Apsilankėm savaitgalį Kalvarijų turguje. Kaip visuomet, daug malonių įspūdžių. Voveraičių kaina nukrito nuo 20 iki 12 Lt už litrą, jau galima imti krepšelius ir traukti Dzūkijos miškų link. Jau ir per Jonines buvau miške pasidairyti, per dešimt minučių vos porą voverūškų radau, tai dabar, nulijus, situacija turėtų būti pagerėjusi iš esmės. Tikėsimės, supirkėjai šiais metais savo kvotas sumažins ir daugiau pirks iš Baltarusijos, gal mūsų miškai bent truputį atsigautų nuo samanų draskymo, siekiant rasti visus, net ir mikroskopinius grybukus.

Kiaulienos – kiek tik nori ir kokios tik nori. O štai jautienos kažkaip mažoka, nevisai sezonas, vos vienas-kitas prekiautojas pardavinėja. Tačiau paieškoję radom puikios jautienos išpjovos po 33Lt/kg. Nusipirkom rūkytų ir sūdytų lašinukų po bryzuką. Sūdytus dzūkiškus lašinius perkant reikia būtinai ragauti. Kartais parduoda lyg ir normalios išvaizdos, bet paragavus jie kažkokie neišsūdyti, kažkokiu kuiliu atsiduoda. Bet kuomet surandi teisingą pardavėją, ant prekystalio paklojusią storiausias paltis (keturi pirštai storis), paragauji, pajunti, kad tie lašiniai kaip sviestas, burnoje tirpsta, tai ir čiupk iš karto daug negalvojęs.

Dar dešrukės normalios, dūmais kvepiančios paėmėm, be jokio parduotuvinio rūgštaus prieskonio. Ai, nesinori jos net lyginti su parduotuvinėm. O sūdytą/vytintą kiaulienos nugarinę (“palendvicą”) renkantis, vėlgi, reikia būtinai ragauti, nes labai dažnai jos būna “vytinamos” druskos pagalba, t.y. paliekamos druskoje, kuri ir ištraukia drėgmę, tačiau tuo pat metu mėsa pasidaro pernelyg sūri. O turėtų gi tik išsūdyti, kol įsisūrės pakankamai, po to pakabinti ir vytinti ore. Tas ilgiau užtrunka, žinoma, tačiau skonis nepalyginamas su tos persūdytos.

Šviežių bulvių jau yra kiek tik nori, įvairiausių rūšių, 2-3Lt už kilogramą. Dar mačiau parduodamų šviežių svogūniukų, ilgiausi laiškai, ir kietos nedidelės galvutės. Tokius tiesiog taip užmetus ant grilio, kad paskrustų ir suminkštėtų, galvos paruduotų ar net pajuostų iš išorės, o laiškai liktų toliau nuo karščio, o tuomet tiesiog nulupti sudegusį sluoksnį, o vidų, pasikaramelizavusį, parudavusį iki šviesiai kakavinės spalvos, tiesiog užpilti lašeliu kokybiško alyvų aliejaus, truputį druskos, pipirų, ir pateikti tiesiog taip, karštus, prie kepsnio. Eina kaip pasaka. O dideles svogūnų galvas galima užkasti į laužo pelenus, kartu su bulvėmis, irgi panašus efektas gaunasi. Tarkim, kad ir tokios salotos: tiesiai ant karštų žarijų užmesti porą paprikų, kad pajuoduotų, pajuodusią odą nulupti, išimti sėklas. Tuo pat metu ant žarijų iškepti nedidelį baklažaną iki kol bus minkštas, į pelenus užkasti ir iškepti svogūnų. Viską sukapoti, alyvų aliejaus, druskos-pipirų, ir pirmyn, prie ant grilio keptos mėsos, ar netgi tiesiog šitaip, kaip užkandį.

Pagaliau turguje suradau tetą, kuri, kaip man pasakojo draugai, prekiauja grūdais tiesiai iš maišų. Papirkau iš jos stiklinę garstyčių grūdelių ir nedidelį maišelį rugių, viskas už juokingą kainą, 1,30Lt . Ką su jais veikti? Na gerai, iš pradžių.

Garstyčių grūdelius galima naudoti kaip prieskonius patiekalams, galima jų berti į marinatus, prie rauginamų agurkų, apverdamų dešrelių. Bet galima juos sugrūsti grūstuvėje ar sumalti kavamale, užpilti verdančiu vandeniu, truputį vyno acto, truputį druskos ir cukraus, gerai išmaišyti (turi gautis maždaug grietinės konsistencijos) ir palikti šiltoje vietoje, kad pritrauktų. Gaunasi atominės garstyčios. Ne, jos pauosčius į nosį neduoda. Apskritai, garstyčios ir neturi į nosį duoti, jeigu jų kvapas aštrus – vadinasi, jos maišytos su krienais. Garstyčių aštruma pasireiškia tuomet, kai ragauji, kuomet smeigi ant grilio pakeptą naminę dešrelę į jas ir nieko neįtardamas kandi, ir po kelių akimirkų burnoje prasideda fejerverkai: akys ima ašaroti, nosis bėgti, ir nebežinai, kaip ir beapsimesti, jog visai neaštru. Jas geriausia laikyti uždarytame indelyje šaldytuve, nes paliktos atidarytos jos po truputį nusigaruoja. O dar įdomesnio skonio jos bus, jeigu vietos verdančio vandens jas užpilsime užvirintu skysčiu nuo raugintų agurkų, tik jau tuomet actą ir cukrų su druska reikia derinti pagal skonį.

O jeigu jau turime gerų naminių garstyčių, kodėl gi nepasigaminus gero naminio majonezo? Juk elementaru: šaukštelį garstyčių (jeigu labai aštrios, tai geriau mažiau, pusę. Galima iš principo ir be garstyčių, bet bent jau man su jomis skaniau), šaukštą vyno acto (puikus skonis gaunasi, jeigu rasime acto su peletrūnais), žiupsnelį druskos, truputį šviežiai maltų pipirų, porą šviežių kiaušinių trynių. Mikseriu išplakame viską iki vientisos masės. Susirandame malonaus skonio aliejaus. Jeigu norisi neutralesnio skonio majonezo, tuomet geriau rinktis rafinuotą, jeigu stipresnio skonio – nerafinuotą. Kiekio reikės apytiksliai vieno puodelio aliejaus vienam tryniui, taip kad šiuo atveju dviejų puodelių. Aliejaus įpilame vos porą lašų, ir gerai mikseriu išplakame, kol aliejaus nebesimatys. Dar porą lašų. Dar išplakame. Kartojame kokius du-tris kartus, tuomet galima pilti aliejaus po daugiau, kai jau ima tirštėti. Mikserį perjungiame į greitesnį režimą, ir po truputį, lėta srovele, supilame likusį aliejų, nuolat plakdami. Atsargiai, nepilti tiesiai ant mikserio šluotelių, nes antraip virtuvė bus nutaškyta gražiais taškeliais. Viską išplakus majonezas bus tirštas, “kietas”, lengvai formuojamas, vienu žodžiu, tokios pat konsistencijos, kaip ir parduotuvinis, tik ingredientų sąraše nebus konservantų, stabilizatorių, skonio stipriklių ir pan. chemijos. Dar kokių krapų galima įmaišyti, ar kitų žolių. O ir užtrunka penkias minutes, anoks čia darbas. Dar vietoj acto galima naudoti šviežiai išspaustų citrinų sultis, irgi įdomus skonis gaunasi. Žinoma, yra tas žalio kiaušinio trynio ir salmoneliozės faktorius. Mes gauname kiaušinių iš kaimo, dėl to nebaisu. Čia jau kiekvienas pagal savo baimės lygį pasirinks.

Taip pagamintas majonezas skirsis nuo parduotuvinio. Visų pirma, jis ilgai nestovės, po dviejų-trijų dienų ims po truputį išsisluoksniuoti. Permaišius šluotele susitvarko. Jo galiojimo laikas irgi trumpesnis, nei to, kuris prikimštas konservantų. Tačiau užtenka jo vieną sykį paragauti, kad suvoktum, kam visas tas vargas.

Dar vienas toks skanus dalykėlis, jeigu jau turime naminio majonezo. Imame paprasčiausios marinuotos kilkės. Aha, tos pačios, kurią parduoda sveriamą arba kibirėliuose, su visom galvom ir viduriais. Lengvu judesiu nurauname galvą, išimame vidurius (jeigu yra ikrų, juos atidedame į šalį), spustelėjimu į uodegos pusę iš vidaus atskiriame nugarkaulį nuo file. Juodos ajerų duonos riekutę patepame naminiu majonezu (geriau to, kuris stipresnio skonio, su daugiau garstyčių), ant viršaus – išskleistą kilkės file, ant viršaus – krapo šakelę ir ikrų skilteles, jeigu tokių buvo. Užkandame šiuo sumuštiniu degtinę ar samanukę. Dvasingas dalykas. Už širdies griebia. Prie alaus irgi visai neblogai. Tik tiek, kad darbo daug kilkes rakinėti. Galima, aišku, pirkti išrakinėtas, bet kažkaip jau nebe tas.

O rugiai kol kas šiaip, pasižaidimui. Jeigu juos pavyks sudaiginti, išdžiovinti ir paskrudinti, bus salyklas, o jį rupiai sumalus bus galima užsiraugti giros. Niekad neteko salyklo gamintis, pamėginsiu.

Grįžus namo iš turgaus su visu šiuo turtu, pasigaminti pietus – nėra ko paprasčiau. Bulvikes nugremžiame ir statome virti su trupučiu druskos. Gerą saują voveraičių nuvalome nuo žemių, atidedame į šalį. Keletą riekučių rūkytų lašinukų supjaustome kubeliais ir spirginame ketaus keptuvėje, o kai beveik pasidarys spirgai, suberiame smulkiais kubeliais pjaustytą svogūną. Kepame pamaišydami, kol svogūnai taps permatomi, na gal truputį paskrudę, bet nestipriai. Įberiame žiupsnį miltų, gerai išmaišome, suberiame supjaustytas voveraites. Kai tik viskas išsimaišys, po truputį, nuolat maišydami, pilame pieną arba (žymiai skaniau, rekomenduoju) grietinėlę. Ugnis turi būti labai maža, kuo mažesnė. Nuolat maišome, kad viskas gerai išsimaišytų, užviriname, pamatome, kad sutirštėjo, ragaujame, druskos-pipirų, įberiame žiupsniuką čiobrelių ir išjungiame ugnį. Keptuvė padažą išlaikys šiltą, kol iškepsite išpjovą, ir čiobrelius už tą patį “pritrauks”.

O išpjovą iškepti – vėlgi jokio vargo. Atpjauni porą gabalų maždaug nykščio storumo, skersai plaušų žinoma, iš abiejų pusių užmali pipirų, pašlakstai aliejumi. Aliejų geriau ne alyvų, jis gali stipriai rūkti ir degti, o kokiu nors rafinuotą saulėgrąžų, nes kai tik antra ketaus keptuvė įkais ant didelės ugnies, normaliai taip įkais, kad užtėkštas vandens lašas isteriškai šokinėtų į visas puses, pavirtęs į rutuliuką, mes tuos išpjovos steikučius ant keptuvės šlept, jie ima garsiai čirkšti, o mes iš viršaus truputį stambios druskos, ir laukiam, langą prasivėrę, kad dūmai į kambarius neitų. Kelios minutės, jie atšoka nuo keptuvės arba labai nestipriai patraukus nusiima, tuomet apverčiam, truputį druskos ant kitos pusės. Nepamirštame porą lėkščių uždėti kur nors šiltai, tarkim, ant keptuvės, kuriame padažas, kad ir lėkštės sušiltų. Švelniai pamaigome steiką, kad pajustume, ar jau iškepė iki norimo lygio. Tik būkit žmonės, nekepkit tos mėsos, iki kol bus nebeįspaudžiama ir perdžiūvusi. Jeigu jau bijote kraujo, kepkite, kad dar vos-vos spyruokliuotų paspaudus, tada vidus nebus rausvas, bet dar sultingas. O aš mėgstu, kad tik išorė būtų paskrudusi, o vidus rožinis. Čia gi išpjova, minkštutis gabalėlis. Kam jį kankinti?

O tuo tarpu ir bulvės spės išvirti. Ant pašildytos lėkštės į vidurį dedame išpjovą, ant viršaus – padažo su voveraitėmis, greta – porą-trejetą bulvikių. Ir jeigu šio patiekalo kvapas jums neapsuks galvos, jei dūmais prakvipę šoninės spirgai, čiobrelių ir voveraičių aromatai nesukels mintyse prisiminimų apie Dzūkiją, o aksominė grietinėlės tekstūra neprivers čepsėti iš malonumo lūpomis – jūs bejausmis žmogus. Dievaži, akmeninis. Pamėginkite tuomet iš pradžių samanukės truputį ir kilkės sumuštinį, aukščiau minėtąjį, o prie pagrindinio patiekalo – naminio alaus bokaliuką. Atsipalaiduokite. Atsiduokite mažiems sezoniniams malonumams, ir rūpesčiai bent jau trumpam pasitrauks ir leis jums bent akimirką pasimėgauti gyvenimu.

Na tai ką – į sveikatą visiems, ir skanaus :{)