paruošti štai receptas:
1/3 puodelio laimų sulčių
1/4 puodelio tekilos
1 arb. š. džiovinto raudonėlio ( oregano )
2 didelės skiltelės česnako, sukapotos smulkiai
1 šaukštas smulkiai kapotos kalendros
2 arb. š. sumalto kumino
1 arb. š. juodųjų pipirų

Pati mėsa – iš karvės šono, matyt, jautienos šoninė vadinasi? Flank steak, jeigu angliškai. Marinato užteks kažkur pusei kilogramo mėsytės. Viską sumaišom, sukišam į celofaninį maišelį, sandariai uždarom, ir laikom per naktį, o dar geriau – 24 valandas.