Labai neturiu laiko, todėl trumpai.

Tešla: stiklinė miltų, keturi kiaušinių tryniai, maždaug vieno sutarkuoto svogūno sultys. Suminkome, iki kol taps lygi ir elastinga. Jokio vandens.

Įdaras: kūčių variantas būtų atmirkyti, smulkiai sukapoti ( ar net sumalti ) ir pakepinti džiovinti baravykai su svogūnais ar tais pačiais likusiais tarkiais iš aukščiau.

Šiaip variantas: jautiena perpus su kiauliena, pasūdyta, papipirinta, ir pabarstyta kinietišku “5 spice” mišiniu ar tiesiog mairūnu.

Kaip vynioti: tešlą iškočiojam iki maždaug 1mm storio, supjaustome 4cm kvadračiukais. Supjaustę visus kvadračiukus atsargiai “atlipdome” nuo lentos ir įsitikiname, jog jie slidinėja ant stalo be problemų. Į vidurį dedame ne didesnį kaip mažos pupelės dydžio įdaro gabalėlį. Kraštą perbraukiame šlapiu pirštu. Lenkiame įstrižai, kampas prie kampo. Laikome, kad viršuje būtų vienas kampas, apačioje du. Apatinę dalį ( su įdaru ) lenkiame į viršų, taip, kad kampas viršuje truputį kyšotų. Kairės rankos mažąjį pirštelį dedame į koldūno vidurį, o apatinius kampus užriečiame ant piršto ir sulipdome ( galima truputį padrėkinti vieną iš kampų, kad geriau liptų ). Dedame ant miltuotos skardos, pradedame iš pradžių.

Jeigu vis vien neaišku, žiūrime čia.

Paverdame apie 6-7 minutes vos burbuliuojančiame stipriame jautienos sultinyje arba baravykų nuovire. Aš į sultinį dar dėjau truputį čiobrelio, o kai išvirė, pabarsčiau kapota kalendra, galima petražolėm arba krapais.

Ir gauname va šitai:

Skanaus!

Kuo geriau yra kepti dubenėlius pačiam? Ogi tuo, kad gali tuo pačiu pats pakoreguoti paties dubenėlio skonį ir tuo suteikti papildomą akcentą sriubai. Pats gaminimo procesas nėra trumpas, o sunkumo.. na kas gi ten sunkaus :{). Tešla praktiškai ta pati, kaip ir picai.

Imame porą arbatinių šaukštelių sausų aktyvių mielių, užpilam jas stikline šilto vandens, įberiame šaukštelį cukraus. Laukiame apie dešimt minučių, kol paviršius pasidarys putotas. Tuomet suberiame šaukštelį druskos, vieną-du kiaušinius, porą šaukštų alyvų aliejaus ir smulkiai sukapotų rozmarino lapelių ( nedaug, tik akcentui, na, kažkur nuo 5-6cm šakelės. ). Pilame stiklinę miltų, išmaišome, dar stiklinę, kol taps tokia pliurzė, viena ranka maišome tešlą, kita pilame miltus. Reikia ranka čiupinėti ir jausti, kas vyksta su tešla. Galų gale ateis momentas, kuomet tešlą bus galima minkyti, nors kol kas ji labai lipni. Pilame dar truputį miltų, kol nebelimpa, ir minkome apie dešimt minučių. Picai tešla turėtų būti labai elastinga, tokia, kad gerai išplojus ir ištampius tešla taptų permatoma; mūsų atveju reikia kiek kietesnės tešlos, bet ne tokios kietos, kaip koldūnams, todėl įpilame truputį daugiau miltų. Tikslių proporcijų tikrai nepasakysiu, nes vienų miltai drėgnesni, kitų sausesni, ir nieko čia tos proporcijos neduos. Išminkyta tešla nebelimpa prie rankų, ir ją galima sutepti aliejumi, dėti į dubenį, uždengti rankšluosčiu ir padėti šiltoje vietoj, kad kiltų. Kaip matote, ji ne visiškai vienalytė, kiek kietesnė, sunkiau minkėsi. Picos tešlos būtų kur kas lygesnis kamuoliukas.

Po pusantros valandos ji pakyla šitaip.

Traukiame tešlą lauk, truputį paminkome, kad subliukštų ( labai nedaug, pusę minutės max ). Formuojame iš jos dubenėlio dydžio rutuliukus, turint omeny, kad rutuliukai padidės dvigubai. Dedame rutuliukus ant pergamentinio popieriaus, pabarstyto miltais, ir sutepame aliejumi, kad nedžiūtų. Aš sutepiau riešutiniu aliejumi, vėlgi, papildomam akcentui. Uždengiame rankšluosčiu, paliekame kilti.

Po valandos jie iškyla štai taip:

Orkaitė turi būti gerai įkaitinta, 230-260C. Išvis geriausia, jeigu ant vienos iš lentynų įklotas picos akmuo ar tiesiog poringų plytelių sluoksnis. Jos gerai sugeria šilumą, ir po to kepant atiduoda ją, geriau apkepa dubenėlių apačia. Nors aišku galima iš bėdos ir tiesiog į skardą dėti. Prieš kišdami į orkaitę su purškikliu pripurškiame į vidų vandens, uždarome kelioms akimirkoms, tada dedame, kartu su visu pergamentiniu popieriumi. Popierių reikia apipjauti aplink dubenėlį ir kepti taip, kad jis nekabotų už picos akmens ar skardos ribų, antraip jis ima svilti. Kepame, kol dubenėliai paruduoja, apie 20 minučių.

Traukiame juos lauk iš orkaitės, paliekame pastovėti, kol atauš. Jų “mėsa” gali pasirodyti kiek kietoka, bet tai kaip tik tai, ko norėjosi, nes nuo to dubenėlis tampa tvirtesnis.

Tuomet “stogą” nupjauname, pjaudami įstrižai į vidų, o minkštimą išskobiame, palikdami jo šiek tiek prie vidinių sienelių. Užpildome kremine grybų sriuba su baravykų nuoviru, šampinjonais ir peletrūnu, įpilame šaukštą konjako, aplink ant lėkštės pabarstome smulkiai kapoto peletrūno lapelių. Valgome, užsikąsdami “stogu”.

Ir nenustebkite, jog svečiai, suvalgę sriubą, kibs į patį dubenėlį :{) Silpnas rozmarinų skonis puikiai dera prie sriubos, o kandant plutelę jaučiamas lengvas lazdyno riešutų skonis. Pabandymui užpyliau sriubos antrą kartą, dubenėlis puikiai laikė ir nė nebandė sukežti.

Skanaus!

Skryliai, arba dar liaudyje vadinami “lazankėmis” – tai iškočioti tešlos kvadratai arba rombai, išvirti vandenyje, nugarinti ir pateikti su padažu, kartais spirgučių, kartais saldžiu, priklauso nuo šeimininkės nuotaikos. Užtikau netyčia ir kiek kitokį receptėlį, kur iš skrylių padaroma savotiška lazanja. Pasidarė net įdomu, ar pavadinimai “lazankės” ir “lazanja” turi ką nors bendro :{)

Žodžiu darom taip. Užminkom tešlą: bliūde sumaišome 1 kiaušinį, 2 trynius, šaukštelį druskos, vieno svogūno sunką ( sutarkuoti per bulvinę tarką, nuspausti per merlę ) + miltų. Kiek tiksliai miltų reikia – nepasakysiu, nes tai neįmanoma, vienų miltai bus sausesni, kitų drėgnesni. Darome taip: pilame stiklinę, išmaišome, žiūrime kas gavosi. Jeigu per skysta ( o tikrai bus per skysta ) – pilame dar pusę stiklinės, išmaišome, bandome minkyti, ir taip toliau, kol gausime minkomą konsistensiją. Jeigu gavosi pernelyg kieta, tada dar truputį svogūnų sunkos ar tiesiog vandens. Ir taip toliau. Minkome apie 15 minučių, kol nebelimpa prie rankų, paliekame pastovėti pusvalandžiui.

Keptuvėje paspirginame lašinukus ( galima perpus su kumpiu ), kai jie paruduoja – ten pat beriame sukapotą svogūną, pakepiname, kol paruduos, tik atsargiai, kad nepridegtų. Namie rūkyti lašinukai čia geriausia, amerikoniški iš bėdos irgi tinka. Tai bus pirmasis įdaras.

Kol spirga viskas, padarome antrą. 250g bet kokio tarkuojamo sūrio smulkiai sutarkuojame. Atskiriame trynius nuo baltymų 2 kiaušiniams, trynius sutriname ( kalambūras ) ir sumaišome su žiupsneliu druskos ir žiupsniu kmynų, baltymus išplakame iki putų, tuomet viską atsargiai sumaišome.

Tešlą iškočiojame plonai, kažkur 1-2mm storio. Pjaustome kvadračiukais, kažkur 4x4cm, iš akies ten, tikslumas nesvarbu, ir paverdame juos pasūdytame vandenyje, kol iškils į paviršių, tuomet supilam į rėtį ir perliejam šaltu vandeniu, kad nepradėtų lipti tarpusavyje.

Imame indą, ištepliojame dugną ir sieneles sviestu, ir išklojame dugną skryliais taip, kad jie vienas su kitu persidengtų. Pabarstome ant viršaus spirgučių/svogūnų mišinio. Užklojame dar vieną sluoksnį skrylių. Atsargiai užtepame sluoksnį sūrio įdaro. Vėl skrylių. Ir taip toliau. Viršutinis sluoksnis turi būti iš skrylių. Jį patepame kiaušinio plakiniu, užmetame keletą kąsniukų sviesto, ir kišame į orkaitę. 190C, apie valandą, kepti atidengtą ( arba uždengtą, o atidengti į pabaigą. Žiūrint, kokio traškumo skrylių norite ). Kol kepa, likusiuose nuo spirgų taukuose pakepiname pusgriežiniais supjaustytus svogūnus. Kepame lėtai, neskubėdami, kad neprisviltų, o gražiai karamelizuotųsi. Kai iškepa, sumaišome su grietine. Gauname tokį lietuvišką “onion dip” :{)

Iškepęs atrodys kažkur šitaip ( tik galbūt jums taip viršutinis sluoksnis neišsiklaipys, jeigu nedarysite kaip aš ir labiau uždengsite skrylius vieną ant kito ):

Supjaustome gabalėliais, jau lėkštėje uždedame svogūnų padažo.

Skanaus, ir, be abejonės, į sveikatą. Užgerti geriausia rūgpieniu, gira ar alumi.

По-русски тут, “СКРИЛЯЙ”, хотя блюдо должно называться примерно как “запенканка со скрилями”.

Na, o kadangi tandūro dar kol kas neįsigijau, pabandžiau panašų fintą su paprasta orkaite.

Viskas prasideda nuo tešlos. Jeigu kada teko patiems keptis picą, tai pastebėsite, jog viskas gamina praktiškai taip pat, tik tešla kiek kitokia. Beje, specialiai nevadinsiu šio patiekalo nei lavašu, nei naan, nei picos pagrindu, nei kaip nors kitaip. Tiesiog skanus paplotėlis. Kad niekam nekiltų noras kabinėtis.

Porą šaukštelių sausų mielių užpilame keliais šaukštais pašildyto pieno ir šaukštu cukraus, leidžiame pastovėti kokias penkias – dešimt minučių, kol mielės atsigaus ir pradės putoti.

Tuo metu dubenėlyje sumaišome stiklinę pieno, pusę stiklinės jogurto, vieną kiaušinį, žiupsnį druskos.

Ant užputojusių mielių pilame keturias stiklines miltų, padarome per vidurį “šulinį”, ir ten supilame skysčius. Ten pat įpilame kokį šaukštą aliejaus, arba dar geriau, “gy” ( sviesto, iš kurio išgarinta ir nugriebta viskas, kas ne riebalai ).

Viską sumaišome ir minkome, kažkur apie dešimt – penkiolika minučių, kol tešla taps elastinga ir nebelips prie rankų. Jeigu minkosi labai sunkiai ir niekaip tešla netampa vientisa – įpilkite dar truputį vandens. Aš paprastai įpilu po saują šilto vandens iš krano, ne daugiau per kartą. Jeigu tešla per skysta ( jeigu minkai minkai kelias minutes, o ji vis limpa ir net nesiruošia tvirtėti ), pilam dar truputį miltų. Šįkart dariau tešlą kiek kietesnę, kad paplotėliau taptų traškesni.

Išminkytą tešlą suvoliojam į kamuolį, dedam į dubenį, ir uždengiam rankšluosčiu, kad nedžiūtų. Maždaug po valandos ji atrodys taip:

Tešlą truputį paminkome ( labai neilgai, kad tik subliukštų ), dalijame į aštuonias dalis, suformuojame burbuliukus, paliekame stovėti dar valandą, uždengtus rankšluosčiu. Gali reikėti purkštelti vandens ant jų paviršiaus, jeigu pasirodys, kad džiūsta.

Po valandos jie išpampsta taip:

Įkaitiname orkaitę iki tiek, kiek tik ji gali. Paprastai tai apie 260C/500F. Geriausia, jeigu prieš tai ant vienos iš pertvarų būtų išdėliotos porios keramikos karščiui atsparios plytelės, arba specialus “picos akmuo”. Tuomet kepa tolygiausiai, bet tas akmuo pirma turi įkaisti pats.

Kiekvieną iš burbuliukų krauname ant miltuoto paviršiaus, ir pirštais maigome per vidurį važiuodami aukštyn, šonais žemyn. Pasukam 90 laipsnių kampu, kartojam. Lygiai taip pat, kaip formuodami picą. Kai išplojam iki kokių pusės centimentro pločio, imam į rankas ir dar patempiam, tik atsargiai, kad neplyštų. Čia matosi, jog tešla kiek padžiūvo ir kraštai tapo truputį nelygūs, bet skoniui tai reikšmės nebuvo. Jeigu norite, galite pabarstyti paplotėlį sezamo sėklomis, aguonomis ar kmynais. Galima dar ir svogūnų laiškų. Aš dariau “be nieko”.

Paplotėlio viršutinę dalį patepame vandeniu ar aliejumi, jį patį susmaigstome šakute, kad per daug neišpamptų kepamas.

Kepame orkaitėje apie penkias minutes. Arba ant labai karšto grilio, virš anglių, būtų dar geriau. Žodžiu kepame, kol paruduoja – bus traškus, arba tik keliose vietose atsiranda rudų burbuliukų – bus lankstus.

Labai geros indiškos salotos prie tokių paplotėlių – raita. Nedidelį agurką sutarkuojame burokine tarka. Kelis mėtų lapelius smulkiai supjaustome juostelėmis arba sukapojame gabalėliais, beriame prie agurkų. Mažą žiupsnelį druskos, truputį kajeno pipirų, truputį malto kumino. Viską užpilame stikline paprasto jogurto, be jokių priedų, arba rūgpieniu. Išmaišome, ir raita paruošta. Labai gerai karštą dieną.

O lankstesni paplotėliai atrodytų taip ( tešla šiaip lankstiems buvo kiek per kieta, tas nesunkiai pataisoma – daugiau skysčio minkant ):

Skonis ne visai toks, kaip tikros naan, paskrudimas kitoks, čia reikės dar padirbėti prie to. Galbūt orkaitėje to pasiekti ir iš vis neįmanoma. Bet net ir ne autentiški paplotėliai gavosi ne mažiau skanūs, prie kario ar charčio sriubos ar troškinio puikiai tinka.

Skanaus!

Tuomet susikombinuoji makaronų salotų.

Išsiverdame sraigtinių-kamščiatraukinių makaronų, kuriuos italai dar kartais vadina “rotini”. Nedaug, kokius du šimtus gramų. Pilame į dubenį, ir ten pat metame supjaustytą 100gr fetos sūrio gabalėlį, porą supjaustytų pomidorų ( jeigu turite mažiukų vynuoginių – dar geriau ), ir saują susmulkintų juodųjų alyvuogių. Ten pat pridedam porą raugintų agurkėlių, vėlgi, supjaustytų. Jeigu neturite agurkėlių – tinka ir sauja žalių alyvuogių, kad būtų rūgštumos.

Beje, apie alyvuoges. Jos žymiai skanesnės, kuomet parduodamos su kauliukais, taip kad nepatingėkit ir išsitraukit kauliukus patys. Būna toks pričindalas alyvų kauliukams traukt parduodamas.

Šneku, lyg pats tą pričindalą turėčiau.

Na nesvarbu. Toliau kas? Dar kokią pusę ilgo ( šiltnaminio ) agurko ten įpjaustyt reikėtų. Tuomet smulkinam žalumynų, ar salotų akcentų, kad tiktų prie bendro fono – fetos sūrio, pomidorų, alyvuogių. Čia tinka bazilikai ( apie dešimt lapų ) ir laiškiniai česnakai ( tiek, kiek matosi nuotraukoje ). Sukapojam, beriam į salotas.

Tada ruošiame vinegretą. Prancūzai “vinaigrette” vadina užpilą mišrainei ar salotoms, kuris susideda iš dviejų pagrindinių dalių – acto ir alyvų aliejaus. Lietuviai gi, nusižiūrėję nuo rusų, tuo žodžiu kažkodėl vadina baltas ir raudonas mišraines su majonezu. Beje, jeigu kam įdomu, “vin aigre” prancūziškai reiškia rūgštus ( surūgęs ) vynas. Tokia štai niekam nereikalinga trivia. O vinaigrette gaminame taip – tris šaukštus ypatingai nekalto alyvų aliejaus sumaišome su dviem šaukštais balzaminio acto, įberiame truputį druskos ir pipirų, ir viską gerai suplakame, kol gausis emulsija.

Pilame vinegretą ant salotų. Turime kažką panašaus į tai:

O kai viską gerai sumaišome, gauname štai ką:

Ragaujam, įberiam druskos ir pipirų, jeigu trūksta, ir statome bent pusvalandukui į šaldytuvą, kad visi skoniai susimaišytų. Kuo ilgiau stovės – tuo bus skanesnė. Ypač pagerėja į antrą dieną, jeigu per pirmą nebūna sunaikinta.

Skanaus!

Ką, nežinote kaip?

Tuomet verskite puslapį toliau ir stebėkite, kaip reikia gaminti šį be galo romantišką pyragą – stargazey pie, kas išvertus reikštų, “žvaigždžiaakis” arba “nukreipęs žvilgsnį į žvaigždes”.

Tai tikras britiškas receptas, beveik nepakitęs nuo pat viduramžių. Jį kildina iš Cornwall apylinkių, iš to pietvakarinio Anglijos salos “cipuko”. Tiek britai, tiek amerikonai nuolat renka šį patiekalą kaip “all the time most gruesome dish”, arba pats baisiausias visų laikų pyragas. O aš niekaip nesuprantu, kodėl… juk jis toks romantiškas… į žvaigždes žiūri, o kuomet jau lėkštėje – pažvelgia ir tau į akis…

Pagaminti ganėtinai paprasta. Reikės apie kilogramo sardinių, bet tik šviežių, nesūdytų ar ne konservuotų. Tinka ir šaldytos. Taip pat tiktų šviežios silkės ( jeigu labai nedidelės ir nesūdytos ), mažos skumbrės ir panašios nedidelės žuvys. Pats pyragas, kaip byloja legenda, atsirado mažame žvejų kaimelyje Mousehole, kur tokių žuvyčių turėjo būti daug. Beje, valgomas jis tradiciškai gruodžio 23ąją, bet, manau, su trupučiu reklamos jis tiks ir valentinkėms.

Skumbres atšildome ir po bėgančiu vandeniu pirštais nutriname žvynus ( jie visai lengvai nusitrina ). Jas reikia paruošti taip, kad būtų be kaulų, tačiau galva būtų palikta. Sardinių atveju tai gana nesudėtinga. Žiūrime, ką reikia daryti:

0. Iš pradžių nuplauta ir nutrintais žvynais sardinė atrodo taip:

1. Nupjauti uodegą.

2. Aštrų peilį kišame žuviai į užpakalį ir pjauname pilvą aukštyn iki pat galvos. Viską, kas viduje, metame lauk.

3. Pirštu spustelime ties uodega, randame pagrindinį nugarkaulį ir atskiriame jį nuo mėsos.

4. Nugarkaulis apnuogintas, tuomet traukiame jį galvos link.

5. Jeigu pasisekė, kartu su nugarkauliu išsitraukia ir visi pagrindiniai kaulai.

6. Nugarkaulį nulaužiame ties pagrindu. Taip pat praskečiame žuvies galvą iš apačios ir ištraukiame iš ten žiaunas, jos karčios. Išpjauname iš nugaros pagrindinį peleką, nuo žuvies “žandų” nuplėšiame dar du. Gerai nuplauname, kartu ieškodami pasilikusių kauliukų, ir tada krauname ant lėkštutės. Žuvis paruošta kepti.

Šešis šaukštus duonos trupinių užpilame artipilne stikline ( 150ml ) pieno. Kol trupiniai mirksta, išverdame tris kiaušinius kietai. Į išmirkusius trupinius beriame saujelę kapotų petražolių, vienos citrinos sultis ir taip pat tos pačios citrinos atsargiai nutarkuotą žievelę ( tik geltoną dalį, be baltos ). Įberiam druskos, pipirų.

Supjaustome rūkyto kumpiuko, na, bent jau tris riekutes. Čia, kur aš naudojau, tai ne visai kumpis, bet su normaliu rūkytu kumpiu amerikoje ( ar bent jau texase )problemos. Sukapojame smulkiai.

Apvalią kepimo lėkštę išklojame sluoksniuotos tešlos gabalu ( puff pastry ). Ant viršaus išdėliojame sardines, taip, kad jų galvos būtų padėtos ant lėkštės krašto, o į jų vidų ir aplink dedame įdarą ( tuos mirkytus trupinius su petražolėm ).

Ant viršaus beriame kumpį ir kapotus virtus kiaušinius ( tris ). Pabarstome druskos, pipirų, užpilame puse stiklinės rūgštaus sidro ( orig. ) arba balto vyno. Užklojame kitu sluoksniuotos tešlos lakštu, apipjaustome, ir ten, kur žuvų galvos, įpjauname nedidelį pusratį, kad tos galvos kyšotų lauk. Jų žvilgsnį nukreipiame… teisingai, į žvaigždes.

Padekoruoti galima taip: pyrago kraščiuką užspaudome, ir palei kraštą apvedame tokią susuktą virvę iš tešlos, o į vidurį dedame kelias išpjaustytas jūros žvaigždes. Viską patepame kiaušinio plakiniu.

Kepame orkaitėje, 220C apie penkiolika minučių, tuomet karštį sumažiname iki 190C ir kepame dar pusvalandį, kol viršus pasidarys toks, kaip nuotraukoje.

Štai ir viskas, pyragą galima vartoti. Bandėm jį valgyti su baltu portugališku vynu, bet netrukus suvokiau, kad alus čia tinka žymiai geriau. Ypač tiktų koks nors angliškas biteris, ar šiaip šviesus.

Skonis, pasakysiu aš jums, išties puikus. Žuvies skonis ir kvapas sodrus, ir bendroje sumoje patiekalas man kiek priminė silkę su kiaušiniais ir grietine. Žinoma, puikiai suprantu, kodėl amerikonams jis toks baisus. Tačiau tuo blogiau jiems. Manau, jog šį pyragą puikiai būtų galima kepti, tarkim, kūčioms ( puristai, žinoma, turėtų kumpį pakeisti kuo nors vegetarišku ). Galvos, žinoma, nevalgomos, tačiau kepimo metu nuo jų į pyragą teka taukai ir jį dar paskanina. Žuvies sultinys gi irgi iš galvų pats geriausias. Žodžiu, man patiko, žmonai ir dukrai – irgi, todėl manau, kad kepsiu kada nors dar kartą.

Jau po valgymo pagalvojau, jog gerai būtų buvę to kumpio kiek sausesnio suradus, ir truputį daugiau. Arba tiesiog lašinių paspirginti ant keptuvės ir tuos spirgius ten sumesti. Visa kita – liuks. Tokio pyrago užtektų prisikirsti keturiems žmonėms iki soties, arba kokiems šešiems užkąsti po gabalėlį – du.

Skanaus!

Amerikoje dažnai mėgsta desertus gaminti stipriai per saldžius. Pagrindinis ( ir kone vienintelis ) jų tortas – paprastas sausas keksiukas, perteptas storu sluoksniu cukraus. Taip, cukraus. Į kalną cukraus pudros įberiama arbatinis šaukštelis vandens, kartais kiaušinio baltymo, viskas išmaišoma, sumaišoma su maistiniais dažais ( paprastai ryškių spalvų, kokios nors mėlynos ar violetinės, pvz ). Skonis – pasišlykštėtinas. Nuo cukraus užima kvapą. Tai jau nebe desertas. Tai kažkokia pornografija.

Šis desertas, kur parodysiu – baklava – kiek mažiau saldus. Tarkim, lengvos erotikos lygmenyje. Daug vidurinės ir artimosios azijos šalių jį moka gaminti, kiekviena jų gamina šį desertą kitaip. Šįkart parodysiu graikišką variantą.

TAČIAU primygtinai prašau visus, besilaikančius dietos, pries skaitant išgerti raminančiųjų. Kam nervuotis, ane? ;{)

Reikės phyllo tešlos. Tai tokia iki popieriaus plonumo iškočiota tešla, parduodama užšaldyta. Kaip ją tokią iškočioja, spėlioti nesiimu. Mes perkame šaldytą, ir ji atšyla per kelias valandas, palikta ant stalo kambario temperatūroje. Jeigu Lietuvoje tokios nėra pirkti, tuomet, bijau, nieko nesigaus. Na, bet būkim optimistais. Tešla atrodo taip:

Išimtą iš įpakavimo ją reikia laikyti po drėgnu rankšluosčiu, antraip ji momentaliai išdžiūsta ir tampa trapi.

Pirmiausia pasigaminame sirupą, kuriuo vėliau sulaistysime baklavą. Į nedidelį puodelį pilame stiklinę cukraus, stiklinę medaus, tris ketvirčius stiklinės vandens, šaukštą citrinos sulčių, du pagaliukus cinamono, truputį citrinos žievelės ( neturėjom, tiko ir laimo ), pora žiupsnelių maltų gvazdikėlių ir pora žiupsnelių malto kardamono.

Verdame ant vidutinės ugnies, karts nuo karto pamaišydami, kol cukrus ištirpsta. Tuomet ugnį truputį sumažiname ir verdame, kol sirupas truputį sutirštėja, kažkur apie dešimt minučių. Išimame citrinos žievelę ir cinamono pagaliukus, ir paliekame atvėsti.

Pusę kilogramo riešutų ( graikiškų, arba mišinio iš graikiškų, pistacijų, ir migdolų ) susmulkiname, kaip kas mėgsta, arba peiliu, arba “mašynka”, vadinama food processor. Pilame viską į dubenį, ten pat beriame pusantro šaukštelio malto cinamono ir nedidelį žiupsnelį druskos. Viską gerai išmaišome.

Apie 220gr ( arba 2 sticks, jeigu amerikoje ) sviesto ištirpiname ant lėtos ugnies. Susirandame skardą aukštais kraštais, imame teptuką ir skardos apačią ištepame tuo pačiu sviestu. Phyllo tešlą apipjaustome pagal indo formą ir uždengiame drėgnu rankšluosčiu. Dabar galima jau užkaisti orkaitę, 175C.

Į skardą krauname vieną lakštą tešlos ir lengvai ištepame jį sviestu. Po to dar vieną lakštą, dar sviesto, ir taip iki kol ten atsidurs septyni lakštai.

Tuomet išbarstome kažkur tris ketvirčius puodelio riešutų mišinio tolygiai ant tešlos. Gali pasirodyti, kad daug, bet kai pradedi barstyti, pasirodo, kad pats tas. Tuomet klojame dar septynis sluoksnius tešlos ( nepamirštam sviesto ), ir vėl 3/4 stiklinės riešutų. Taip kartojame tą sluoksniavimą, kol baigiasi riešutai.

Likusią tešlą, sluoksnis po sluoksnio, sudedame ant viršaus ( taip pat išsviestuojame kiekvieną lapą ). Savo nustebimui suvokiame, jog visas sviestas susinaudojo, o atrodė, kad jo taip daug ir dar liks.

Imame peilį ir supjaustome baklavą, iš pradžių išilgai, po to įstrižai, kad gautųsi tokie deimančiuko formos pyragėliai. Gaunasi apie 30-40 pyragėlių, sukrautų į skardą.

Kepame orkaitėje apie keturiasdešimt minučių, kol pageltonuoja, maždaug taip, kaip nuotraukoje. Ištraukiame ir paliekame kelias minutes, kad praauštų, tuomet į tarpukus tarp pyragėlių ir ant jų pačių pilame prieš tai pagamintą sirupą.

Leidžiame pastovėti keletą valandų ir ragaujam.

Kaip sako patys graikai, šis desertas kuo ilgiau stovi, tuo darosi geresnis. Jam nereikia šaldytuvo, puikiausiai išsilaiko kambario temperatūroje. Bent jau aš daugiau kaip vieno pyragėlio per vieną kartą neįveikiu, tikrai saldu, bet ne vulgaru, o tiesiog kaifas. Mes tokią skardą suvartojame per du-tris mėnesius, jeigu svečiams neišdalinam.

Kaifuokit.

Važiuojam!

Taigi, prisižadėjome per pusvalandį sukalti pietus, ir dar su desertu. Ne problema! Gaminsime vegetarišką nelazaniją. Tai toks patiekalas, kuris kvepia kaip lazanija, skonis ir tekstūra primena lazaniją, o atrodo visai ne taip, ir neužtrunka taip ilgai. Nelazanija, pagaunat bajerį, a? A?

*atsidūsta* Na tiek to. Žiūrim nuo pradžių. Fiksuojam laiką

0:00 Visų pirma, pripilam didelį puodą vandens, įberiam šaukštelį druskos, ir užstatome virti. Uždengiame dangčiu, greičiau užvirs.
0:30 Užstatome keptuvę ant ugnies. Karštumas – per vidurį tarp vidutinės ir karščiausios. Įpilame porą šaukštų aliejaus, galima alyvų aliejaus.
0:45 Perpjauname vidutinio dydžio cukiniją išilgai, tuomet supjaustome “pusmėnuliais”. Metame į keptuvę.
1:15 Supjaustome apie tuziną “baby portobello” arba “cremini” grybų griežinėliais, kas yra tas pats šiaip jau. Tinka ir paprasti šampinjonai.
2:45 Baigiame pjaustyti, metame į keptuvę pas cukinijas. Kepame 2-3 minutes, tuo tarpu pjaustome vidutinio dydžio svogūną ir sukapojame tris česnako skilteles.

5:45 Sumetam svogūnus ir česnakus į keptuvę. Įberiam porą žiupsnelių druskos, pabarstome pipirais. Kepame apie penkias minutes.
6:00 Vanduo jau turėtų būti užviręs. Suberiame pusę kilogramo “Campanelle” formos makaronų į vandenį ir verdame dešimt minučių, retkarčiais pamaišydami, kad nesuliptų. Tiktų ir kitokios formos, jeigu trumpi, ne spagečiai ta prasme. Campanelle – tai tokie susukti makaronai, kažkiek primenantys gėlės žiedą. Banguotas kraščiukas primena lazanijos lakštų kraščiukus.

6:30 Paketėlį šaldytų kapotų špinatų ( apie 300 gramų ) kišame į mikrobangę porai minučių, kad atšiltų.
8:30 Nuspaudžiame špinatus per merlę ar kelis stiprius popierinius rankšluosčius, kad juose liktų kuo mažiau drėgmės.
9:00 Supjaustome vieną keptą saldųjį pipirą ( roasted pepper ). Būna pirkti tokių konservuotų, užtenka tik ištraukti iš stiklainio ir nusausinti. Pasiruošti pačiam užtruktų ilgiau, bet irgi nesunku: reikia uždėti pipirus tiesiai ant dujinės liepsnos, kol odelė pajuoduoja, tuomet dėti į indą, uždengti plėvele, palaikyti minutę, kad pašustų, tada nulupti odelę. Tai padaryti galima iš anksto, arba naudoti tiesiog šviežią raudoną saldųjį pipirą.
9:30 Pamaišome keptuvės turinį, kad nesviltų.
10:45 Penkios minutės svogūnams praėjo, svogūnai jau turėtų būti suminkštėję. Į keptuvę metame špinatus, kuo geriau išsklaidydami juos, ir minėtąjį pipirą. Gerai išmaišome ir pakaitiname, kad viskas sušiltų.

12:00 Iškrauname daržoves į atskirą dubenį, į keptuvę įpilame dar šaukštą aliejaus ir porą šaukštų sviesto. Kai sviestas ima burbuliuoti, įberiame apie šaukštą – pusantro miltų, gerai išmaišome, ir pakepiname apie minutę. Maišyti šluotele, kad nepradėtų degti. Šis mišinys, kaip jau kažkada minėjau, vadinasi roux ( tariasi rū ). Jeigu norite tamsesnio padažo, pakaitiname truputį ilgiau, kol miltai paruduos.
13:30 Į keptuvę su miltais pilame stiklinę pieno ir stiklinę vištienos sultinio. Viską gerai išmaišome šluotele, kad gerai išsimaišytų. Įberiame druskos, pipirų, įtarkuojame muškato riešuto. Viskas pradės tirštėti, kai užvirs. Sutirštės kažkur po 2-3 minučių.
16:00 Padažas sutirštėjo. Sudedame daržoves atgal į keptuvę ( su padažu ) ir gerai išmaišome. Išjungiame ugnį. Uždengiam dangčiu.

16:15 Makaronai jau turi būti išvirę “al dente”, truputį kramtomi, nesutežę. Dėl visa ko patikriname perkąsdami vieną, tuomet samtuką verdančio vandens nupilame į atskirą dubenėlį. Likusį makaronų vandenį pilam lauk, bet taip, kad makaronai liktų puode.
16:45 Į minėtąjį dubenėlį su samtuku makaronų vandens dedame pusantro puoduko ricotta sūrio ( toks primenantis labai smulkiai grūdėtą varškę ) ir kažkur pusę puoduko tarkuoto parmesano sūrio. Viską sumaišome iki vienalytės masės.
18:00 Pilame masę į makaronus. Išmaišome.

18:30 Pusę daržovių masės dedame į tuos pačius makaronus. Įberiame keletą suplėšytų bazilikų lapelių, tarkim, kokius šešis, jeigu dideli. Išmaišome.

20:00 Į dubenėlį iki pusės dedame makaronų masės, o iš viršaus – likusios daržovių masės. Papuošiame bazilikų lapeliais. Viskas, nelazanija paruošta.

Skanaus! Susisukome dargi greičiau, nei per pusvalandį, nors realiai laikai gali truputį skirtis – priklausys nuo to, pvz, kaip greitai užvirs vanduo makaronams, kaip greitai pjaustote daržoves, ir t.t. Tačiau bendroj sumoj tai užtruks ne daugiau kaip 25 minutes. Iki pusvalandžio pabaigos liko dar laiko, galima dar pagaminti kokį nors labai nesudėtingą desertuką. Tarkim tokį:

Į plačią šampano taurę dedame burbuliuką – kitą vanilinių ledų. Užpilame amareto likeriu, ant viršaus pilame karamelinio sirupo. Užpurškiame plaktos grietinėlės ( arba plakam atskirai ir uždedam šaukštu, jeigu nepatinka ta “purškiama” ). Pabarstome kapotais migdolais. Geriausiai tiktų tokie su dūmų kvapu, “smoke flavour almonds”, bet tiktų bet kokie, net ir paprasti “be nieko”, jeigu juos prieš tai pakepinti keptuvėje. Nors po teisybei, geriau tokį desertą gaminti prieš pat valgymą, antraip ištirps ledai, kol valgysim pietus.

Na, dabar jau tikrai viskas, ir dar kartą skanaus!

Kaip minėjau, pirmiausia reikia prisikepti naliesnykų-crêpes ( nemaišyti su craps ). Kažkodėl ypatingai Amerikoje visi labai bijo juos kepti, atseit, čia labai sunku, vienas sudėtingiausių prancūzų gurmanų virtuvės patiekalų, kad juos iškepti, reikia metų metus treniruotis. O po teisybei nieko ten sunkaus, reikia tik truputį įgusti.

Visų pirma, tešla. Jai reikės 2 kiaušinių, apie 3/4 stiklinės pieno, pusės stiklinės vandens, stiklinės miltų ir trupučio druskos. Žodžiu, visko, kas matosi šioje nuotraukoje, išskyrus sviestą.

Lengviausia, žinoma, supilti visa tai į mikserį ir viskas per dešimt sekundžių susimakaluoja. Jeigu mikserio neturite, tuomet reikia sumaišyti visus skystus ingredientus ir po truputį pilti į miltus, pastoviai maišant. Iš pradžių turi gautis tokia labai tiršta tešla, kurią po to palaipsniui suskystiname. Tokiu būdu nebus jokių gurulukų, kurių gali atsirasti, jeigu visą skystį supilti iš karto. Bet kokiu atveju, tešla turi gautis gana skysta. Jeigu norite, galite į tą pačią tešlą įberti kokį ketvirtį stiklinės smulkiai sukapotų špinatų ar saulėje džiovintų pomidorų, nors aš patarčiau, jeigu neįgudę dar, pasitreniruoti kepant klasikinius blynelius, be nieko.

Leiskite sumaišytai tešlai pastovėti kokią valandą, kad iš jos išsiburbuliuotų burbuliukai, tuomet kepant bus kiek lengviau. Susirandame norimo dydžio keptuvę, patartina – lengvą, nes ją reikės nuolat vartyti. Mano senelė moka kepti puikius blyniukus ir sunkioje, špižinėje keptuvėje, todėl aš, pamanęs, jog nėr čia ko, kepiau irgi špižinėje. Vis dėlto patarčiau susirasti lengvą, nes antraip kepimas gaunasi dar ir riešo treniruotė už tą patį.

Pirmas blynas, žinoma, bus prisvilęs, todėl jau taip nusiteikite. Paprastai taip būna, kai dar neatiderinta reikiama temperatūra, neaišku, kiek pilti tešlos, ir t.t. Keptuvę reikia įkaitinti gana karštai, sakyčiau, kažkur tarp vidutinės ir karštos temperatūros. Patepame keptuvę tirpdytu sviestu, arba, kaip mano senelė, senoviškai, su lašinių skūra, imame keptuvę į vieną ranką, paverčiam įstrižai, ir pilame tešlą ant aukščiausiai pakilusios dalies. Kiek tešlos? Na, pradėkite, tarkim, nuo ketvirčio puodelio. Tešla, kaip sakiau, turi būti pakankamai skysta, kad imtų tekėti žemyn, tuomet keptuvę vartom į visas puses, kad tešla daugiau-mažiau padengtų visą keptuvės dugną. Jeigu neužteko – papildomai pilti nepatariu, geriau kitam blyneliui pilti daugiau. Idėja tokia, kad keptuvės dugną reikia padengti kuo plonesniu tešlos sluoksniu. Tuomet kepame. Kažkur po pusės minutės pastebėsite, jog tešlos kraštai tampa tokie “apdžiūvę”, o dar po kelių sekundžių pakrutinus keptuvę blynas ima slydinėti. Tuomet jį apverčiam. Nebūtinai “cirko metodu”, išmesti į orą ir apversti, galima tiesiog pirštais griebti už atsilenkusio blynelio krašto ir apversti taip. Žinoma, išmetus į orą užsidirbsite papildomų taškų iš žiūrovų… bet tik tuo atveju, jeigu blynelis į keptuvę nusileido sėkmingai :{)

Pakepame kitą pusę dar kokią 10 sekundžių, ir išverčiam blyną į lėkštę. Jis turėtų atrodyti maždaug taip:

Kaip matote, forma nėra ideali, na bet tai ne taip svarbu. Kai užsikočiosite riešą su špižine keptuve, gausis idealūs ( aš, kas akivaizdu, dar neužsikočiojau :{) ).

Žodžiu, taip kepame tol, kol baigiasi tešla. Tuomet galima užsiimti įdaru.

Svieste ant vidutinės ugnies pakepiname kažkur pusę smulkiai sukapoto svogūno, kol suminkštės ir taps skaidrūs, bet dar nepradėję ruduoti. Tuomet ten krauname pusę kilogramo grybų. Tinka įvairiausi, tarkim pusę iš jų portobello, pusę paprastų šampinjonų, ar vien tik šampinjonų, na, žodžiu ką gauname pirkt ar ko prigrybavome. Galima dar grybus supjaustyti įvairiai, tarkim, pusę supjaustome griežinėliais, o puse – labai smulkiai, gausis įdomesnė tekstūra. Įberiame druskos ir pipirų ir kepame, kol grybai apvys ir suminkštės, na, net nežinau, kokias dešimt minučių gal. Reikia žiūrėti ir ragauti. Tuomet pilame pusę puodelio pieno ir pakaitiname, kol pieno nugaruos kažkur per pusę. Turėjau taip pat dar likusio prosciuto kumpio, įmečiau ir jo kažkur tris supjaustytas riekutes.

Kai nugaruoja, beriame apie pusę stiklinės sūrio, kuris gerai lydosi, tarkim, itališko provolone, ar lietuviško atitikmens. Viskas turi sutirštėti maždaug iki kefyro tirštumo, gal trupuuuutį skysčiau, na, žiūrint, koks tas kefyras.

Toliau paprasta. Imame skardą, ištepame ją sviestu, ir krauname ant jo blynelį. Ant jo užtepame grybų masės ir uždengiame kitu blyneliu. Prieš uždengiant galima dar pabarstyti smulkiai kapotais laiškiniais česnakais ( chives ) arba svogūnų laiškais. Vėl masės, vėl blynelį ( ir svogūnų laiškų ), ir t.t. Reikia stengtis, kad blyneliai baigtųsi vienu metu su įdaru. Aš iki pat krašto netepu, tuomet blynelių kraštai užlinksta, tipo, užsisandarina ar kažkątais, žodžiu, estetinis dalykas, tepkit kaip išeis, ne taip svarbu. Viršutinį blynelį pabarstome parmesano sūriu. Nežinau, kodėl recepte buvo parašyta parmesano, jis lydosi šiaip gana prastai, mano manymu, čia labiau tiktų koks nors mozzarella ar panašus. Kišame visą šį daiktą į orkaitę, visai trumpam, geriausia po broileriu, jeigu toks yra, kad sūris išsilydytų ir paruduotų. Štai ir viskas.

Skanaus!

Galbūt teko girdėti posakį, “it’s as american as apple pie”. Nepasakyčiau, jog čia tokių pyragų primesta ant kiekvieno kampo, greičiau jau populiariausi būtų įvairiausi cheesecake’ai ( sūrpyragiai ) ir pekanų riešutų pyragai. Galbūt tai dėl to, jog mes pietuose gyvenam, obuoliams augti čia per karšta ir per sausa. Tačiau ragauti teko. Toks tešlos lukštas, kurio viduje įkepti smulkiai supjaustyta obuolienė su cinamonu. Skanu, bet mano manymu galima ir geriau.

Ir štai netyčia vienoje knygoje suradau receptą, kaip tai padaryti “geriau”. Vieną jau pagaminome ir sukirtome, antras bus šiandien, taip kad, manau, receptas jau ištestuotas ir patvirtintas kokybės kontrolės, galiu nebijodamas jį pateikti čia.

Visų pirma, gerai pagaminti pyragą užtrunka laiko, todėl patariu tešlą ir įdarą pagaminti iš vakaro, kad kitą dieną liktų tik pats kepimas. Aprašymo čia daug, bet realiai pasigamina visai nesunkiai.

Obuolių pyrago tešla turi būti “flaky” ( trapi, sluoksniuota… kažkas tarpinio tarp šių dviejų sąvokų ). Tam reikia pasitelkti šiek tiek technologijos. Taigi, pradedam.

2,5 stiklinės miltų ( arba 2 paprastų miltų ir 0,5 “tirpių”, tokių kaip “Wondra” ir pan. low protein )
0,5 šaukštelio druskos
12 šaukštų arba 170g ( 1,5 stick ) sviesto

Sviestą stipriai atšaldome ir supjaustome į 1cm dydžio kubelius. Sumaišome kartu su kitais ingredientais ir kišame 10min į kamerą.

Kai viskas atšala, išberiame viską iš dubens tiesiai ant švaraus paviršiaus ir pereiname iš viršaus su kočėlu. Iš pradžių sviesto gabalėliai nenorės susiploti, tačiau po to tampa paklusnesni. Kažkiek sviesto prilips prie kočėlo, kažkiek prie stalo, tai ne problema. Kai viską išplojame, nugramdome prilipusį sviestą kokiu nors buku peiliu ( aš tam naudoju specialų “dough scraper”, kuris picų gamyboje naudojamas ). Viską apverčiame, ir vėl iškočiojame. Dar kartą nugramdome/apverčiame/iškočiojame. Dirbti reikia greitai, kad sviestas nespėtų ištirpti ir pradėti gertis į miltus. Po trečio pakočiojimo stalo paviršius atrodys lyg siena, kuri kažkada buvo kažkada nudažyta ir tie dažai nusilupo. Toks va poetinis palyginimas, o realiai tai atrodo kažkur taip:

Tuomet viską vėl nugramdome ir krauname atgal į dubenį, o tą – vėl į kamerą, kokioms 10 minučių. Tuomet perkočiojame dar tris kartus, ir vėl taip atšaldome.

Tuomet viską vėl beriame ant lentos ir primėtome nedidelių gabalėlių taukų ( viso apie 2 šaukštai, labai stipriai atšaldytų, geriausia kameroje. Aš naudojau taukus, likusius nuo keptos anties ). Viską dar du-tris kartus taip pat perkočiojame, ta pačia technologija, kaip anksčiau. Atgal į kamerą 5min.

Viskas, sunkiausia dalis baigta. Toliau belieka sumaišyti ketvirtį litro ( 8oz, arba pusę amerikoniško pokelio ) grietinės kartu su puse puodelio smulkiai sutarkuoto parmesano sūrio, trupučiu kajeno pipirų ( 1/8 arb. š. ), ir 1/4 arb.š. tarkuoto muškato riešuto. Kad kepant geriau ruduotų, galima dar ten įmaišyti šaukštą tamsaus kukurūzų sirupo. Aš nemaišiau, parudavo ir taip. Taigi, visą šitą grietinės/sūrio/prieskonių makaliūzę atsargiai sumaišome su tuo, ką prikočiojome dubenėlyje. Jeigu niekaip nesulimpa, per sausa, galima įpilti truputį pieno. Viską suspaudžiame į rutulį, suvyniojame į permatomą plėvelę ir į šaldytuvą. Mažų mažiausiai reikia, kad pastovėtų 30 minučių, geriausia – per naktį. Nuotraukoje – prieš sumaišant su grietine.

Dabar įdarui:

Du puodelius sukapotų riešutų ( pekanų, graikiškų, arba migdolų ) beriame ant skardos ir pakepiname 175C orkaitėje 10 – 12 minučių, kad paskrustų. Tuomet, kol jie dar karšti, sumaišome su 3 šaukštais sviesto ir nedideliu žiupsneliu druskos. Galima pirma iškepti, po to sukapoti, kaip kam patogiau.

Kol kepa, nulupame ir supjaustome dešimt obuolių. Iš amerikoniškų veislių geriausiai tinka “golden delicious”, tokie geltoni saldūs ir ne miltingi obuoliai.

Pjaustome maždaug kaip obuolienei. Pedantams paaiškinsiu: kiekvieną obuolį pjauname per pusę, kiekvieną puse – į šešias skilteles, kiekvieną skiltelę – skersai per pusę, viso gauname 24 gabalėlius nuo obuolio.

Penkiolika ketvirčiuotų datulių beriame į pusę puodelio verdančio vandens ir ten pat įberiame pusę šaukštelio kepimo sodos. Čia kad datulės minkštesnės būtų ir lengviau pasiskirstytų po įdarą.

Didelėje keptuvėje ( arba galima dviejose, jeigu netelpa ) ištirpdome 6 šaukštus sviesto ir jame pakepiname ant gana stiprios ugnies obuolių skilteles. Kepiname kokias 2 minutes. Šaukštą gero vanilės ekstrakto sumaišome su puse puodelio vandens ir pilame ten pat ( prieš tai ugnį primažinę ). Kepiname dar minutę. Du šaukštus kukurūzų krakmolo ištirpdome 1/4 puodelio vandens ir supilame į keptuvę.

Tuomet pilame 3/4 puodelio balto cukraus ir 3/4 puodelio rudo ( light brown, jei amerikoje ). Beriame 3/4 arb.š. druskos, šaukštelį malto cinamono, 1/4 šaukštelio tarkuoto muškato riešuto. Viską gerai išmaišome ir kaitiname ant nelabai stiprios ugnies ( kažkur tarp mažos ir vidutinės ). Skystis keptuvėje turi sutirštėti ir burbuliuoti. Tada suberiame 1,5 puodelio prieš tai pakepintų riešutų, nusunkiame datules, kurios iki šiol mirko tame sodos vandenyje, ir beriame jas ten pat. Viską gerai išmaišome, kad datulės, riešutai ir obuoliai gerai apsiveltų cukriniu padažu. Įdaras baigtas. Per naktį šaldytuve pastovėjęs įdaras būna dar skanesnis, nei ką tik iškeptas.

Kitą dieną lieka kūrybinė dalis. Tešlą daliname į dvi dalis ir iškočiojame iki kažkur 5mm storio. Kočiosis sunkiai, labai plyšinės ir lips prie visko, todėl reikia negailėti miltų, nei ant kočėlo, nei ant stalo. Tuomet reikės dviejų dubenėlių. Receptas paskaičiuotas 9 colių ( 23cm ) diametro pyragui, čia štatuose tiesiog tokias storos folijos formas pardavinėja, nežinau, ar yra Lietuvoje. Vienu žodžiu, pjauname iš iškočioto lakšto apskritimą, kad kokiais penkiais centimetrais būtų didesnis už kepimo formą. Tuomet apskritimą atsargiai įklojame į sviestu išteptą formą ir apipjaustome ( arba užlankstome ) kraštus. Kišame dešimčiai minučių į šaldytuvo kamerą.

Tuo metu kitą analogišką blyną užkrauname ant formos iš išorinės pusės, irgi prieš tai išteptos sviestu ar aliejumi, ir apipjaustome kraštus. Čia ir prasideda kūrybinis procesas, nes šis blynas bus pyrago prezentacinė pusė, savotiškas dangtis. Iš likusių tešlos atraižų dekoruojame viršų, kaip tik neša fantazija. Tiems, kurie be fantazijos, parekomenduosiu:

Išpjauname lapelius iš likusios iškočiotos tešlos ir įspaudžiame su dantų krapštukų, kad gautųsi kaip lapo “gyslos”. Suvyniojame tris-keturias šakas, maždaug per visą pyrago plotį, ir kelias mažesnes šakeles. Vyniojame tarp delnų, ar tarp delno ir stalo. Gatavas šakeles galima dar persukti išilgai, kaip sraigtą. Prilipdome gatavas šakeles ir lapelius prie tešlos viršaus. Jeigu nelimpa, galima pašlapinti keliais lašais vandens. Išraitome šakas į atsitiktinius raštus. Užraitome lapų galiukus ar šonus į viršų, kad gautųsi toks erdvinis vaizdas ( nors kepant daug šansų, kad viskas vis vien išsitiesins, bet kartais gaunasi ). Kelias šakas galima kloti taip, kad jos persidengtų viena su kita ar užsiriestų pati ant savęs, arba palįstų po/užliptų ant lapelių.

Vienu žodžiu, gauname kažką tokio, kaip nuotraukoje:

Kišame į kamerą penkiolikai minučių. Tuo tarpu galima iškepti apačią, kuri jau turėjo būti atšalusi. Į apačios vidų įklojame sviestinio popieriaus, ir ten įberiame ką nors sunkaus, kad prislėgti, pvz, džiovintų pupelių ar žirnių, ar tiesiog palaidų monetų. Neprislėgtas dugnas labai mėgsta išsipūsti. Kepti apie 200C orkaitėje kokias 15 minučių, kol paruduoja kraštai, tuomet ištraukti, patepti kraščiukus kiaušinio plakiniu, nuimti tai, su kuo buvo paslėgta, ir pakepti dar 5. Į iškepusios apačios dugną priberti likusius 0,5 puodelio riešutų, sumaišytų su 4 medaus sausainių trupiniais ( amer. Graham Crackers, jei ką ). Galima ir nebarstyti. Čia barstymas tam, kad mažiau sumirktų pyrago apačia.

Tuo metu viršus jau irgi bus sušalęs. Patepame jį kiaušinio plakiniu, pabarstome cukrumi ir kepame 200C orkaitėje 15-20 minučių, kol pagels ir taps toks, kaip paskutinėje nuotraukoje.

Belieka sukrauti prieš tai pašildytą įdarą į vidų…

Ir užvožti dangtį. Tarp įdaro ir dangčio neturėtų likti oro tarpų.

Patiekti karštą arba kambario temperatūros. Karštas gali sunkiai pjautis ir pjaunamas subyrėti, bet skonis nuo to nenukenčia nei trupučio. Prie pyrago galima dar patiekti ledų arba plaktos grietinėlės. Tinka prie arbatos, su romu arba be.

Galima daryti ir tinginių receptą – be jokių pagražinimų, sluoksnį tešlos į formą, ant viršaus įdaro, ant viršaus dar vieną sluoksnį, ir kepti viską orkaitėje kartu. Tik kad apačia sumirks, obuoliai viduje gali sutežti ir sukristi, o stogas – įdubti. Bet vėlgi, skonis nuo to neprastėja. O receptas viršuje – daugiau reprezentacinė versija.

Skanaus!