Labai neturiu laiko, todėl trumpai.

Tešla: stiklinė miltų, keturi kiaušinių tryniai, maždaug vieno sutarkuoto svogūno sultys. Suminkome, iki kol taps lygi ir elastinga. Jokio vandens.

Įdaras: kūčių variantas būtų atmirkyti, smulkiai sukapoti ( ar net sumalti ) ir pakepinti džiovinti baravykai su svogūnais ar tais pačiais likusiais tarkiais iš aukščiau.

Šiaip variantas: jautiena perpus su kiauliena, pasūdyta, papipirinta, ir pabarstyta kinietišku “5 spice” mišiniu ar tiesiog mairūnu.

Kaip vynioti: tešlą iškočiojam iki maždaug 1mm storio, supjaustome 4cm kvadračiukais. Supjaustę visus kvadračiukus atsargiai “atlipdome” nuo lentos ir įsitikiname, jog jie slidinėja ant stalo be problemų. Į vidurį dedame ne didesnį kaip mažos pupelės dydžio įdaro gabalėlį. Kraštą perbraukiame šlapiu pirštu. Lenkiame įstrižai, kampas prie kampo. Laikome, kad viršuje būtų vienas kampas, apačioje du. Apatinę dalį ( su įdaru ) lenkiame į viršų, taip, kad kampas viršuje truputį kyšotų. Kairės rankos mažąjį pirštelį dedame į koldūno vidurį, o apatinius kampus užriečiame ant piršto ir sulipdome ( galima truputį padrėkinti vieną iš kampų, kad geriau liptų ). Dedame ant miltuotos skardos, pradedame iš pradžių.

Jeigu vis vien neaišku, žiūrime čia.

Paverdame apie 6-7 minutes vos burbuliuojančiame stipriame jautienos sultinyje arba baravykų nuovire. Aš į sultinį dar dėjau truputį čiobrelio, o kai išvirė, pabarsčiau kapota kalendra, galima petražolėm arba krapais.

Ir gauname va šitai:

Skanaus!

Skryliai, arba dar liaudyje vadinami “lazankėmis” – tai iškočioti tešlos kvadratai arba rombai, išvirti vandenyje, nugarinti ir pateikti su padažu, kartais spirgučių, kartais saldžiu, priklauso nuo šeimininkės nuotaikos. Užtikau netyčia ir kiek kitokį receptėlį, kur iš skrylių padaroma savotiška lazanja. Pasidarė net įdomu, ar pavadinimai “lazankės” ir “lazanja” turi ką nors bendro :{)

Žodžiu darom taip. Užminkom tešlą: bliūde sumaišome 1 kiaušinį, 2 trynius, šaukštelį druskos, vieno svogūno sunką ( sutarkuoti per bulvinę tarką, nuspausti per merlę ) + miltų. Kiek tiksliai miltų reikia – nepasakysiu, nes tai neįmanoma, vienų miltai bus sausesni, kitų drėgnesni. Darome taip: pilame stiklinę, išmaišome, žiūrime kas gavosi. Jeigu per skysta ( o tikrai bus per skysta ) – pilame dar pusę stiklinės, išmaišome, bandome minkyti, ir taip toliau, kol gausime minkomą konsistensiją. Jeigu gavosi pernelyg kieta, tada dar truputį svogūnų sunkos ar tiesiog vandens. Ir taip toliau. Minkome apie 15 minučių, kol nebelimpa prie rankų, paliekame pastovėti pusvalandžiui.

Keptuvėje paspirginame lašinukus ( galima perpus su kumpiu ), kai jie paruduoja – ten pat beriame sukapotą svogūną, pakepiname, kol paruduos, tik atsargiai, kad nepridegtų. Namie rūkyti lašinukai čia geriausia, amerikoniški iš bėdos irgi tinka. Tai bus pirmasis įdaras.

Kol spirga viskas, padarome antrą. 250g bet kokio tarkuojamo sūrio smulkiai sutarkuojame. Atskiriame trynius nuo baltymų 2 kiaušiniams, trynius sutriname ( kalambūras ) ir sumaišome su žiupsneliu druskos ir žiupsniu kmynų, baltymus išplakame iki putų, tuomet viską atsargiai sumaišome.

Tešlą iškočiojame plonai, kažkur 1-2mm storio. Pjaustome kvadračiukais, kažkur 4x4cm, iš akies ten, tikslumas nesvarbu, ir paverdame juos pasūdytame vandenyje, kol iškils į paviršių, tuomet supilam į rėtį ir perliejam šaltu vandeniu, kad nepradėtų lipti tarpusavyje.

Imame indą, ištepliojame dugną ir sieneles sviestu, ir išklojame dugną skryliais taip, kad jie vienas su kitu persidengtų. Pabarstome ant viršaus spirgučių/svogūnų mišinio. Užklojame dar vieną sluoksnį skrylių. Atsargiai užtepame sluoksnį sūrio įdaro. Vėl skrylių. Ir taip toliau. Viršutinis sluoksnis turi būti iš skrylių. Jį patepame kiaušinio plakiniu, užmetame keletą kąsniukų sviesto, ir kišame į orkaitę. 190C, apie valandą, kepti atidengtą ( arba uždengtą, o atidengti į pabaigą. Žiūrint, kokio traškumo skrylių norite ). Kol kepa, likusiuose nuo spirgų taukuose pakepiname pusgriežiniais supjaustytus svogūnus. Kepame lėtai, neskubėdami, kad neprisviltų, o gražiai karamelizuotųsi. Kai iškepa, sumaišome su grietine. Gauname tokį lietuvišką “onion dip” :{)

Iškepęs atrodys kažkur šitaip ( tik galbūt jums taip viršutinis sluoksnis neišsiklaipys, jeigu nedarysite kaip aš ir labiau uždengsite skrylius vieną ant kito ):

Supjaustome gabalėliais, jau lėkštėje uždedame svogūnų padažo.

Skanaus, ir, be abejonės, į sveikatą. Užgerti geriausia rūgpieniu, gira ar alumi.

По-русски тут, “СКРИЛЯЙ”, хотя блюдо должно называться примерно как “запенканка со скрилями”.

Tuomet susikombinuoji makaronų salotų.

Išsiverdame sraigtinių-kamščiatraukinių makaronų, kuriuos italai dar kartais vadina “rotini”. Nedaug, kokius du šimtus gramų. Pilame į dubenį, ir ten pat metame supjaustytą 100gr fetos sūrio gabalėlį, porą supjaustytų pomidorų ( jeigu turite mažiukų vynuoginių – dar geriau ), ir saują susmulkintų juodųjų alyvuogių. Ten pat pridedam porą raugintų agurkėlių, vėlgi, supjaustytų. Jeigu neturite agurkėlių – tinka ir sauja žalių alyvuogių, kad būtų rūgštumos.

Beje, apie alyvuoges. Jos žymiai skanesnės, kuomet parduodamos su kauliukais, taip kad nepatingėkit ir išsitraukit kauliukus patys. Būna toks pričindalas alyvų kauliukams traukt parduodamas.

Šneku, lyg pats tą pričindalą turėčiau.

Na nesvarbu. Toliau kas? Dar kokią pusę ilgo ( šiltnaminio ) agurko ten įpjaustyt reikėtų. Tuomet smulkinam žalumynų, ar salotų akcentų, kad tiktų prie bendro fono – fetos sūrio, pomidorų, alyvuogių. Čia tinka bazilikai ( apie dešimt lapų ) ir laiškiniai česnakai ( tiek, kiek matosi nuotraukoje ). Sukapojam, beriam į salotas.

Tada ruošiame vinegretą. Prancūzai “vinaigrette” vadina užpilą mišrainei ar salotoms, kuris susideda iš dviejų pagrindinių dalių – acto ir alyvų aliejaus. Lietuviai gi, nusižiūrėję nuo rusų, tuo žodžiu kažkodėl vadina baltas ir raudonas mišraines su majonezu. Beje, jeigu kam įdomu, “vin aigre” prancūziškai reiškia rūgštus ( surūgęs ) vynas. Tokia štai niekam nereikalinga trivia. O vinaigrette gaminame taip – tris šaukštus ypatingai nekalto alyvų aliejaus sumaišome su dviem šaukštais balzaminio acto, įberiame truputį druskos ir pipirų, ir viską gerai suplakame, kol gausis emulsija.

Pilame vinegretą ant salotų. Turime kažką panašaus į tai:

O kai viską gerai sumaišome, gauname štai ką:

Ragaujam, įberiam druskos ir pipirų, jeigu trūksta, ir statome bent pusvalandukui į šaldytuvą, kad visi skoniai susimaišytų. Kuo ilgiau stovės – tuo bus skanesnė. Ypač pagerėja į antrą dieną, jeigu per pirmą nebūna sunaikinta.

Skanaus!

Važiuojam!

Taigi, prisižadėjome per pusvalandį sukalti pietus, ir dar su desertu. Ne problema! Gaminsime vegetarišką nelazaniją. Tai toks patiekalas, kuris kvepia kaip lazanija, skonis ir tekstūra primena lazaniją, o atrodo visai ne taip, ir neužtrunka taip ilgai. Nelazanija, pagaunat bajerį, a? A?

*atsidūsta* Na tiek to. Žiūrim nuo pradžių. Fiksuojam laiką

0:00 Visų pirma, pripilam didelį puodą vandens, įberiam šaukštelį druskos, ir užstatome virti. Uždengiame dangčiu, greičiau užvirs.
0:30 Užstatome keptuvę ant ugnies. Karštumas – per vidurį tarp vidutinės ir karščiausios. Įpilame porą šaukštų aliejaus, galima alyvų aliejaus.
0:45 Perpjauname vidutinio dydžio cukiniją išilgai, tuomet supjaustome “pusmėnuliais”. Metame į keptuvę.
1:15 Supjaustome apie tuziną “baby portobello” arba “cremini” grybų griežinėliais, kas yra tas pats šiaip jau. Tinka ir paprasti šampinjonai.
2:45 Baigiame pjaustyti, metame į keptuvę pas cukinijas. Kepame 2-3 minutes, tuo tarpu pjaustome vidutinio dydžio svogūną ir sukapojame tris česnako skilteles.

5:45 Sumetam svogūnus ir česnakus į keptuvę. Įberiam porą žiupsnelių druskos, pabarstome pipirais. Kepame apie penkias minutes.
6:00 Vanduo jau turėtų būti užviręs. Suberiame pusę kilogramo “Campanelle” formos makaronų į vandenį ir verdame dešimt minučių, retkarčiais pamaišydami, kad nesuliptų. Tiktų ir kitokios formos, jeigu trumpi, ne spagečiai ta prasme. Campanelle – tai tokie susukti makaronai, kažkiek primenantys gėlės žiedą. Banguotas kraščiukas primena lazanijos lakštų kraščiukus.

6:30 Paketėlį šaldytų kapotų špinatų ( apie 300 gramų ) kišame į mikrobangę porai minučių, kad atšiltų.
8:30 Nuspaudžiame špinatus per merlę ar kelis stiprius popierinius rankšluosčius, kad juose liktų kuo mažiau drėgmės.
9:00 Supjaustome vieną keptą saldųjį pipirą ( roasted pepper ). Būna pirkti tokių konservuotų, užtenka tik ištraukti iš stiklainio ir nusausinti. Pasiruošti pačiam užtruktų ilgiau, bet irgi nesunku: reikia uždėti pipirus tiesiai ant dujinės liepsnos, kol odelė pajuoduoja, tuomet dėti į indą, uždengti plėvele, palaikyti minutę, kad pašustų, tada nulupti odelę. Tai padaryti galima iš anksto, arba naudoti tiesiog šviežią raudoną saldųjį pipirą.
9:30 Pamaišome keptuvės turinį, kad nesviltų.
10:45 Penkios minutės svogūnams praėjo, svogūnai jau turėtų būti suminkštėję. Į keptuvę metame špinatus, kuo geriau išsklaidydami juos, ir minėtąjį pipirą. Gerai išmaišome ir pakaitiname, kad viskas sušiltų.

12:00 Iškrauname daržoves į atskirą dubenį, į keptuvę įpilame dar šaukštą aliejaus ir porą šaukštų sviesto. Kai sviestas ima burbuliuoti, įberiame apie šaukštą – pusantro miltų, gerai išmaišome, ir pakepiname apie minutę. Maišyti šluotele, kad nepradėtų degti. Šis mišinys, kaip jau kažkada minėjau, vadinasi roux ( tariasi rū ). Jeigu norite tamsesnio padažo, pakaitiname truputį ilgiau, kol miltai paruduos.
13:30 Į keptuvę su miltais pilame stiklinę pieno ir stiklinę vištienos sultinio. Viską gerai išmaišome šluotele, kad gerai išsimaišytų. Įberiame druskos, pipirų, įtarkuojame muškato riešuto. Viskas pradės tirštėti, kai užvirs. Sutirštės kažkur po 2-3 minučių.
16:00 Padažas sutirštėjo. Sudedame daržoves atgal į keptuvę ( su padažu ) ir gerai išmaišome. Išjungiame ugnį. Uždengiam dangčiu.

16:15 Makaronai jau turi būti išvirę “al dente”, truputį kramtomi, nesutežę. Dėl visa ko patikriname perkąsdami vieną, tuomet samtuką verdančio vandens nupilame į atskirą dubenėlį. Likusį makaronų vandenį pilam lauk, bet taip, kad makaronai liktų puode.
16:45 Į minėtąjį dubenėlį su samtuku makaronų vandens dedame pusantro puoduko ricotta sūrio ( toks primenantis labai smulkiai grūdėtą varškę ) ir kažkur pusę puoduko tarkuoto parmesano sūrio. Viską sumaišome iki vienalytės masės.
18:00 Pilame masę į makaronus. Išmaišome.

18:30 Pusę daržovių masės dedame į tuos pačius makaronus. Įberiame keletą suplėšytų bazilikų lapelių, tarkim, kokius šešis, jeigu dideli. Išmaišome.

20:00 Į dubenėlį iki pusės dedame makaronų masės, o iš viršaus – likusios daržovių masės. Papuošiame bazilikų lapeliais. Viskas, nelazanija paruošta.

Skanaus! Susisukome dargi greičiau, nei per pusvalandį, nors realiai laikai gali truputį skirtis – priklausys nuo to, pvz, kaip greitai užvirs vanduo makaronams, kaip greitai pjaustote daržoves, ir t.t. Tačiau bendroj sumoj tai užtruks ne daugiau kaip 25 minutes. Iki pusvalandžio pabaigos liko dar laiko, galima dar pagaminti kokį nors labai nesudėtingą desertuką. Tarkim tokį:

Į plačią šampano taurę dedame burbuliuką – kitą vanilinių ledų. Užpilame amareto likeriu, ant viršaus pilame karamelinio sirupo. Užpurškiame plaktos grietinėlės ( arba plakam atskirai ir uždedam šaukštu, jeigu nepatinka ta “purškiama” ). Pabarstome kapotais migdolais. Geriausiai tiktų tokie su dūmų kvapu, “smoke flavour almonds”, bet tiktų bet kokie, net ir paprasti “be nieko”, jeigu juos prieš tai pakepinti keptuvėje. Nors po teisybei, geriau tokį desertą gaminti prieš pat valgymą, antraip ištirps ledai, kol valgysim pietus.

Na, dabar jau tikrai viskas, ir dar kartą skanaus!

O gaminti juos paprasta, tai ir vaikas sugebėtų. Taigis, pažvelkime, kaip tas procesas atrodo iš arčiau.

Sunkiausia proceso dalis, ypač jeigu nėra tam pritaikytos elektrinės buitinės technikos, yra užminkyti tešlą. Imame 3 puodelius miltų, apie 3/4 puodelio vandens, tris kiaušinio trynius ir šaukštelį druskos. Sumaišome miltus su druska ir pilame vandenį ir kiaušinius. Tuomet minkome. Ilgai ir nuobodžiai, iki skausmo sąnariuose, arba iki kol tešla taps vienalyte ir nebelips prie rankų ir indo. Jeigu nesusiminko, viduje, kiek bemaigai, lieka kažkokie neaiškūs gurulukai, galima dar įpilti truputėlį vandens, bet nepersistengti – tešla turi būti kieta ir stangri. Tiesa, amerikoniškas puodelis yra 237 mililitrai. Tešlos užtenka kokioms dviems lėkštėms koldūnų, bus matyti, kiek tai yra, vėliau. Vizualiai tai atrodo taip:

Tuomet paliekam tešlą pagulėti kokį pusvalandį, nežinau tiksliai, kodėl, ne mielinė visgi, na bet tiesiog taip priimta. Tuo tarpu galime paruošti mėsą įdarui. Reikia vienodų dalių jautienos ir kiaulienos faršo, svogūno, druskos, pipirų pagal skonį. Svogūną sukapojame, mėsą sukrauname kartu ir viską išmaišome rankutėmis. Gauname tokią makaliūzę:

Tuomet pagrindinis ( slaptas ) ingredientas – mairūnas. Bent jau man tai yra pagrindinis prieskonis koldūnų įdare, žolė, nuo kurios koldūnai ima kvepėti.. na… koldūnais turbūt. Jis atrodo taip:

Kvapas ir skonis kiek panašus į raudonėlio, bet gal kiek silpnesnis ir labiau mėtinis. Taigi, imam visas tas šakeles, nubraukiam lapus, smulkiai sukapojam, ir į mėsą. Išmaišome.

Tuomet tešlą išplojame į blyną, pabarstome horizontalų paviršių miltais, labai susikaupiame ir pradedame kočioti.

Kočiojame, kol tešla taps kažkur 2-3mm storio. Kitur rašo, kad storio kaip peilio nugarėlė ties kotu. Kaip kam paprasčiau. Svarbiausia ne per plonai, ir be skylių kad būtų.

Tuomet imame apvalų daiktą aštriais kraštais, uždedame ant tešlos, ir stipriai stipriai stipriai spaudžiame.

Ar nepamiršau paminėti, kad spausti reikia stipriai? Reikia. Tai va. Gauname krūvą skrituliukų.

O toliau – maloniausia dalis. Imame vieną skrituliuką, kiek patempiame, jeigu spėjo susitraukti, dedame ant delno, o į vidurį – apie arbatinį šaukštelį įdaro:

Tuomet perlenkiame per pusę, užspaudžiame kraštus, ir lengvais žnybiamaisiais-sukamaisiais judesiais užvyniojame kraštelį.

Suvokiame, kad patys nemokame pozuoti su koldūnu rankoje, ir duodame tiems, kurie moka.

Turėjome dar namie tokį daikčiuką, kuris atseit palengvina koldūnų lipdymą. Pabandžiau, bet kažkaip nepatiko. Matyt, labiau pripratęs rankutėmis. O plius ir neužspaudžia jis, kaip reikiant, pamaniau, jog gali viskas atlipt, pradėjus virti. Na, bet jis veikia taip:

Krauname skrituliuką ir mėsą ant “dantų”, tuomet jį lenkiame per pusę ir suspaudžiame, kad suliptų:

Gal kam ir paprasčiau su tokiu. Kainuoja visai nebrangiai. Bet greičiausiai aš senamadiškas.

Taigis, kuomet baigiame lipdyti koldūnus, gauname maždaug dvi dideles lėkštes, štai tokias:

Užkaičiame didelį puodą pasūdyto vandens, kad užvirtų. Tuo tarpu supjaustome lašinukus, paspirginame ant vidutinės ugnies, kad išsilydytų, ir pridedame smulkiai kapoto svogūno, maždaug tiek pat, kiek lašinukų:

Kai svogūnai paskrunda, krauname į keptuvę porą šaukštų grietinės ir gerai išmaišome. Išjungiame ugnį. Padažas baigtas.

O tuo tarpu, kai tik užverda vanduo, metame į jį koldūnus ir verdame… na, kokias 8-10 minučių, priklausomai nuo dydžio ir kaip plonai iškočiojote tešlą. Teisingai sulipdžius vandens į koldūno vidurį nepatenka, ir įdaras troškinasi viduje savo paties sultyse. Dėl to yra svarbu, kad mėsa nebūtų pernelyg sausa, arba į ją ruošiant galima įpilti truputį pieno ar kefyro. Jeigu koldūnai verdami išsipučia, kaip varlės – viskas taip ir turi būti, čia garai iš vidaus spaudžia. Jeigu tešla pakankamai stangri, sutrūkti neturėtų. Taisyklė, kad koldūnai gatavi, kai iškyla į paviršių, čia negalioja. Paprasčiausia yra žiūrėti daugmaž, ir kai jau atrodo, kad jau, ištraukti kokį vieną ir paragauti.

Štai ir viskas. Krauname į lėkštę, uždedame padažo, padailiname mairūno šakelėmis. Vartoti su mėgstamu gėrimu. Kai kuriems tas gėrimas – kefyras.

Yra ir kitokių įdaro variantų. Žinau bent du:
1. Grybus ( arba džiovintus baravykus ) pakepinti su svogūnais, pabarstyti džiovintu šalaviju ir mairūnu. Padažui dar tinka tokia grybų sriuba, kur skardinėse parduoda, arba tiesiog grietinė.
2. Varškę pasūdyti, sumaišyti su kiaušinio tryniu ir mėta. Mano senelė tokius vaikystėje man gamindavo, irgi labai liuks.

Skanaus!