Komentaruose prie praeito recepto ( kimšti kalmarai ) @pingwinas man priminė dar vieną dalyką, ką galima pagaminti iš kalmarų. Juos galima apvolioti tešloje ir išvirti aliejuje. Pasigamina žymiai paprasčiau ir greičiau. Labai nesveika, tačiau kaip visada, kas nesveika – tas paprastai skaniausia. O šiaip tiesa yra paprasta: jeigu nesveiką maistą, taip kaip ir desertus ir kitokius skanumynus valgysi retkarčiais, nieko jie nepakenks, o jeigu kasdien… na, pavyzdžių Amerikoje man toli ieškoti nereikia.
Taigi – gruzdinti kalmarų ir svogūnų žiedai.
Kalmarų “kapišonus” nuplauname ir supjaustome maždaug 1cm pločio žiedais. Svogūną supjaustome riekutėmis ir atskiriame žiedus vieną nuo kito.
Iš miltų ir vandens ( arba pieno ) užmaišome skystoką tešlą, pasūdome ir papipiriname. Skystumas turėtų būti kažkur toks:
Įkaitiname aliejų puodelyje, arba fritiūrinėje, kas turi. Kokia temperatūra, nepasakysiu, bet įmestas tešlos kliunkis turi iškilti į paviršių ir paruduoti per kokias dvi minutes. Toliau viskas paprasta – mirkome kalmarus ir svogūnus į tešlą, truputį nuvarviname, ir nuleidžiame į aliejų. Kuomet pasidaro nebe balti, o geltoni – traukiam ir kraunam ant popierinės servetėlės, kad sugertų aliejaus perteklių. Galima paeksperimentuoti su pirmaisiais kalmarų gabalėliais, kepti ilgiau ar trumpiau, kol daugmaž paaiškėja, kokios spalvos jie turi būti, kuomet iškepa. Apie pusantros-dvi minutes paprastai būna pakankama. Neiškepti arba perkepti jie būna guminiai, ir tai paragavus iškart jaučiasi.
Pašlakstome citrinos ar laimo sultimis ir graužiame prie alaus. Galima pateikti mirkymui majonezo su įpjaustytu česnaku, arba marinara padažo ( paprasčiausias receptas – keptuvėje ant silpnos ugnies patroškinti pomidorus su petražolėmis, česnakais ir raudonėliais, prieš tai viską susmulkinus, apie trisdešimt minučių, kol pasidaro tokia košė. Raudonėlius ir petražoles geriau dėti prieš pabaigą, kad beverdant “neišsiduksėtų” ). Dar galima mirkyti ( o siaube! ) tirpdytame ir nugriebtame svieste ( gal yra lietuviškas terminas “clarified butter” arba indiškas “ghee”, kas yra iš esmės tas pats ) pakaitintame su česnakais.
Ten paskutinėje nuotraukoje matosi įkritęs pupelės lukštas, čia dukros indėlis į bendrą darbą. Ji tiesiog valgė virtas sojos pupeles, ir dar taip, kad lukštai žiro į visas puses. Nė nepastebėjau, iki kol nuotraukų neperžiūrėjau.
Skanaus!