Višta, butelis vyno, lašiniai, grybai – kas gali būti paprasčiau? Šis receptas labiausiai tinka žiemos vakarui, kai už lango švilpia pūga, o prie tyliai traškančio židinio jauku ir šilta. Bet, kaip išbandžiau, neblogai eina ir vasarą.

“Coq au vin blanc” pažodžiui reištų “gaidys baltame vyne”. Visgi nepulsime kiekvienai vištai į klyną žiūrėti, tiks ir višta.

Dar vienas perspėjimas – receptas tikrai netiks tiems, kurie laikosi dietos. Bet kodėl viskas, kas nesveika, yra taip skanu?

Ingredientai ( kiekiai truputį iš lemputės, bet labai tiksliai nebūtina ):
1.5 kg višta
4 shallot svogūnėliai
250g grybų
250g pancetta lašinukų
75g sviesto
1 butelis balto vyno ( 700g )
čiobrelių
pusė šaukštelio aštrių garstyčių
300ml grietinėlės
druskos, pipirų

apie keturios porcijos, priklausomai nuo valgytojų.

Taigi pradedam.

Vištą supjaustome į 6 gabalus ( žr kitą postą, kaip tą padaryti ).

Grybukai tiks bet kokie. Įtariu, su kokiom nors voveraitėm būtų dar skaniau, bet puikiai tiks ir šampinjonai. Aš dariau su “baby shiitake” grybukais.

Grybukus nuvalome, pjaustome griežinėliais.

Jų turėtų gautis maždaug tiek:

Lašinukai. Įtariu, puikiai tiks paprasčiausi kaimiški lašinukai, jeigu su daug kumpiuko. Su jais štatuose sunku, todėl naudojau pancetta – itališką versiją lašinių, kurie tik paprieskoninti ir išsūdyti, bet nerūkyti.

Reikės apie 3 tokių riekučių. Jas supjaustome pagaliukais ir kepame ant sviesto ( žinau, keistai skamba, bet tikrai to verta ).

Kepame ( čia ir viską toliau, kol paminėsiu kitaip, ant vidutinės ugnies ), “kol gražiai pagels”. Na, kol pasidarys tokie:

Kol kepa, supjaustome shallots. Tai tokie svogūnai, kurie skoniu ir kvapu beveik nesiskiria nuo normalių, bet dydžio kaip koks nedidelis tulpės svogūnėlis. Tekstūra kiek skiriasi, ne taip ištežta ilgai kepant. Neturint vietoj 4 shallots galima dėti pusę paprasto svogūno:

Supjausčius jų gaunasi maždaug tiek:

O tuo tarpu ir pancetta netruks paskrusti. Atsargiai išgriebiame ją ir padedame atskirai, o taukus paliekame keptuvėje. Ant tų taukų verčiam supjaustytus grybukus. Vėlgi, kol gražiai pagels. Mano supratimu, grožis atrodo maždaug taip:

Pora žodžių apie vyną. Tiks bet koks baltas vynas. Nebūtinai reikia rinktis kokį nors mandrą, ar labai brangų. Tik tiek, kad jeigu jūs jo negalite gerti šiaip, tai pagamintame patiekale tas skonis bus sukoncentruotas dar labiau. Aš paprastai renkuosi kokį nors prancūzišką, kuris tuo metu “on sale”. Šiandien taip sutapo, kad on sale buvo šis, su gaidžiu ant paveikslėlio. Juokyngai ;{) :

Iš pradžių abejojau, nes šis nė kamščio neturėjo normalaus, buvo užsuktas metaliniu kamšteliu, bet skonis pasirodė visai nieko. Dėl viso pikto turėjau kitą, kalifornijos, taip kad nėra strioko.

Kol grožėjomės paveikslėliu ant vyno etiketės, grybukai jau ir paskrudo. Tiesa, grybukai turi tokią savybę, kai pradedi kepti, jie viską sutraukia į save, kaip kempinės, bet kai baigia kepti, didžiąją dalį išleidžia atgal. Taigis, išgriebiam tuos grybukus, ir kraunam kartu su pancetta, atskirai, o tauką paliekam. Jeigu kiek trūksta, užmetam dar sviesto ir įkaitinam. Tuomet vištienos gabalėlius pasūdom, papipirinam ir apkepinam iš visų pusių, kol paruduos, na, apytiksliai šitaip:

Kai paruduos, suberiam shallots į keptuvę ( į tarpukus tarp vištos gabalų ), ir išmaišom. Dabar galime užstatyti taimerį kokioms 40 minučių. Atsidarom vyno butelį, ir, užkimšę nykščiu kaklelį, šlakstom vištą, taip kokius 3-4 šaukštus užpilam. Pradeda viskas šnypšti ir skaniai kvepėti. Kai vynas išgaruos ( po kokių 5 minučių ) pašlakstom dar, tada dar 5 min, pašlakstom vėl, ir t.t. Ant dugno ima kauptis padažas, kuriame troškinasi shallots. Visiškai sausa ten nepasidarys, bet kai tik sutirštėja, galima dar porciją vyno užpilti. Nepamirštam nuolat vištos vartyti, kad tolygiai išsitroškintų. Kai laikas baigiasi, vištiena atrodo taip:

Ant dugno tirštas padažas, truputį prikepę, bet tie prikepėliai gabalėliai – pats skanumas. Vyno turėjo iki šio momento išsilaistyti apie pusę butelio, gal truputį daugiau. Smeigiam šakutę į šlaunelės sąnarį, kad pasiektų kaulą. Jeigu iš skylučių bėga ne skaidrus, bet rausvas skystis – užstatom dar kokia 10-15 minučių, ir kartojam laistymo procesą.

Maždaug tuo pat metu, kai pradėjome laistyti, galima nuskusti bulves ir užstatyti virti. Jos kaip tik išvirs, kai patiekalas bus pagamintas.

Tuomet vištą traukiam į atskirą lėkštę, o likusį vyną supilam į padažą, ir juo nuplauname prikepėlius:

Neįsivaizduojat, kaip sudėtinga viena ranka pilti, o kita tuo pat metu fotografuoti! ;{)

Šiuo momentu įberiame čiobrelių. Jų reikės kažkur tiek:

Lapelius nubraukiam pirštais “prieš plauką”, sumetame į piestelę, ir truputį padaužom, kad apsitrankytų. Galima ir peiliu pakapoti, jei piestelės nėr. Beriam viską į padažą. Tinka ir džiovinti čiobreliai, tik tuomet jų reikia kiek mažiau.

Atsukam truputį karštesnę ugnį, ir nugarinam padažą, kad liktų pusė. Tuomet pilame…

teisingai, grietinėlę. Makaluojame viską, kol pradės tirštėti. Koks tirštumas turi būti? Kaip kam patinka. Aš mėgstu, kad kai šaukštą ištrauki, jis būna pasidengęs padažu, tada ir žinau, kad gatava.

Suberiam keptus grybukus ir pancetta, išmaišom, ir sudedam vištieną atgal į keptuvę. Išvartaliojam, kad gabaliukai apsiveltų padažu.
Štai ir viskas:

Pora minučių prieš tai svieste pakepiname šparagus. Kepame ant vidutinės ugnies su trupučiu druskos, uždengtą, kad tuo pačiu pašustų.

Et voila: Coq au Vin Blanc.

Na, ir kaip receptėlis? Gal dar kokį?