Kažkada skundžiausi, kad nepavyksta man švilpikai. Kaip ir maniau, problema pasirodė esanti elementari, ir viskas iš tikrųjų kur kas paprasčiau, nei atrodo. Dabar, kai jau viskas aišku, galiu ir parodyti, kaip laukinių vakarų sąlygomis pasigaminti švilpikų su grybų padažu.

Kadangi švilpikai bus su grybų padažu, reikės džiovintų baravykų. Nedaug, tarkim, kokias šešias skilteles, jeigu grybai griežinėliais supjaustyti prieš džiovinant. Juos išmirkome, geriausia per naktį, jeigu ne – tai bent jau dvi-tris valandas, tada atsargiai nugriebiame nuo skysčio paviršiaus, vandenį nupilame į kitą dubenėlį, atsargiai, kad ant dugno iškritęs smėlis pasiliktų. Tuomet baravykus dedame į tą patį nupiltą skystį, užstatome ant mažos ugnies ir paliekame iš lėto burbuliuoti uždengtą, kol gaminame visa kita. Jeigu vanduo per daug nugaruoja, įpilame dar truputį, tikslių proporcijų nėra, bet vandens turėtų būti na kažkur apie stiklinę ar panašiai.

Imame keturias Russet veislės bulves, jos didelės ir labai krakmolingos. Keturios tokios bulvės sveria beveik du kilogramus. Nuskutame, supjaustome ketvirčiais, verdame pasūdytame vandenyje, kol išvirs ir ims byrėti. Tuomet bulves nusunkiame, statome ant labai lėtos ugnies ir nuolat pamaišydami, išgariname iš jų visą skystį. Dar geriau palikti bulves atidengtame puode per naktį, kad padžiūtų. Tradiciškai švilpikus ir gamina iš atlikusių nuo baliaus virtų bulvių. Na bet vienu žodžiu, viena iš mano ankstesnių klaidų buvo ta, kad bulvės buvo pernelyg šlapios. Nugarindami bulves puode nepamirškite nuolat maišyti mediniu šaukštu, kad nepradėtų svilti.

Imame trintuvę ir sumaigome bulves, kol dar karštos, panašiai, kaip bulvių košei. Kai tik masė praaušta pakankamai, kad nebedegintų rankų, į masę dedame du kiaušinius ir stiklinę miltų. Taip pat galima dar ir porą šaukštų krakmolo įdėti, vyrauja nuomonė, jog tuomet tešla mažiau lips.

Rankomis sumaišome masę su kiaušiniais ir miltais tol, kol pasidarys vienalytė. Maišyti reikia kaip galima mažiau. Ši tešla turi tokią keistą savybę, kuo daugiau minkant, tuo skystesnė ir lipnesnė ji darosi, todėl kuo mažiau ją reikia judinti. Kai tik viskas susimaišė ( tešla proceso metu ims gana piktai lipti prie rankų ), liaunamės minkę. Ji bus labai minkšta, kočioti jos neįmanoma, nieko bendro su, tarkim, čeburėkų ar koldūnų tešla.

Lentą gausiai pabarstome miltais, ir miltuota ranka pakabiname saują tešlos iš puodo. Dedame ant miltuoto paviršiaus ir suvoliojame į dešrelę ( visi, tikiuosi, prisimena vaikiškus laikus ir žaidimus su plastilinu? :{) ). Tą dešrelę suplojame į ilgą blyną, maždaug 5mm storio. Supjaustome rombais. Dirbti geriau kuo greičiau, nes kuo toliau, tuo tešla darysis skystesnė ir lipnesnė.

Tuo metu jau reikia turėti paruoštą skardą, išteptą aliejumi, o orkaitė įkaitinta iki 220C. Švilpikus sudedame į skardą, pašauname į orkaitę, kepame apie 10-15 minučių, tada kyštelim nosį. Jie bus truputį išsipūtę, šiek tiek paskrudę. Apverčiam vieną. Jeigu apačia kur kas rudesnė, nei viršus, tada apverčiam visus, ir pakepame dar, kad paskrustų ir kita pusė. Jeigu jūsų orkaitė naujoviška, su visokiais ventiliatoriais ir pan, galbūt to daryti net ir nereikės. Maniškė senučiukė, tenka suktis.

Kol švilpikai kepa, ruošiame padažą. Virusius grybus nusunkiame, skystį pasiliekame, grybus sukapojame. Vieną svogūną smulkiai sukapojame ir pakepiname poroje šaukštų sviesto ant vidutinės ugnies, kol ims truputį gelsti. Tiksliai kiek laiko nepasakysiu, gal 10 minučių, bet tikslumas čia ir ne taip svarbu. Į pakepintus svogūnus įmaišome šaukštą miltų, viską nuolat maišydami pakepiname apie minutę, ir tada supilame skystį nuo grybų. Gerai išmaišome, kad nebeliktų miltų gabaliukų ir masė taptų daugmaž vienalyte, tuomet pilame pieno. Vėlgi, iš akies, kad suskystėtų, apie stiklinę-pusantros. Vis maišydami kaitiname, kol užvirs ir sutirštės maždaug iki kefyro tirštumo, bet jau čia kaip kam patinka. Beriame druskos, šviežiai maltų pipirų, suberiame sukapotus grybus. Išmaišome, pakaitiname dar porą minučių, ir viskas, padažas paruoštas.

Paprasčiausias variantas – prisikrauti lėkštę švilpikų, užpilti padažu ir kirsti :{)

Sudėtingesnis – padažą padaryti kiek skystesnį, švilpikus išdėlioti į plokščią indą, užpilti padažu ir palikti, kad sumirktų, arba netgi truputį patroškinti. Švilpikus taip pat galima kepti ir keptuvėje įkaitintame aliejuje ar riebaluose. Bet jeigu ruošiatės švilpikus troškinti, labiau tinka orkaitėje kepti, jie sausesni ir geriau sugeria padažą.

Štai tiek to vargo ten ir tebuvo. Kai įsisavinau du dalykus – gerai nugarinti bulves ir kuo mažiau krutinti tešlą – viskas ėmė eitis kaip iš pypkės. To ir jums linkiu.

Skanaus!