Sriubą išvirti vienu metu paprasta ir sudėtinga. Paprasta, nes iš tikrųjų tai ką ten daug veikti – meti į skystį ingredientus, paverdi, ir sriuba baigta. Bet jeigu nori išvirti ne šiaip sriubą, o tikrą, įsimintino, sodraus skonio, kurios vieno dubenėlio pakaks suaugusiam vyrui pietums, čia reikia truputį pasistengti.
Visų pirma – sultinys. Vištienos karkasus, svogūnus, morkas, salierus, prieskonius verdame ant labai mažos ugnies 3-3.5 valandos. Geriau virti didelį kiekį, bent jau 10 litrų, nes sultinys gerai užsišaldo, kiek jo lieka. Kai išverda, paliekame viską puode iki kitos dienos ryto, kad nusistovėtų, ir kitą dieną supilstome į indelius samčiu, stengdamiesi skysčio pernelyg nejudinti. 10 litrų sultinio reikės 3-4 karkasų, 3 morkų, 2 svogūnų, 2-3 salierų stiebų, saujelės juodųjų pipirų, kelių lauro lapų, apie 10 kvapiųjų pipirų, apie 7-8 gvazdikėlių.
Kai ateina laikas virti sriubą, svarbiausia nebijoti daryti kelių darbų vienu metu. Nėra prasmės, kaip per televiziją rodo, iš pradžių susipjaustyti visų ingredientų, susidėti į mažus dubenėlius ir tik tada pradėti darbą. Tai galbūt veikia restoranuose, kur yra pagalbininkų, kurie vien tik pjaustymu užsiima, bet namie reikėtų elgtis kitaip.
Taigi, paeiliui ir apie viską.
1. Šį kartą sriubą viriau 5 litrų puode, ir norėjau, kad būtų labai soti ir tiršta, beveik kaip troškinys. Gan akivaizdu, kad viskas priklauso nuo skysčio ir priedų santykio. Įpyliau į puodą apie tris litrus, gal kiek mažiau sultinio, pastačiau ant viryklės, kad užvirtų.
2. Tuo pat metu ant kito degiklio pastačiau sunkią ketaus keptuvę, ant nedidelės ugnies, įmečiau gabalėlį sviesto, maždaug kaip graikiškas riešutas, tegu šyla.
3. Tuo tarpu ant lentutės dedam didelį svogūną, supjaustom kubeliais ir iš karto beriame į keptuvę. Kartkartėmis pamaišome, ugnis tokia pat maža. Svogūnai neturi kepti ir geltonuoti, o tik “išprakaituoti”, tapti pusiau skaidrūs.
4. Dvi dideles raudonas paprikas ant lentutės, pjaustome kubeliais, iš karto dedame prie svogūnų.
5. Dvi dideles morkas nuskutame, supjaustome išilgai į keturias dalis, o šias skersai mažais gabalėliais. Verčiame į keptuvę, pamaišome, tegu kepa. Jeigu bando svilti, ugnį dar mažinam.
6. Du salierų stiebus supjaustome mažais gabalėliais, ir ten pat į keptuvę.
7. Per tą laiką sultinys puode jau turėtų užviręs, ar beveik (priklauso, kaip greitai pjaustyta). Imam pusę mažo kopūsčiuko galvos, supjaustom jį skiltelėmis į kokias 6-8 dalis, o šias skersai nedideliais gabalėliais. Iš karto, ką supjaustom, metam į puodą su sultiniu. Pabaigus pjaustyti metam į puodą apie 6 kajeno pipirus, ar kokį šaukštelį maltų. Aštrumą reguliuokite pagal pomėgius, bet aštrumos čia būti privalo nors truputis. Taip pat šiuo momentu į puodą metame kelias šakeles šviežių čiobrelių, ar gerą žiupsnį džiovintų.
8. Ugnį po keptuve galima išjungti, aromatinės daržovės jau ėmė kvepėti, o kepti jų nereikia. Tuo tarpu puodas su kopūstais tegu paverda, kol ruošime faršą.
9. Imame seno batono kokias 3-4 riekes, nupjaustome plutas, minkštimą dedame į didelį dubenį ir užpilame 200ml grietinėlės. Tegu išmirksta, prisigeria. Tada beriam didelį žiupsnį druskos, įmalam pipirų, beriam čiobrelių, ir batoną ranka sutraiškome iki vienalytės masės.
10. Į dubenį su batonu dedame apie kilogramą faršo, perpus jautiena su kiauliena. Kabindami giliai ranka ir spausdami tarp pirštų, kuo geriau sumaišome faršą su išmirkusiu batonu.
11. Tuo tarpu kopūstai jau spėjo truputį pavirti. Ištraukiam vieną gabalėlį, ragaujam, jis turi būti jau minkštas, arba beveik.
12. Keptuvės turinį verčiam į puodą, gerai išmaišom. Beriam druskos, kokius 3 didelius žiupsnius. Paragaujam ir įberiau dar truputį, jeigu trūksta.
13. Kai puodas vėl užverda, sumažinam ugnį, kad vos burbuliuotų, sušlapinam rankas šaltu vandeniu ir kabinam faršą nedidelėmis porcijomis, maždaug kad tilptų po to valgant į šaukštą. Suvoliojam tarp delnų rutuliukus, ir iš karto metam į puodą, kuris turi po truputį virti. Taip kartojam, kol nebeliks faršo. Karts nuo karto atsargiai šaukštu pamaišom, kad kukuliukai visiškai panertų.
14. Sudėjus mėsą uždengiam puodą dangčiu, tegu truputį paverda, kol nuplausime dideles rieškučias pievagrybių. Nuplautus grybus pjauname į keturias dalis, beriame į puodą.
15. Čia pasirinktinis dalykas, bet aš taip pat mėgstu į puodą sumesti ir nuo batono atlikusias pluteles, supjaustęs jas mažais kvadračiukais. Čia jau kaip kas mėgsta. Viduramžiais taip dažnai darydavo, Italijoje, tarkim Toskanoj, ir iki šiol tai išliko.
16. Uždengiam puodą dangčiu, nustatom labai nedidelę ugnį, ir tegu pasitroškina truputėlį. Na, maždaug tiek, kiek užtruks suplauti indus – keptuvę, dubenį, peilį, lentutę, ir nušluostyti stalą.
17. Ištraukiam pabandymui kokį stambesnį kukuliuką ir pergnybiam per pusę. Jeigu viduj faršas ne raudonas – kukuliukai išvirę.
18. Tačiau štai čia yra dar vienas esminis momentas. Geriausia šios sriubos iš karto nevalgyti, o palikti uždengtame puode, išjungus viryklę, kad pastovėtų bent valandą, o dar geriau – per naktį.
19. Prieš pat valgant pašildyti, pilti į lėkštę ir įberti daug smulkintų krapų (žiemą – kur kas geriau šaldytų, o ne džiovintų).
Va štai jums ir sriubytė. Šaldytuve išsilaiko apie savaitę. Labai patogu neštis į darbą ir pasišildyti mikrobangėje.
Pridedu nuotrauką. Skanaus!
P.S. Jeigu bandysite taupyti, nukirtinėti kampus – galima, žinoma. Tarkim, nežaisti su sultiniu, o virti vandenyje. Juk tiek mėsos daug. O visgi ne, rezultatas bus kur kas prastesnis. Na bet neįtikinėsiu, pamėginkit, jeigu netikit, ir sužinokite, kuo skiriasi sriuba, virta su meile, nuo sriubos-paskubuko.