Visų pirma, dėkoju visiems už sveikinimus! Ačiū, ačiū! Esu sujaudintas. :{)

O šia proga – paprastas lietuviškas receptėlis, kuris, tikiuosi, patiks daug kam.

Pasiilgau tikros, normalios giros: lengvai putojančios, kvepiančios duona, lengvai žnaibančios liežuvį, su rūgštele. Vienintelė gira, kurią čia Texase gauname – tai rusiška “monastyrskaja” iš bambalio. Aha, tokia, kur krūva saldiklių sumaišyta su karamelės ir dar velniai žino kokiais dažais, “skonio papildalais, ekvivalentiški natūraliems”, konservantais, citrinos rūgštimi ir dar užgazuota be proto. Ne, tai ne gira. Tie patys vienuoliai, paragavę tokios giros, spjaudytųsi ir burnotų, nepaisydami jokių įžadų.

O pagaminti girą, pasirodo, visai nesunku, visai nedaug reikia darbo. Receptų internete radau net penketą receptų – ruginių miltų ir salyklo, duonos, burokėlių, kmynų ir pieno giros. Taip pat viename saite užtikau “nepriklausomo kulinarijos ir mitybos eksperto” V. Sako straipsnelį, kuriame, jeigu nufiltruotume visus rusofobiškus ir didžiatautiškus pasisakymus, rastume paminėtus dar virš šimto lietuviškos giros pavadinimų, o straipsnyje minima, jog autorius receptus turi. Ten pat buvo ir šio eksperto emailas, kuriuo aš parašiau ir pasiteiravau, ar negalėtų gerbiamasis pasidalinti su manimi bent keliais iš jo minėtų tikros lietuviškos giros receptų. Ekspertas man atrašė po poros dienų, ir pasiūlė nusipirkti “Geros Giros” kartoniniame paketėlyje. Matyt, paslapties jis pasiryžęs neišduoti.

Taigi, jūsų dėmesiui – pirmasis iš serijos receptėlių, skirtų girai. Šį kartą – šviesią duonos girą su medumi ir mėta. Prisipažinsiu, jog giros iki šiol man daryti neteko, todėl pabandymui pagaminau nedaug, pusantro litro. Didesniems kiekiams technologija identiška, daugybos veiksmą mokate :{).

Duonos girą gamina iš ruginės duonos. Išskaičiau kažkur, kad jeigu duona bus iš rugių, sumaišytų su kviečiais, tai gira bus karti. Texase gi ruginės duonos ypatingai daug pasirinkimo nėra, džiaugiamės tuo, ką turime. Pabandžiau su “Prussian Rye”, kuri nėra labai tamsi, riekė perpjovus šviesiai pilka. Kepaliuko svoris – apie 600gr, girai sunaudojau pusę.

Suraikytą puskepalį duonos išdėliojame ant skardos ir kepiname 200-205C orkaitėje apie pusvalandį ar 40 minučių. Duona turi paskrusti, sukietėti, ir stipriai paruduoti. Kaip žinot, kada jau iškepė? Kai riekę lauži per pusę, ir ji lūžta kaip sausainis, o ne linksta ar neatlūžta iki galo. Taip pat tam reikalui galima naudoti sužiedėjusią duoną, kurią vis vien vertėtų pakepinti, kad paruduotų. Kepinamoje duonoje karamelizuojasi natūralus cukrus, kuris vėliau pereis į girą.

Pakepintos duonos riekutė jau nebe pilkos, o rudos:

Užviriname litrą ar pusantro vandens ir pilame ant sulaužytų duonos gabalėlių, tiek, kad duona sumirktų, o kai sumirksta – dar įpilam, kad truputį apsemtų. Ir viskas, paliekam stovėti 4-5 valandas arba per naktį, jeigu gaminote iš vakaro.

Iš ryto metam duoną ant dvigubos marlės ir išspaudžiam vandenį į švarų indą. Galima ir per tankų sietelį vietoj marlės perspausti. Įpilam virinto vandens, kiek trūksta iki pusantro litro, įpilam apie 70gr cukraus ( kažkur trečdalį stiklinės ), šimtą gramų medaus, viską gerai išmaišome ir ataušinam iki drungnos temperatūros, na, kažkur 30-35 laipsnių, ne karštesnės. Taip, kad prisilietus būtu tik šilta, bet jokiu būdu ne karšta, antraip žus mielės, kurias čia netrukus pilsime. Gali pasirodyti, kad cukraus kiek per daug, bet galutinis produktas tikrai ne per saldus.

Mieles ( apie pusę standartinio štatų 9gr paketėlio, t.y.4.5gr ) užpilame trupučiu šilto vandens su ketvirčiu šaukštelio cukraus, gerai išmaišome ir pastatome atsigauti. Galima, žinoma, pilti jas iš karto į girą, tačiau gali taip nutikti, kad mielės paketėlyje bus mirusios, ir tuomet niekas nesurūgs, o jeigu ir surūgs, tai ne nuo mielių, o nuo mažiau valgomų mikroorganizmų, ir gira kvepės žibalu, supuvusiais kiaušiniais ar kitais nepageidautinais aromatais. Jeigu po kurio laiko puodelyje ima kauptis putos ir kilti lauk, o prikišus ausį girdisi “jūros ošimas” – su mielėmis viskas tvarkoje.

Tuo tarpu porą šakelių mėtos pavirinamos truputyje vandens. Pilame jas kartu su vandeniu į girą.

Kai tik vanduo pakankamai praaušta, pilame mieles, viską išmaišome ir paliekame stovėti šiltoje vietoje, uždengę drobiniu rankšluostuku. Kažkur taip turi atrodyti po keturių valandų:

O taip – kažkur po paros, kai gira jau gatava.

Putas ir mėtas nugraibome, o girą pilame į pusantralitrinį “bambalį” nuo mineralinio. Jeigu norite, galite įmesti dar ir keletą razinų. Sandariai užsukame, pastatome statmeną į šaldytuvą, atvėsti ir pasibrandinti.

Po pusdienio ar dienos šaldytuve girą traukiam lauk. Atsilaužiam gabalą rūkyto dešrigalio, dedam jį ant ruginės duonos riekės. Atsargiai pilame girą į bokaliuką ar stiklinę. Atsargiai, nes ant dugno būna iškritusios mielės, kurios nėra ypatingai skanios. Kandam mėsos su duona, užsigeriam gira, dainuojam lietuviškas dainas ( nebūtinai šia tvarka )

Tikiu, kad jūs girą darote kitaip, nei aš. Būtų smagu, jeigu pasidalintumėte savuoju receptu. Beje, mano minėtas straipsnis su šimtu giros pavadinimų ir nė vieno recepto – štai čia., ties straipnio pabaiga yra sąrašėlis. Skamba tikrai neblogai, tarkim, kokia nors dzūkiška baravykų gira, žemuogių gira ir pan. Taigi, jeigu kas žinote bet kurių iš ten paminėtų girų receptų, ar turite savąjį – rašykit, nes p. Sakas šventai saugo paslaptį. Jeigu ingredientų rasiu štatuose – bandysiu gamint :{)

O tuo tarpu – skanios giros! Neperrauginkit tik per daug, nes bus braškė, o nebe gira.

P.S. Beje, nors toje “prussian rye” duonoje ir buvo kvietinių miltų, karti ji tikrai man nepasirodė.