>Kaip valyti sardines, jau rašiau kitame recepte. Joms reikia nutrinti žvynus po tekančiu vandeniu, išskrosti ir nuplauti. Galvų rauti nebūtina, kaulus irgi paliekam, tik nukerpam pelekus. Į pilvų vidų įtrinam mišinio iš maltų kmynų, krapų, druskos ir pipirų, o iš išorės patepam trupučiu aliejaus. Mišinio proporcijos.. na ką aš žinau, kažkur tokios:

Kol žuvis guli ir bando įsigerti prieskoniais, ruošiam salotas. Smulkiai supjaustome tris kriaušes, kelias šakeles krapų, ir užberiam paskrudintų ir pasūdytų moliūgų sėklų.

Čia kad maždaug matytųsi, kiek tų moliųgų sėklų reikia. Jų galutiniame variante pyliau apie du šaukštus.

Salotas sumaišome. Ant įkaitinto grilio ( gerai įkaitinto, kuo karščiau – tuo geriau ) klojame raudonėlio. Raudonėlis – toks prieskonis, iš kvapo primenantis mairūną, bet ne toks stiprus. Atrodo taip ( nežinau, kodėl parduotuvėje nuskabė apatinius lapus )

Žodžiu, klojame tą raudonėlį tiesiai ant grilio, o ant raudonėlio – sardines. Kepame gana trumpai, po porą minučių ant kiekvienos pusės. Žymiai geriau, jeigu grilis ne elektrinis, o tikras, anglimis kaitinamas. Turim ir tą, bet mūsų apartamentų taisyklės neleidžia jo pasikurti balkone, o lauke jau buvo kiek vėsoka.

Iškepa – kraunam ant lėkštės ir kertam. Kauliukai atsiskiria labai lengvai.

Salotos gavosi tikrai labai neblogos, skonis, kurį tikrai pavadinčiau “lietuvišku”. Manau, galima ten dar būtų įpilti truputį giros, išplaktos su saulėgrąžų aliejum, kad būtų šlapiau, nors man skanu buvo ir taip. Net nesitikėjau, kad kriaušių ir krapų skoniai taip derinasi, reikės įsidėmėti.

Sardinės irgi gavosi puikiai. Jos šiaip yra gana riebios, ir kepant iš jų tekančiuose riebaluose apskrudo raudonėlio lapeliai ir prilipo prie žuvies. Jeigu kepsit – jų nuo žuvies nekrapštykit, suskrudusių lapų skonis labai tinka prie sardinių.

Kas nelabai gavosi – tai būtent derinys, salotų ir žuvies. Sardinės – labai stipraus skonio žuvis, ir praktiškai užgožė delikatų kriaušių aromatą ir krapo gaivumą. Būtent šiuo atveju, gamindamas dar kartą, į mišrainę dėčiau žymiai daugiau krapų, nes pastebėjau, kuomet užkandau krapo šakelės “dekoracija”, žuvies ir salotų mišinio skonis kaip ir susinormalizavo. Tačiau jeigu žuvis būtų ne tokio sodraus skonio, kaip tarkim, stinta, arba kad ir menkės file, pakepta ant grilio panašiu būdu, salotos būtų pats tas. Kitas variantas – prie sardinių pateikti apvirtų žalių pupelių ankščių, apibarstytų krapais. Atsiųstų man kas nors stintų puskilogramį iš Lietuvos – išbandyčiau su jomis, manau, kad būtų liuks ;{).

Va toks tas pirmas blynas į lietuviškų receptų knygą. Jeigu kas gaminsit – labai lauksiu atsiliepimų ir konstruktyvios kritikos.

Skanaus!

Ką, nežinote kaip?

Tuomet verskite puslapį toliau ir stebėkite, kaip reikia gaminti šį be galo romantišką pyragą – stargazey pie, kas išvertus reikštų, “žvaigždžiaakis” arba “nukreipęs žvilgsnį į žvaigždes”.

Tai tikras britiškas receptas, beveik nepakitęs nuo pat viduramžių. Jį kildina iš Cornwall apylinkių, iš to pietvakarinio Anglijos salos “cipuko”. Tiek britai, tiek amerikonai nuolat renka šį patiekalą kaip “all the time most gruesome dish”, arba pats baisiausias visų laikų pyragas. O aš niekaip nesuprantu, kodėl… juk jis toks romantiškas… į žvaigždes žiūri, o kuomet jau lėkštėje – pažvelgia ir tau į akis…

Pagaminti ganėtinai paprasta. Reikės apie kilogramo sardinių, bet tik šviežių, nesūdytų ar ne konservuotų. Tinka ir šaldytos. Taip pat tiktų šviežios silkės ( jeigu labai nedidelės ir nesūdytos ), mažos skumbrės ir panašios nedidelės žuvys. Pats pyragas, kaip byloja legenda, atsirado mažame žvejų kaimelyje Mousehole, kur tokių žuvyčių turėjo būti daug. Beje, valgomas jis tradiciškai gruodžio 23ąją, bet, manau, su trupučiu reklamos jis tiks ir valentinkėms.

Skumbres atšildome ir po bėgančiu vandeniu pirštais nutriname žvynus ( jie visai lengvai nusitrina ). Jas reikia paruošti taip, kad būtų be kaulų, tačiau galva būtų palikta. Sardinių atveju tai gana nesudėtinga. Žiūrime, ką reikia daryti:

0. Iš pradžių nuplauta ir nutrintais žvynais sardinė atrodo taip:

1. Nupjauti uodegą.

2. Aštrų peilį kišame žuviai į užpakalį ir pjauname pilvą aukštyn iki pat galvos. Viską, kas viduje, metame lauk.

3. Pirštu spustelime ties uodega, randame pagrindinį nugarkaulį ir atskiriame jį nuo mėsos.

4. Nugarkaulis apnuogintas, tuomet traukiame jį galvos link.

5. Jeigu pasisekė, kartu su nugarkauliu išsitraukia ir visi pagrindiniai kaulai.

6. Nugarkaulį nulaužiame ties pagrindu. Taip pat praskečiame žuvies galvą iš apačios ir ištraukiame iš ten žiaunas, jos karčios. Išpjauname iš nugaros pagrindinį peleką, nuo žuvies “žandų” nuplėšiame dar du. Gerai nuplauname, kartu ieškodami pasilikusių kauliukų, ir tada krauname ant lėkštutės. Žuvis paruošta kepti.

Šešis šaukštus duonos trupinių užpilame artipilne stikline ( 150ml ) pieno. Kol trupiniai mirksta, išverdame tris kiaušinius kietai. Į išmirkusius trupinius beriame saujelę kapotų petražolių, vienos citrinos sultis ir taip pat tos pačios citrinos atsargiai nutarkuotą žievelę ( tik geltoną dalį, be baltos ). Įberiam druskos, pipirų.

Supjaustome rūkyto kumpiuko, na, bent jau tris riekutes. Čia, kur aš naudojau, tai ne visai kumpis, bet su normaliu rūkytu kumpiu amerikoje ( ar bent jau texase )problemos. Sukapojame smulkiai.

Apvalią kepimo lėkštę išklojame sluoksniuotos tešlos gabalu ( puff pastry ). Ant viršaus išdėliojame sardines, taip, kad jų galvos būtų padėtos ant lėkštės krašto, o į jų vidų ir aplink dedame įdarą ( tuos mirkytus trupinius su petražolėm ).

Ant viršaus beriame kumpį ir kapotus virtus kiaušinius ( tris ). Pabarstome druskos, pipirų, užpilame puse stiklinės rūgštaus sidro ( orig. ) arba balto vyno. Užklojame kitu sluoksniuotos tešlos lakštu, apipjaustome, ir ten, kur žuvų galvos, įpjauname nedidelį pusratį, kad tos galvos kyšotų lauk. Jų žvilgsnį nukreipiame… teisingai, į žvaigždes.

Padekoruoti galima taip: pyrago kraščiuką užspaudome, ir palei kraštą apvedame tokią susuktą virvę iš tešlos, o į vidurį dedame kelias išpjaustytas jūros žvaigždes. Viską patepame kiaušinio plakiniu.

Kepame orkaitėje, 220C apie penkiolika minučių, tuomet karštį sumažiname iki 190C ir kepame dar pusvalandį, kol viršus pasidarys toks, kaip nuotraukoje.

Štai ir viskas, pyragą galima vartoti. Bandėm jį valgyti su baltu portugališku vynu, bet netrukus suvokiau, kad alus čia tinka žymiai geriau. Ypač tiktų koks nors angliškas biteris, ar šiaip šviesus.

Skonis, pasakysiu aš jums, išties puikus. Žuvies skonis ir kvapas sodrus, ir bendroje sumoje patiekalas man kiek priminė silkę su kiaušiniais ir grietine. Žinoma, puikiai suprantu, kodėl amerikonams jis toks baisus. Tačiau tuo blogiau jiems. Manau, jog šį pyragą puikiai būtų galima kepti, tarkim, kūčioms ( puristai, žinoma, turėtų kumpį pakeisti kuo nors vegetarišku ). Galvos, žinoma, nevalgomos, tačiau kepimo metu nuo jų į pyragą teka taukai ir jį dar paskanina. Žuvies sultinys gi irgi iš galvų pats geriausias. Žodžiu, man patiko, žmonai ir dukrai – irgi, todėl manau, kad kepsiu kada nors dar kartą.

Jau po valgymo pagalvojau, jog gerai būtų buvę to kumpio kiek sausesnio suradus, ir truputį daugiau. Arba tiesiog lašinių paspirginti ant keptuvės ir tuos spirgius ten sumesti. Visa kita – liuks. Tokio pyrago užtektų prisikirsti keturiems žmonėms iki soties, arba kokiems šešiems užkąsti po gabalėlį – du.

Skanaus!