Gerai čikagiškiams – pavažiuoji iki kabako, ir kirsk cepelinų, kiek tik lenda. Gerai niujorkiečiams – jie turi labai savotišką ir unikalų rajoną, kaip “brighton beach”.
O ką daryti, jeigu esi užstrigęs laukiniuose vakaruose, o dūšia verkia, išsiilgusi elementariausių tautinių cepakų, kuriuos Lietuvoje ant kiekvieno kampo kavinėse pardavinėja?
Tenka suktis. Štai pažvelkite, kaip tautiečiai verda cepakus atšiauriomis Texaso sąlygomis.
Reikia dviejų pagrindinių dalykų: normalios bulvinės tarkos ( arba tarkavimo mašinos, bet tarka – planas minimum ) ir normalių krakmolingų bulvių. Tarką, kaip minėjau, man jau suveikė. Krakmolingiausios bulvės, kurias čia galima gauti, tai Russet veislės, didelės, stambios, labai stora oda. Viena tokia bulvė paprastai sveria apie svarą. Imame šešias, bendroj sumoj svoris buvo apie 2,6kg. Dvi išverdame su lupenomis, o keturias atidedame. Štai jos ( mąsteliui greta padėjau paprastą šakutę. Ne, tai ne šakutė desertui ):
Tokio dydžio dvi bulvės verda apie 45 minutes. O tuo tarpu, kol verda, apsiginkluojam tarka, likusias keturias bulvikes nuskutam, atsiraitojam rankoves, ir pirmyn. Geriau tarkuojasi, kai bulvė juda ratais, o ne tiesiog aukštyn-žemyn, o taip pat, jeigu nuolat į tarką atgręšite smailiausią tarkuojamos bulvės kampą, reikės mažiau pastangų. Bulvės mažiau juoduos, jeigu į tarkius įspausite vienos citrinos sultis.
Sutarkavome, gauname maždaug tiek tarkių:
Tarkius krauname į medžiagą ( amerikoniškai vadinamą cheesecloth ), ir spaudžiame, surinkdami bulvių skystį į atskirą dubenį. Bulves nugręžti reikia gan sausai, bet truputį truputį drėgmės jose turi likti, kad pačiupinėjus jie atrodytų lyg padrėkusios pjuvenos.
Čiumpam bulves, kurios išvirė su lupenomis, jas nulupame ir sumaigome, kaip bulvių košei, tuomet sumaišome su tarkiais. Jeigu turite malimo mašinėlę, dar geriau yra bulves su lupenomis ne trinti, o malti, gaunasi tolygesnė masė. Tarkius pasūdome.
O tam skysčiui, kurį pasitaupėme, leidžiame pastovėti 10-15 minučių, tuomet atsargiai nupilame. Ant dugno bus susikaupęs krakmolas, jį nugramdome ir dedame kartu su tarkiais ir trintomis bulvėmis.
Bulves sumaišome, kad gautųsi vienalytė masė, sandariai uždengiame su ta pačia medžiaga ir paliekame stovėti, kol gaminamas įdaras.
Džiovintus baravykus paverdame ant lėtos ugnies apie 20 minučių.
Maišome faršą, maždaug 2 dalys riebios kiaulienos ir 1 jautienos. Keptuvėje pakepiname truputį kapoto svogūno, kai taps minkštas ir sukris, ten pat sudedame kapotus grybus ir dar pakepiname, kad svogūnai taptų maždaug tokios spalvos, kaip nuotraukoje. Tada dedame į faršą, beriame druskos, pipirų, truputį kvapiųjų pipirų, ir viską gerai sumaišome-suminkome, geriausia rankomis. Iš prieskonių čia dar tiktų mairūnas.
Kol lipdome cepelinus, užstatome didelį puodą pasūdyto vandens, kad užvirtų. Imame maždaug lauko teniso kamuoliuko dydžio tarkių gabalėlį, išplojame jį ant delno, ant viršaus dedame nedidelį mėsos kukuliuką.
Kraštus gerai užspaudome, antraip verdant cepelinai gali išsiskėsti.
Ir, sukdami tarp delnų, suformuojame štai tokį klasikinės formos cepaką.
Iš tokio kiekio bulvių gaunasi apie dešimt cepelinų. Juos išdėliojame ant sudrėkintos lėkštės. Gerai būtų, kad vanduo jau būtų užviręs, antraip cepelinai nuo laukimo gali pajuoduoti.
Atsargiai, stengdamiesi nepažeisti, nuridename cepelinus nuo lėkštės į delną, išlyginame dar kartelį formą ir atsargiai leidžiame į verdantį vandenį. Svarbu, kad puodas nebūtų perkrautas, antraip cepelinai, trindamiesi vienas į kitą, gali pernelyg apsidaužyti ir suirti. Jeigu cepelinų daug, geriau jau užkaisti du puodus vandens, negu bandyti viską sugrūsti į vieną.
Verdame, kol vėl užvirs vanduo, ir nuo to momento verdame nestipriai burbuliuojančiame vandenyje apie 10-15 minučių, tokio dydžio kaip čia parodyta – apie 15. Kol verda, paruošiame elementarų spirgų ir svogūnų padažą. Kadangi mūsų grietinė kažkokia netikra ( kaitinama ne tirpsta, o virsta kažkuo panašiu į varškę ), jos nedėjau. Paserviruojame.
Štai ir viskas. Nepamirškite užsigerti alumi, Teksaso vietinių rūšių gerai tinka “Shiner Bock”.
Skanaus!