Sprendimas paprastas:

Guldome žuvį ant šono, ir gražiai peiliuku, horizontaliai pjaudami per nugarą, perpjauname ją iš vienos stuburo pusės. Nusiims viena file, su prikibusiomis pilvo ašakomis, dedam ją į šalį. Žuvį apverčiam ir vėl pervedam peiliu virš stuburo. Turime dvi file.

Iš vidinės pilvo pusės išpjauname (išnarstome, išrauname) pilvo ašakas. Jos gan lengvai išsitraukia. Pervedam pirštu, patikrinam, ar nieko neliko.

Guldom žuvies file pjūviu žemyn, užkabinam odelę kampe ir nulupam ją visą gražiai vienu gabalu. Tas pats su kita file. Pjauname plonus griežinėlius kiek įstrižai, apverčiam ir guldom į lėkštelę. Uodegą supjaustome juostelėmis. Štai ir viskas. Na, dar nebent pabaigoje galima paimti šaukštą ir perbraukti per likusias ašakas, kad nusibrauktų likusi žuvies mėsa. Ten jos nedaug, bet vienam sumuštiniui paprastai prisirenka.

Skanaus!

P.S. Prie rūkytos skumbrės derinkite stiprų, galingą raudoną vyną, tokį kaip šilto klimato Cabernet Sauvignon arba Syrah, arba atbulai, rūgštesnį baltą, tarkim Pinot Grigio.

Šiuo vynu džiaugėsi visi, net ir prezidentai…

… bei Romos Popiežiai…

Oficialūs valdžios atstovai

…garsūs poetai…

à Mariani

dont j’ai toujours un flacon sur ma table de travail
Celui-la n’a rien bu de péremptoire que
        N’a
Bu qu’un Kola banal ou qu’un rogne quinqui-
        Na !
Ni bisque ni piment, pour qui se maria,
        Ni
Gingembre n’ont jamais value le Maria-
        Ni !
Et c’est pourquoi je chanterai, Mariani,
        Que
Ton vin est digestif, reconfortant, toni-
        que ;
Et sans fin je ferai repeter a l’echo
        Qu’à
Tout élixir, toujours, je préfère ton Co-
        Ca !

…kompozitoriai…

…operų solistai…

…gausybė gydytojų ir medicinos profesorių…

…diplomatai…

…įvairių šviečiančių daiktų išradėjai.

Kai kurie dailininkai kartu su savo nuotrauka vietoj palinkėjimų atsiųsdavo nedidelį eskizą, karikatūrą ar šaržą.

Lokio siaubas. Kaip, dėka Mariani vyno, “Didysis lokys” virsta “Mažuoju lokiu”. Van Muyden piešinys.

“Net pačios mumijos stojasi ir eina, išgėrusios Mariani vyno” – Mucha piešinys

.

.

Tiesa, dėl stipraus tonizuojančio poveikio, vaikams buvo rekomenduojama duoti tik pusę taurės, kai suaugusiems dozė buvo pilna taurė prieš arba po valgio.

Kaip jau greičiausiai įtariate, Mariani Vynas, toks nepakartojamas ir dažnai bandomas imituoti, buvo ne šiaip vynas. Jis buvo gaminamas Bordo vyne išmirkant kokos augalo lapus, importuotus iš Peru. Kiekvienoje uncijoje (~25ml) šio gėrimo buvo 6-7 miligramai gryno kokaino. Šis gėrimas buvo išliko populiarus iki pat legalaus kokaino vartojimo uždraudimo 1910 metais.

Na, jeigu nieko daugiau, tai bent jau senovines rašysenas šifruoti pasitreniravau.

Upėtakių buvo du, kiekvienas svėrė apie du kilogramus. Jau išskrosti, tad aš jiems beveik nieko ir nedariau, tik nuploviau, išpjoviau žiaunas, vidų įtryniau druska ir pipirais, ir dar į pilvus prikimšau smulkiai kapoto imbiero, maždaug po saują į kiekvieną. Tada paėmiau aukštesnę skardą, tokią, kokiuose kepa obuolių pyragus ir pan. Supjausčiau dvi morkas ir du svogūnus pusgriežiniais, tris kotus saliero griežinėliais, viską į skardą. Dar papriką vieną radau, įpjausčiau ir ją dėl kvapo. Tuomet visą galvą česnako nuvaliau ir suskaidžiau į skilteles, kurias tiesiog sutraiškiau peilio plokštuma ir sudėjau kartu prie daržovių.

Ant šio aromatingo pakloto įpiešiau abudu upėtakius, kiek suriestus, kad vieno uodega būtų prie kito galvos, ir “stačius”, t.y. nugaromis į viršų. Įpyliau maždaug pusę butelio Sauvignon Blanc. Upėtakius ištepiau tirpintu sviestu, iš folijos padariau tokią “palapinę”, ir įkišau į orkaitę, kažkur 190-200, kad pasitroškintų garuose. Kažkur po 40 minučių foliją nuėmiau, dar kartą ištepiau sviestu, ir įkišau dar pusvalandžiui, atidengtus. Kas turite virtuvinį termometrą, labai patogu – įsmeigi į storiausią vietą ir kepi, kol vidinė temperatūra bus 60C, jeigu bus daugiau – yra rizikos, kad žuvis bus sausa, o apie 60 bus ideali.

Kol kepė, atskiroje keptuvėlėje ištirpdžiau gabalą sviesto, primėčiau mažų batono kubelių, pakepiau, kol suspirgėjo ir galėjau jį sutrinti į trupinius. Taip pat buvo galima pakepinti trupinių svieste ir upėtakius vietoj tiesiog sviesto patepti šiuo trupinių mišiniu.

Vieną žuvį visi susėdę sudorojom bematant. Pateikti galima taip: atsargiai peiliu atversti vieną šoną odos, tada pasimatys žuvies “vidurio linija”. Iš pradžių gražiai mentele nuimame file nuo viršaus (ji lengvai atsiskiria nuo kaulų, tada iš apačios, tada kitą pusę, ir t.t. Pateikti lėkštėje kartu su daržovėmis iš skardos, o ant file uždėti (užpilti? užtepti?) truputį svieste keptų trupinių. Tikrai skaniai pavyko. Žuvies nugarinėje dalyje jautėsi labiau natūralus upėtakio skonis, lyg ant garų, apačioje – daugiau daržovių ir imbiero skonis. Trupiniai čia tinka idealiai. Daugiau garnyro čia kaip ir nereikia, bet jeigu labai norisi – virti ryžiai ir daržovių salotos arba garuose virti brokoliai.

Antroji žuvis liko; akys dar norėjo, bet į pilvus nebetilpo. Aš nuo jos nuėmiau file, sudėjau į indelį ir užpyliau skysčiu iš skardos, kad apsemtų. Pastačiau iš vakaro balkone. Pusryčiams kaip šaltas užkandis ji buvo netgi dar skanesnė, tik gal kiek druskos trūko, nes šaltame patiekale ji silpniau jaučiasi. Bet visada galima pasibarstyti.

Atsiprašau, kad vis dar be foto. Pasitelkite vaizduotę. Arba dar geriau, pasigaminkit ir patikrinkite praktikoje. Skanaus!

P.S. bent jau man skaniausios – galvos. Rekomenduoju pergalėti save ir paragauti drebučių, kur aplink akis viduje kaukolės. Pati akis tai šiaip sau, bet tie drebučiai…

Paimkime keturis stambius, kietus ir rūgščius obuolius. Čia JAV tam puikiai tinka “Granny Smith” veislės, Lietuvoje tiks “antaniniai”. Nors iš esmės tiktų bet kokie, svarbu, kad nelabai byrantys. Tuoj pamatysite, kodėl.

Taigi, imame tuos keturis obuolius ( apie 1kg ), ir du iš jų nuskutame. Tuomet imame tokį daikčiuką, kuris vadinasi “melon baller” ( kuriuo iš arbūzų ir melionų daromi burbuliukai ), ir pridarome iš tų dviejų obuolių mažų rutuliukų, va taip:

Stiklinę Port vyno statome ant ugnies, kai tik atsiras pirmieji burbuliukai – nuimame ir užpilame rutuliukus ( aš kaip koks poetas brač ). Paslėgiame, kad būtų panirę, nes jie norės išplaukti. Kai praauš, statome į šaldytuvą, ir paliekame iki kitos dienos. Tų “skylėtų” likusių obuolių nemetam, tiesiog sandariai uždarome į maišelį, kad nejuoduotų.

Kitą dieną nulupame ir supjaustome du likusius obuolius, o taip pat likučius nuo vakar. Krauname į puodą, užpilame buteliu ( 0,7L ) riesling vyno ( arba kito balto ir kuo sausesnio ). Įmetame pagaliuką cinamono, arba malto, jeigu kitokio nėr, apie dešimt gvazdikėlių, tris šaukštus “arrowroot” ( arba galima keisti kukurūziniu krakmolu, ar net ir paprastu bulviniu ), ir artipilnę stiklinę cukraus. Verdame ant lėtos ugnies apie pusvalandį, kol obuoliai suminkštės. Paragaukite ir paderinkite cukrų, jeigu reikia.

Tuo tarpu, kol verda, pasikepinkime truputį lazdynų riešutų, na, kokį ketvirtį stiklinės. Orkaitę įkaitiname iki 130-135C, riešutus paberiame ant skardos ir kepame apie 20 minučių. Pastebėjau, kad kuo daugiau riešutų, tuo ilgiau užtrunka, tarkim, jeigu pusantros stiklinės riešutų – jie keps jau apie 25 min ar net pusvalandį. Prisiderinkite asmeniškai pagal jūsų orkaitę. Galima, žinoma, naudoti ir nekeptus riešutus, bet labai rekomenduoju pabandyti būtent taip: labai išryškėja riešutų aromatas. Iškepusių riešutų odelė sutrūkinėja, o “mėsa” tampa geltona, truputį į rudumą. Taip pat galima kepti juos ir karštesnėje orkaitėje, bet tuomet reikia labai žiūrėti, nes tarp “iškepusių” ir “sudegusių” didesniame karštyje – labai netoli, vos pora minučių.

Iškeptus riešutus susukame į švarų virtuvinį rankšluostį, duodame jiems truputį pašusti, kokias 10 minučių, o tuomet, neišvyniodami rankšluosčio, patriname riešutus tarp delnų, stipriai ir energingai. Dauguma odelių nusilups ir nukris. Bus tokių “užsispyrusių”, kurios nenusilupa, tai normalu.

Palyginimui, kairėje apkepti riešutai, dešinėje – nekepti. Paragaukite kiekvieno, garantuoju, pajusite skirtumą.

Riešutus smulkiai sukapojame ar sutriname piestelėje, ir užpilame šaukštu medaus. Gerai sumaišome, kad gautųsi lipni ir gan kieta masė.

O tuo tarpu ir obuoliai išvirs. Išimame iš jų atidirbusius gvazdikėlius su cinamonu, o obuolius pertriname per sietelį. Rekomenduočiau būtent sietelį, o ne blenderį, kur kas įdomesnė tekstūra gaunasi, o blenderis be jokių emocijų obuolius pavers vaikiška tyrele.

Atvėsiname obuolių masę iki kambario temperatūros ir įmaišome du šaukštus konjako bei pusę stiklinės riebios grietinėlės ( Amerikoje – “heavy whipping cream” ). Gerai sumaišome, nupilame apie stiklinę masės atskirai ir sumaišome ją su maždaug puse stiklinės Port vyno, kuriame mirko obuoliai. Tuomet kišame į šaldytuvą ir gerai atšaldome.

O su tais obuolių rutuliukais darome taip: viename rutuliuko šone ( pačiame negražiausiame ) išskobiame kūgio formos skylutę, o į tą skylutę prikemšame riešutų masės ir paspaudinėjame, kad gerai priliptų ir neiškristų.

Ir prigaminame štai tokių “riešutėlių”:

Dabar surinkimas. Atsimenate, atsidėjome truputį sriubos ir sumaišėme su Portu? Visa tai supilame į plastikinį buteliuką su skylute, tipo “nuo garstyčių ar kečupo”. Į lėkštę pilame sriubos, tuomet buteliuku sriubos paviršiuje užpiešiame raidę S arba šleivą trejetą, ar gyvatę, kaip kam fantazija neša, žodžiu tokį vingiuotą kringelį. Per jo vidurį atsargiai pertraukiame šakutės kraštu. Padekoruojame “riešutėliais” ir mėtos šakele. Žinoma, nereikėtų tiek pilti, kiek artimesnėje lėkštėje, čia vis iš to godumo taip.

Na, ir skanaus, ( o gal į sveikatą? ;{) )

P.S. Lietuvoje vietoj Port’o naudočiau aronijų arba juodųjų serbentų vyną, sumaišytą su trupučiu brendžio ( kažkodėl į galvą lenda “dzūkiška naminukė” vietoj brendžio, bet neįsitikinęs, kad ji čia tiktų ), o vietoj rizlingo – irgi kokį rūgštesnį lietuvišką, galbūt netgi naminį obuolių. Galima, žinoma, sukurpti ir nealkoholinę versiją, su sultimis ar atskiestu sirupu, na bet jau tai būtų ne tas :{)

Nupjaustome nuo mėsos lašinių, ne tam, kad mėsa būtų neriebesnė, o kad tiesiog turėtume truputį šviežių lašinukų. Juos supjaustome nedideliais gabalėliais ir spirginame keptuvėje, kol iš jų ištekės visi taukai, o patys gabalėliai susitrauks ir apskrus. Kad jie vietomis per daug apskrudę – nieko tokio, mums reikia taukų ( kelių šaukštų ), o ne spirgų.

Tuo tarpu mėsą supjaustome nedideliais gabalėliais, maždaug 3cm dydžio. Spirgus išgriebiame lauk, o taukus įkaitiname ant didesnės nei vidutinė ugnies ir ten po keletą gabaliukų apskrudiname mėsą, taip, kad pasidengtų ruda plutele, o vidus taptų beveik iškepęs, bet dar truputį trūktų. Taškysis negailestingai, bet aklinai dangčiu uždengti negalima, pradės šusti. Aš tam reikalui turiu nusipirkęs specialų dangtį iš vielos tinklelio ( panašiai kaip tankaus rėčio ), pro jį garai praeina, o “taškalai” ne. Taip pat svarbu neprikrauti iš karto pilną keptuvę, antraip iš mėsos ištekės sultys ir ji ims troškintis, o ne skrusti.

Kai mėsa paskrunda ( aš jos ėmiau kažkur kilogramą, nežiūrėjau tiksliai, ne taip svarbu ), ją išimame, ir tuose pačiuose taukuose pakepiname vieną griežinėliais supjaustytą svogūną, kol suminkštės ir nugaruos jo sultys ( matysis, jis suglemba, iš balto pasidaro gelsvas, keptuvės dugnas nebečirška ), ir tuomet sukrauname mėsą atgal. Sumaišome su svogūnu, leidžiame mėsai vėl įkaisti, ir įkrauname ten ketvirčiais supjaustytų grybų, irgi tiksliai nežinau kiek, gal kokie 12? Žodžiu, kad pilnos rieškučios būtų, galima ir su kaupu, nes grybai smarkiai susitrauks. Kaitiname, kad grybai pradėtų leisti savo sultis ( dvi-tris minutes ), ir užpilame ( iš akies ) apie stiklinę balto vyno, kad apsemtų maždaug taip:

Pasūdome, du-tris žiupsnius druskos. Viską užviriname ir sumažiname ugnį. Uždengiame dangčiu, tegu troškinasi, kokias dvidešimt minučių. Tuo tarpu nuskutame bulves ir užstatome jas virti. Praėjus laikui pilame į keptuvę apie stiklinę grietinėlės, kad atrodytu maždaug taip, ir pakaitiname dar apie dešimt minučių, kol padažas ims tirštėti. Kartu su grietinėle beriam prieskonių – keletą smulkiai sukapotų lapelių šalavijo ir truputį mažiau čiobrelio, kad šalavijo būtų pagrindinis kvapas. Tinka ir džiovinti prieskoniai, bet su šviežiais kur kas skaniau. Jeigu sunkiai tirštėja, galima suminkyti sviesto su miltais ir tą gabalėlį įmesti į troškinį, kad miltams tirpstant miltai po truputį sutirštintų padažą. Ragaujam, jeigu reikia – įspaudžiame truputį citrinos, čia jau kaip kas mėgsta, tik atsargiai, kad grietinėlės nesutrauktų.

Prie patiekalo tinka baltas vynas, šiuo atveju – chardonnay. Pateikiame papuoštus šalavijo ir čiobrelio lapais ( labai fantazija neveikė po darbo dienos ):

O kuo čia dėta Ciūricho veršiena, paklausite? Nes ten viskas taip pat, tik troškinti nereikia. Veršienos pjausnius ( apie 5mm storio, scallopini tai vadinasi ) supjaustome juostelėmis, greitai apskrudiname įkaitintame aliejuje, ir toliau viskas pagal tekstą, tik grietinėlę pilti kartu su vynu ir troškinti tik tiek, kad sutirštėtų padažas. Ir dar baltų pipirų vietoj šalavijo. O garnyrui reikėtų “roesti” bulvių, kas iš esmės yra vakarykščios su lupenomis virtos bulvės, išvirtos ne visai iki pat galo, sutarkuotos per burokinę tarką ir pakepintos ant sviesto keptuvėje, kad virstų savotiška kugelio atmaina. To kugelio riekutę pateikiame prie veršienos.

O ši “Kauno kiauliena” skoniu daug veršienai ir nenusileido. Pagalvojau dar, o ką jeigu vietoj beskonių šampinjonų ten panaudojus rudmėses, kazlėkus arba baravykus, o vietoj vyno pylus rūgščios giros? Man regis, turėtų pavykti. Reikės pamėginti kitą kartą.

Skanaus!

P.S. ką manote apie nuotraukų kokybę? Žinau, prie paskutinės reikia dar padirbėti, per stiprus apšvietimas ir per ryškūs šešėliai, bet tarpiniai žingsniai tikiuosi dabar atrodo kur kas natūraliau, nei anksčiau, kai fotografavau vien tik su blykste.

Taigi, viskas prasideda nuo jautienos. Šiek tiek riebalų gali būti, bet, patartina, nedaug, perteklių nupjaustome, ir mėsą supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais.

Toliau pagal klasikinį receptą reikėtų pakepinti lašinukų ( nerūkytų, jeigu rūkyti – lašinių gabalą prieš tai pavirinti vandenyje ), supjaustytų į storus pailgus gabalėlius, prancūziškai “lardons”. Kai beveik visi riebalai išvarva, spirgus išimti, taukus nupilti, kad liktų tik pora šaukštų, ir tuose taukuose ant karštos ugnies apkepinti mėsą, kad paruduotų iš visų pusių. Aš dariau kiek kitaip, nes turėjau prisikaupęs galybę žąsies taukų, todėl tiesiog pakepinau mėsą juose. Svarbu taip darant du dalykai: gerai įkaitinta keptuvė ir neperkrauti puodo. Mėsą geriau kepti per kelis kartus po mažiau, antraip ji ne apkeps, bet pradės virti savo sultyse. Gali stipriai taškytis, tad atsargiai.

Mėsą traukiame lauk, o ten sudedame vieną stambią morką ir vieną svogūną, ir apkepiname, kol suminkštės. Tada sudedame mėsą ( ir lašinius, jeigu su jais darėte ) atgal į puodą.

Užpilame viską pora stiklinių jautienos sultinio ir kažkur dviem trečdaliais butelio sodraus raudono vyno – burgundiško, bordo, chianti, iš bėdos ir merlot tinka. Nepatariu naudoti vyno, kurio šiaip negertumėte, tik tam, kad sunaudoti, nes troškinant jo skonis tik stiprės.

Beriame prieskonius – čiobrelį, kokias tris sutraiškytas skilteles česnako, porą lauro lapelių, pasūdome. Užviriname ir sumažiname ugnį, kad lėtai burbuliuotų ir burbuliuojame tris – keturias valandas. Kuo ilgiau ir ant mažesnės ugnies troškinsis, tuo rezultatas bus kvapnesnis ir skanesnis. Maišyti nieko nereikia, nebent labai norite.

O tuo tarpu apie dvidešimt – trisdešimt mažų svogūnėlių ( pearl onions ) suberiame į verdantį vandenį ir paviriname apie minutę, o ištraukę iš karto perliejam šaltu vandeniu. Nupjauname galiuką su šaknimis, spustelim kitą galą, ir svogūnėlis išsineria iš viršutinio lukšto.

Tokiu būdu nuvalome visus svogūniukus, tada beriame juos į nedidelį puodelį su įkaitintu šaukštu sviesto ir šaukštu alyvų aliejaus. Dažnai krutindami ir ridendami svogūniukus kepiname juos, kol paruduos, bet dar nebus subyrėję. Kažkur apie 10 minučių turėtų užtekti. Karamelizuojantis jie pradės skleisti “svogūnų sriubos aromatą” :{) .

Užpilame apie pusę stiklinės jautienos sultinio, beriame druskos/pipirų, lauro lapelį, porą šakelių šviežių petražolių ir čiobrelių, sumažiname ugnį iki mažiausios, kad vos vos burbuliuotų, ir troškiname apie keturiasdešimt -penkiasdešimt minučių, nieko nekrutindami, tik prižiūrėdami, kad visiškai neišgaruotų skystis. Jeigu ugnis tikrai lėta, neišgaruos, tik sutirštės.

Pasibaigus laikui jie atrodys taip:

Žoles ir lauro lapą atsargiai išimame.

Tuo tarpu keptuvėje įkaitiname porą šaukštų sviesto ir šaukštą alyvų aliejaus. Suberiame pusę kilogramo nuvalytų ir supjaustytų į ketvirčius grybų. Kepame ant stiprios ugnies, kol taps tokie:

Kai praeina tos trys-keturios troškinimo valandos, troškinį perkošiame į puodą, mėsos gabalėlius sugrąžiname atgal, kur troškinosi, ta prasme, nededam į galutinį variantą morkų, svogūnų ir žolių, nebent netyčia papultų. Skystį paviriname ant stiprios ugnies, kad sutirštėtų, tada ten įmetame bieurre manie – gabalėlį suminkytų miltų su sviestu, kažkur šaukštas su šaukštu, galima truputį daugiau. Sumažiname ugnį ir, makaluodame šluotele, lėtai ištirpdiname miltus. Skystis sutirštės.

Į puodą su mėsa sudedame svogūnus ir grybus.

Ir viską užpilame padažu. Boeuf bourguignon paruoštas. Dar skanesnis jis bus pašildytas kitą dieną, todėl, jeigu laukiate svarbaus svečio, galite troškinį pagaminti iš vakaro ir po to tik pašildyti. Pateikiame ant makaronų, kokiu nors “sraigtinių” rotini pvz, ir prancūziškos duonos gabalėliais, nes aš jums garantuoju, norėsis paimti duonos ir išdažyti visą likusį padažą iki paskutinio lašo.

Bon appétit!

P.S. dar kelios nuotraukos čia.

“Coq au vin blanc” pažodžiui reištų “gaidys baltame vyne”. Visgi nepulsime kiekvienai vištai į klyną žiūrėti, tiks ir višta.

Dar vienas perspėjimas – receptas tikrai netiks tiems, kurie laikosi dietos. Bet kodėl viskas, kas nesveika, yra taip skanu?

Ingredientai ( kiekiai truputį iš lemputės, bet labai tiksliai nebūtina ):
1.5 kg višta
4 shallot svogūnėliai
250g grybų
250g pancetta lašinukų
75g sviesto
1 butelis balto vyno ( 700g )
čiobrelių
pusė šaukštelio aštrių garstyčių
300ml grietinėlės
druskos, pipirų

apie keturios porcijos, priklausomai nuo valgytojų.

Taigi pradedam.

Vištą supjaustome į 6 gabalus ( žr kitą postą, kaip tą padaryti ).

Grybukai tiks bet kokie. Įtariu, su kokiom nors voveraitėm būtų dar skaniau, bet puikiai tiks ir šampinjonai. Aš dariau su “baby shiitake” grybukais.

Grybukus nuvalome, pjaustome griežinėliais.

Jų turėtų gautis maždaug tiek:

Lašinukai. Įtariu, puikiai tiks paprasčiausi kaimiški lašinukai, jeigu su daug kumpiuko. Su jais štatuose sunku, todėl naudojau pancetta – itališką versiją lašinių, kurie tik paprieskoninti ir išsūdyti, bet nerūkyti.

Reikės apie 3 tokių riekučių. Jas supjaustome pagaliukais ir kepame ant sviesto ( žinau, keistai skamba, bet tikrai to verta ).

Kepame ( čia ir viską toliau, kol paminėsiu kitaip, ant vidutinės ugnies ), “kol gražiai pagels”. Na, kol pasidarys tokie:

Kol kepa, supjaustome shallots. Tai tokie svogūnai, kurie skoniu ir kvapu beveik nesiskiria nuo normalių, bet dydžio kaip koks nedidelis tulpės svogūnėlis. Tekstūra kiek skiriasi, ne taip ištežta ilgai kepant. Neturint vietoj 4 shallots galima dėti pusę paprasto svogūno:

Supjausčius jų gaunasi maždaug tiek:

O tuo tarpu ir pancetta netruks paskrusti. Atsargiai išgriebiame ją ir padedame atskirai, o taukus paliekame keptuvėje. Ant tų taukų verčiam supjaustytus grybukus. Vėlgi, kol gražiai pagels. Mano supratimu, grožis atrodo maždaug taip:

Pora žodžių apie vyną. Tiks bet koks baltas vynas. Nebūtinai reikia rinktis kokį nors mandrą, ar labai brangų. Tik tiek, kad jeigu jūs jo negalite gerti šiaip, tai pagamintame patiekale tas skonis bus sukoncentruotas dar labiau. Aš paprastai renkuosi kokį nors prancūzišką, kuris tuo metu “on sale”. Šiandien taip sutapo, kad on sale buvo šis, su gaidžiu ant paveikslėlio. Juokyngai ;{) :

Iš pradžių abejojau, nes šis nė kamščio neturėjo normalaus, buvo užsuktas metaliniu kamšteliu, bet skonis pasirodė visai nieko. Dėl viso pikto turėjau kitą, kalifornijos, taip kad nėra strioko.

Kol grožėjomės paveikslėliu ant vyno etiketės, grybukai jau ir paskrudo. Tiesa, grybukai turi tokią savybę, kai pradedi kepti, jie viską sutraukia į save, kaip kempinės, bet kai baigia kepti, didžiąją dalį išleidžia atgal. Taigis, išgriebiam tuos grybukus, ir kraunam kartu su pancetta, atskirai, o tauką paliekam. Jeigu kiek trūksta, užmetam dar sviesto ir įkaitinam. Tuomet vištienos gabalėlius pasūdom, papipirinam ir apkepinam iš visų pusių, kol paruduos, na, apytiksliai šitaip:

Kai paruduos, suberiam shallots į keptuvę ( į tarpukus tarp vištos gabalų ), ir išmaišom. Dabar galime užstatyti taimerį kokioms 40 minučių. Atsidarom vyno butelį, ir, užkimšę nykščiu kaklelį, šlakstom vištą, taip kokius 3-4 šaukštus užpilam. Pradeda viskas šnypšti ir skaniai kvepėti. Kai vynas išgaruos ( po kokių 5 minučių ) pašlakstom dar, tada dar 5 min, pašlakstom vėl, ir t.t. Ant dugno ima kauptis padažas, kuriame troškinasi shallots. Visiškai sausa ten nepasidarys, bet kai tik sutirštėja, galima dar porciją vyno užpilti. Nepamirštam nuolat vištos vartyti, kad tolygiai išsitroškintų. Kai laikas baigiasi, vištiena atrodo taip:

Ant dugno tirštas padažas, truputį prikepę, bet tie prikepėliai gabalėliai – pats skanumas. Vyno turėjo iki šio momento išsilaistyti apie pusę butelio, gal truputį daugiau. Smeigiam šakutę į šlaunelės sąnarį, kad pasiektų kaulą. Jeigu iš skylučių bėga ne skaidrus, bet rausvas skystis – užstatom dar kokia 10-15 minučių, ir kartojam laistymo procesą.

Maždaug tuo pat metu, kai pradėjome laistyti, galima nuskusti bulves ir užstatyti virti. Jos kaip tik išvirs, kai patiekalas bus pagamintas.

Tuomet vištą traukiam į atskirą lėkštę, o likusį vyną supilam į padažą, ir juo nuplauname prikepėlius:

Neįsivaizduojat, kaip sudėtinga viena ranka pilti, o kita tuo pat metu fotografuoti! ;{)

Šiuo momentu įberiame čiobrelių. Jų reikės kažkur tiek:

Lapelius nubraukiam pirštais “prieš plauką”, sumetame į piestelę, ir truputį padaužom, kad apsitrankytų. Galima ir peiliu pakapoti, jei piestelės nėr. Beriam viską į padažą. Tinka ir džiovinti čiobreliai, tik tuomet jų reikia kiek mažiau.

Atsukam truputį karštesnę ugnį, ir nugarinam padažą, kad liktų pusė. Tuomet pilame…

teisingai, grietinėlę. Makaluojame viską, kol pradės tirštėti. Koks tirštumas turi būti? Kaip kam patinka. Aš mėgstu, kad kai šaukštą ištrauki, jis būna pasidengęs padažu, tada ir žinau, kad gatava.

Suberiam keptus grybukus ir pancetta, išmaišom, ir sudedam vištieną atgal į keptuvę. Išvartaliojam, kad gabaliukai apsiveltų padažu.
Štai ir viskas:

Pora minučių prieš tai svieste pakepiname šparagus. Kepame ant vidutinės ugnies su trupučiu druskos, uždengtą, kad tuo pačiu pašustų.

Et voila: Coq au Vin Blanc.

Na, ir kaip receptėlis? Gal dar kokį?