Kaip žinia, šiuo metu pats vyšnių sezono įkarštis. Net ir rūgščiosios vyšnios, kiek vėlyvesnės už trešnes, jau prisirpo, ir pats laikas jas rinkti, kol už žmones to nepadarė varnėnai. Ta proga iš kaimo pririnkome (na kaip “pririnkome”, pririnko už mane, aš tik gavau :{) ) didžiulį krepšį vyšnių. Tuo pačiu pasistojo ir pakankamai svarbus utilizacijos klausimas.
Didžiausias darbas – iškrapštyti iš vyšnių kauliukus. Tradicinėmis darbo priemonėmis (taip vadinamą “grafke” arba “žiogeliu”) traukdamas kauliukus iš poros kibirų užsisantykiauji tiek, kad nebesinori po to į tas vyšnias nė žiūrėti. Laimei, šiais metais naudojame XIXa technologiją, kuri puikiai veikia ir XXI amžiuje. Aukcione nusipirkau 1883m patentuotą, Filadelfijoje gamintą vyšnių kauliukų gliaudyklę, arba “Enterprise Cherry Stoner”. Taip, tam daiktui apie 120 metų (truputį amžių sumažinu, nes galbūt ne iš karto aparatas buvo pagamintas, o kažkur tarpe tarp šio patento ir kito, 1897m). Kam labai knieti, galite pagūglinti paveikslėlį, o vakare planuoju truputį pafotografuoti ir pademonstruoti. Šis įtaisas vyšnią kiek aptraiško, ji nebūna labai tvarkinga ir apvali, bet jeigu verdi uogienę, koks, iš esmės, skirtumas, ar ta vyšnia sveika, ar ne. Užtat greitis – pasakiškas. Beri vyšnias, suki rankenėlę, per vieną galą kauliukai byra, o vyšnios be kauliukų per kitą. Kol su žiogeliu prikrapštai porą saujų uogų, per tą patį laiką su šiuo daiktu gali pabaigti gliaudyti kibirą. Bet mane labiausiai žavi tai, jog net ir po 120 metų jis veikia kuo puikiausiai. Reikėjo tik truputį šen bei ten pašveisti rūdis, sutepti, ir viskas. Norom nenorom prisimeni nutrintą posakį, jog seniau daiktus gamindavo taip, kad jie tarnautų kuo ilgiau, ne taip, kaip dabar, kai daiktas sulūžta kartais vos po kelių panaudojimų.
Su minkštimu viskas aišku: uogienės, kompotai, pyragai, užpiltinės.Bet apie ką aš iš tikrųjų norėjau padiskutuoti, tai apie vyšnių kauliukus. Jų prisikaupė. Jie kvepia. Iš jų reikia kažką daryti.
Vienas variantas – juos išdžiovinti ir supilti į pagalvės užvalkalą. Gaunasi tokia ekologinė pagalvėlė, kuri ir šiaip patogi, ir tuo pačiu galima ją pakaitinti ar pašaldyti, ir ji veikia kaip kompresas. Plius, kaip nemokamas bonusas – ji švelniai kvepia migdolais ir vyšniomis.
Taip pat galima būtų per tuos kauliukus pereiti su plaktuku, juos suskaldyti ir sutraiškyti, ir panaudoti juos kulinarijoje. Jie skleidžia nuostabų aromatą, primenantį karčiuosius migdolus. Jie taip pat ir nuodingi, nes turi savyje cianidų. Nuodų, kitaip tariant. Lygiai tų pačių nuodų yra ir karčiųjų migdolų branduoliuose, ir abrikosų kauliukų branduoliuose, ir persikų, ir netgi obuolių sėklytėse.
Vėlgi, kita medalio pusė: Uzbekistane abrikosų kauliukus kepa ir valgo kaip siemkas, kur tik pažvelgsi. Kiekiai irgi pakankamai nemaži. Merdinčių nuo nuodų uzbekų kažkaip nepastebėjau. O kai vaikai buvome, triauškinom mes tuos vyšnių kauliukus (ne dantimis aišku, akmens ir kietos vietos pagalba), irgi be jokių pasėkmių.
Literatūra byloja, jog mirtina dozė žmogui – maždaug sauja karčiųjų migdolų, jeigu juos suvalgius nekeptus, o vaikui – apie 10 tokių migdolų branduolių. Vargu, ar kas jų tiek suvalgys, nes jie ne be reikalo vadinami “karčiaisiais”. Tačiau paėmus keletą ir juos sugrūdus, o tuomet termiškai apdorojus, nuo šilumos nuodai suskyla į nekenksmingus darinius, o kvapas išlieka.
Galbūt, pakepinus vyšnių kauliukus, ar išvirus juos patiekale, nuodų nebelieka? Radau receptų, kur siūlo gamintis vyšnių kauliukų aromato ledų, kur keturiems puodeliams skysčio (pieno, grietinėlės) imama 50-70 sutraiškytų vyšnių kauliukų ir gerai pakaitinama, kad kvapas įsigertų į skystį. Amaretas irgi kvepia migdolais ne dėl migdolų, o būtent dėl karčiųjų migdolų jo sudėtyje.
Teko taip pat girdėti apie tai, kaip spiritą užpila ant vyšnių kartu su kauliukais, tačiau būtinai po mėnesio liepia kauliukus išimti, o spiritą vėl užpilti jau tik ant vyšnių minkštimo. Mane patį vaišino panašia užpiltine, labai malonus aromatas, toks “amaretinis”, migdolinis.
Kas galėtų ką nors konkretaus papasakoti šia tema? Tarkim, galbūt jūs ar jūsų giminaitis yra kada apsinuodijęs vyšnių kauliukais (ne paspringęs, bet būtent apsinuodinęs)? O galbūt jūs kas metai gaminate užpiltinę ant kauliukų, vartojat ir nesukat galvos? Tik, prašom, konkrečius faktus, o ne “viena boba sakė”. Gūglinti aš ir pats moku :{)