Pirmiausia – sveikinu visas moteris ir merginas su raudonųjų tulpių diena :{) Daug laimės, daug šypsenų, daug džiugių akimirkų, daug šampano!

O aš pabandysiu truputėlį pasaldinti dieną mažyčiu, lengvai pagaminamu pusryčių patiekalu – pain perdu.

Pain perdu ( tariama “pen perdiu” ) dar žinoma kaip prancūziškas tostas, tačiau keistas dalykas – prancūzakalbiai Amerikos gyventojai tai vadina “ispanišku tostu”, ispanai – “olandišku tostu”, o devyniolikto amžiaus viduryje tai išvis vadinosi “grietinėlės tostas” arba “karalienės Esther duona”. Kaip gi tokį daiktą pasigaminti?

Reikės batono. Ne šviežio, ne minkštutėlio, bet tokio jau pastovėjusio, nebesispaudžiančio lengvai, nors ir dar nesudžiūvusio. Net ir prancūziškas pavadinimas “pain perdu” pažodžiui išvertus reikštų “prarasta, pamesta duona”, o šis receptas – būdas tai duonai atgaivinti. Taigi, batoną supjaustome riekutėmis, neperdaug storomis.

Tada ruošiame tai, kame tą batoną mirkysime. Į uždengiamą aukštą plastmasinį indelį mušame keturis kiaušinius, stiklinę – pusantros pieno ( galima perpus su grietinėle, bus dar skaniau ), du šaukštus konjako ( brendžio, airiško viskio, burbono ), 2 šaukštus cukraus, du arbatinius šaukščiukus vanilės ekstrakto, žiupsnelį druskos. Viską uždengame dangteliu ir gerai suplakame virš kriauklės. Žinoma, tą patį galima padaryti ir lėkštėje su šakute ar šluotele, tiesiog taip paprasčiau. Plakti tiek, kad ištirptų cukrus. Gausime kremo ar pudingo pagrindą. Jį pilame į plokščiadugnį indą, ir ten pat išdėliojame batono riekutes.

Paliekame jas pamirkti apie dešimt minučių, praėjus pusei laiko apverčiam. Jos turi sugerti kuo daugiau skysčio, bet tuo pat metu neprimirkti iki tokio lygio, kad subyrėtų į gabalėlius vos prisilietus.

Tuomet keptuvėje įkaitiname sviestą perpus su aliejumi, leidžiame sviestui nusiputoti, ir krauname ten primirkusias riekutes. Ugnis turi būti truuuuputį didesnė nei vidutinė, bet ne visiškai karšta, antraip išorė apdegs, o vidus liks pusžalis. Idėja tokia, kad riekučių viduje skystis sutirštėtų ir taptų kremu/pudingu ( custard angliškai ), o ne plakta kiaušiniene, o išorė gražiai paruduotų.

Su kuo valgyti pain perdu? Kiekvieno pasirinkimo reikalas. Galima akcentuoti jų saldžiąją pusę ir pateikti su uogomis ( tinka ir šaldytos, jeigu nėra šviežių, ar uogienė ), pabarstytus cukraus pudra, arba su klevų sirupu ar medumi. Cukraus pudrą, žinoma, reikėjo pirma į sietelį ir barstyti per jį, bet ai.. :{) Pateikti su kava.

O galima prisiminti, kad tai iš esmės gudriai apiforminta kiaušinienė ir pateikti su paskrudintų lašinių riekutėmis ir pakepinta dešra, užsigeriant apelsinų sultimis. Kaip bebūtų keista, klevų sirupas tokiame variante irgi tinka, bent jau man.

Vienas pastebėjimas – valgyti pain perdu reikia iškart, kai tik iškepa. Jeigu paliksite lėkštėje, kol iškeps kiti, jie sumirks ir praras prekinę išvaizdą. Galima, norint iškepti didesnį kiekį, prieš tai įkaitinti orkaitę iki 150C ir iškeptus laikyti joje, kad neatvėstų.

Kiti pateikimo variantai –
– pateikti su plakta grietinėle ir riešutais;
– prieš plakant mišinį ten pat įberti aguonų ar jomis pabarstyti galutinį variantą;
– pateikti su truputėliu ledų kaip desertą.
– Prieš mirkant duoną įpjauti išilgai, padarant viduje kišenę, ir įkimšti ten kreminio sūrio įdaro.

Skanaus!