Norėjau pagaminti Ciūricho veršieną, bet neturėjau nei veršienos, nei vakar virtų bulvių su lupenomis. Užtat turėjau kiaulienos mėsytės, iš šonkaulių, bet be kaulų, ir “Ciūricho veršiena” virto “Kauno kiauliena”.
Nupjaustome nuo mėsos lašinių, ne tam, kad mėsa būtų neriebesnė, o kad tiesiog turėtume truputį šviežių lašinukų. Juos supjaustome nedideliais gabalėliais ir spirginame keptuvėje, kol iš jų ištekės visi taukai, o patys gabalėliai susitrauks ir apskrus. Kad jie vietomis per daug apskrudę – nieko tokio, mums reikia taukų ( kelių šaukštų ), o ne spirgų.
Tuo tarpu mėsą supjaustome nedideliais gabalėliais, maždaug 3cm dydžio. Spirgus išgriebiame lauk, o taukus įkaitiname ant didesnės nei vidutinė ugnies ir ten po keletą gabaliukų apskrudiname mėsą, taip, kad pasidengtų ruda plutele, o vidus taptų beveik iškepęs, bet dar truputį trūktų. Taškysis negailestingai, bet aklinai dangčiu uždengti negalima, pradės šusti. Aš tam reikalui turiu nusipirkęs specialų dangtį iš vielos tinklelio ( panašiai kaip tankaus rėčio ), pro jį garai praeina, o “taškalai” ne. Taip pat svarbu neprikrauti iš karto pilną keptuvę, antraip iš mėsos ištekės sultys ir ji ims troškintis, o ne skrusti.
Kai mėsa paskrunda ( aš jos ėmiau kažkur kilogramą, nežiūrėjau tiksliai, ne taip svarbu ), ją išimame, ir tuose pačiuose taukuose pakepiname vieną griežinėliais supjaustytą svogūną, kol suminkštės ir nugaruos jo sultys ( matysis, jis suglemba, iš balto pasidaro gelsvas, keptuvės dugnas nebečirška ), ir tuomet sukrauname mėsą atgal. Sumaišome su svogūnu, leidžiame mėsai vėl įkaisti, ir įkrauname ten ketvirčiais supjaustytų grybų, irgi tiksliai nežinau kiek, gal kokie 12? Žodžiu, kad pilnos rieškučios būtų, galima ir su kaupu, nes grybai smarkiai susitrauks. Kaitiname, kad grybai pradėtų leisti savo sultis ( dvi-tris minutes ), ir užpilame ( iš akies ) apie stiklinę balto vyno, kad apsemtų maždaug taip:
Pasūdome, du-tris žiupsnius druskos. Viską užviriname ir sumažiname ugnį. Uždengiame dangčiu, tegu troškinasi, kokias dvidešimt minučių. Tuo tarpu nuskutame bulves ir užstatome jas virti. Praėjus laikui pilame į keptuvę apie stiklinę grietinėlės, kad atrodytu maždaug taip, ir pakaitiname dar apie dešimt minučių, kol padažas ims tirštėti. Kartu su grietinėle beriam prieskonių – keletą smulkiai sukapotų lapelių šalavijo ir truputį mažiau čiobrelio, kad šalavijo būtų pagrindinis kvapas. Tinka ir džiovinti prieskoniai, bet su šviežiais kur kas skaniau. Jeigu sunkiai tirštėja, galima suminkyti sviesto su miltais ir tą gabalėlį įmesti į troškinį, kad miltams tirpstant miltai po truputį sutirštintų padažą. Ragaujam, jeigu reikia – įspaudžiame truputį citrinos, čia jau kaip kas mėgsta, tik atsargiai, kad grietinėlės nesutrauktų.
Prie patiekalo tinka baltas vynas, šiuo atveju – chardonnay. Pateikiame papuoštus šalavijo ir čiobrelio lapais ( labai fantazija neveikė po darbo dienos ):
O kuo čia dėta Ciūricho veršiena, paklausite? Nes ten viskas taip pat, tik troškinti nereikia. Veršienos pjausnius ( apie 5mm storio, scallopini tai vadinasi ) supjaustome juostelėmis, greitai apskrudiname įkaitintame aliejuje, ir toliau viskas pagal tekstą, tik grietinėlę pilti kartu su vynu ir troškinti tik tiek, kad sutirštėtų padažas. Ir dar baltų pipirų vietoj šalavijo. O garnyrui reikėtų “roesti” bulvių, kas iš esmės yra vakarykščios su lupenomis virtos bulvės, išvirtos ne visai iki pat galo, sutarkuotos per burokinę tarką ir pakepintos ant sviesto keptuvėje, kad virstų savotiška kugelio atmaina. To kugelio riekutę pateikiame prie veršienos.
O ši “Kauno kiauliena” skoniu daug veršienai ir nenusileido. Pagalvojau dar, o ką jeigu vietoj beskonių šampinjonų ten panaudojus rudmėses, kazlėkus arba baravykus, o vietoj vyno pylus rūgščios giros? Man regis, turėtų pavykti. Reikės pamėginti kitą kartą.
Skanaus!
P.S. ką manote apie nuotraukų kokybę? Žinau, prie paskutinės reikia dar padirbėti, per stiprus apšvietimas ir per ryškūs šešėliai, bet tarpiniai žingsniai tikiuosi dabar atrodo kur kas natūraliau, nei anksčiau, kai fotografavau vien tik su blykste.