Trumpai ir aiškiai – kaip išsikepti duonos dubenėlį, į kurį būtų galima pilti troškinį ar sriubą, ir kuris nepraleistų skysčio net ir po pakartotino užpildymo.
Kuo geriau yra kepti dubenėlius pačiam? Ogi tuo, kad gali tuo pačiu pats pakoreguoti paties dubenėlio skonį ir tuo suteikti papildomą akcentą sriubai. Pats gaminimo procesas nėra trumpas, o sunkumo.. na kas gi ten sunkaus :{). Tešla praktiškai ta pati, kaip ir picai.
Imame porą arbatinių šaukštelių sausų aktyvių mielių, užpilam jas stikline šilto vandens, įberiame šaukštelį cukraus. Laukiame apie dešimt minučių, kol paviršius pasidarys putotas. Tuomet suberiame šaukštelį druskos, vieną-du kiaušinius, porą šaukštų alyvų aliejaus ir smulkiai sukapotų rozmarino lapelių ( nedaug, tik akcentui, na, kažkur nuo 5-6cm šakelės. ). Pilame stiklinę miltų, išmaišome, dar stiklinę, kol taps tokia pliurzė, viena ranka maišome tešlą, kita pilame miltus. Reikia ranka čiupinėti ir jausti, kas vyksta su tešla. Galų gale ateis momentas, kuomet tešlą bus galima minkyti, nors kol kas ji labai lipni. Pilame dar truputį miltų, kol nebelimpa, ir minkome apie dešimt minučių. Picai tešla turėtų būti labai elastinga, tokia, kad gerai išplojus ir ištampius tešla taptų permatoma; mūsų atveju reikia kiek kietesnės tešlos, bet ne tokios kietos, kaip koldūnams, todėl įpilame truputį daugiau miltų. Tikslių proporcijų tikrai nepasakysiu, nes vienų miltai drėgnesni, kitų sausesni, ir nieko čia tos proporcijos neduos. Išminkyta tešla nebelimpa prie rankų, ir ją galima sutepti aliejumi, dėti į dubenį, uždengti rankšluosčiu ir padėti šiltoje vietoj, kad kiltų. Kaip matote, ji ne visiškai vienalytė, kiek kietesnė, sunkiau minkėsi. Picos tešlos būtų kur kas lygesnis kamuoliukas.
Po pusantros valandos ji pakyla šitaip.
Traukiame tešlą lauk, truputį paminkome, kad subliukštų ( labai nedaug, pusę minutės max ). Formuojame iš jos dubenėlio dydžio rutuliukus, turint omeny, kad rutuliukai padidės dvigubai. Dedame rutuliukus ant pergamentinio popieriaus, pabarstyto miltais, ir sutepame aliejumi, kad nedžiūtų. Aš sutepiau riešutiniu aliejumi, vėlgi, papildomam akcentui. Uždengiame rankšluosčiu, paliekame kilti.
Po valandos jie iškyla štai taip:
Orkaitė turi būti gerai įkaitinta, 230-260C. Išvis geriausia, jeigu ant vienos iš lentynų įklotas picos akmuo ar tiesiog poringų plytelių sluoksnis. Jos gerai sugeria šilumą, ir po to kepant atiduoda ją, geriau apkepa dubenėlių apačia. Nors aišku galima iš bėdos ir tiesiog į skardą dėti. Prieš kišdami į orkaitę su purškikliu pripurškiame į vidų vandens, uždarome kelioms akimirkoms, tada dedame, kartu su visu pergamentiniu popieriumi. Popierių reikia apipjauti aplink dubenėlį ir kepti taip, kad jis nekabotų už picos akmens ar skardos ribų, antraip jis ima svilti. Kepame, kol dubenėliai paruduoja, apie 20 minučių.
Traukiame juos lauk iš orkaitės, paliekame pastovėti, kol atauš. Jų “mėsa” gali pasirodyti kiek kietoka, bet tai kaip tik tai, ko norėjosi, nes nuo to dubenėlis tampa tvirtesnis.
Tuomet “stogą” nupjauname, pjaudami įstrižai į vidų, o minkštimą išskobiame, palikdami jo šiek tiek prie vidinių sienelių. Užpildome kremine grybų sriuba su baravykų nuoviru, šampinjonais ir peletrūnu, įpilame šaukštą konjako, aplink ant lėkštės pabarstome smulkiai kapoto peletrūno lapelių. Valgome, užsikąsdami “stogu”.
Ir nenustebkite, jog svečiai, suvalgę sriubą, kibs į patį dubenėlį :{) Silpnas rozmarinų skonis puikiai dera prie sriubos, o kandant plutelę jaučiamas lengvas lazdyno riešutų skonis. Pabandymui užpyliau sriubos antrą kartą, dubenėlis puikiai laikė ir nė nebandė sukežti.
Skanaus!