Jaučiu keistą fetišą aštriems peiliams. Įtariu, kad jeigu kas rytą skusčiausi barzdą, nusipirkčiau būtent tą, senovišką skustuvą plonyčiu užgalandinimo kampu, kur netgi vos prisilietus ir švelniai spustelėjus pirštu ašmenys sminga į odą. Juk kiekvienas daiktas turi turėti savo paskirtį. “Žiliet” turi kaboti ant pakabos spintoje. Apie “Šik” apskritai geriau patylėkim. O prie skutimosi veidrodžio – tik peilis, aštresnis už skalpelį, tačiau kontroliuojamas, klausantis kiekvieno piršto kryptelėjimo. Greičiausiai būtent tas kontroliavimas labiausiai užveda.
Virtuvėje neturiu nė vieno peilio, kuris kainavo daugiau, nei $25US (čia viršutinė riba, tiek mokėjau už savo mėgstamiausią uzbekišką pčaką, kiti – po porą baksų galbūt). Internete daug rašo apie tai, kaip peilis privalo būti toks arba anoks, kaip pigūs peiliai yra šlamštas, o brangūs – puikumynas. Tačiau maniškiais, tais pigiaisiais, galima supjaustyti pomidorą pusės milimetro storio storio riekutėmis, laikant tą pomidorą už kotuko. Taip, galbūt tuos pigesnius reikia dažniau galąsti (nors dažniau užtenka tik palyginti ašmenis į puoduko dugną). Turiu keletą peilių, kurie pagaminti iš juodo, rūdijančio plieno. Jeigu juos paliksi šlapius – jie ima rūdyti arba pasidengia dėmėmis. Perpjovus citriną juos geriau iš karto perplauti ir nušluostyti. Tačiau būtent šie, rūdijantys peiliai išsigalanda panašiausiai į skustuvą, ir būtent jie geriausiai laiko užgalandinimą. Taigi, tas rūpestis atsiperka.
Ir man labai nepatinka “galąstuvai”, kurie pagaminti iš kelių plieno rutuliukų, tarp kurių reikia braukyti peilį, kur jis atseit užsigalanda. Ne. Paimi paprasčiausią galąstuvą, tokią plytą, kurio viena pusė rupesnė, kita smulkesnė, įtvirtini, kad nevažinėtų, peilį į rankas, ir dirbi. Keli brūkštelėjimai į vieną pusę, keli į kitą, stengiantis išlaikyti vienodą kampą. Keli į vieną, keli į kitą. Kartoti. Dar ir dar. Brūkšt-brūkšt. Puikiai ramina nervus. Po truputį metalas pasiduoda, patikrinus pirštu jaučiasi, jog peilis vis aštresnis, ašmenys plonesni. Galų gale pirštas pajunta, jog ant ašmenų pačiame kraštelyje užsideda plonytė juostelė, kuri nuo lengvo brūkštelėjimo galąstuvu užlinksta tai į vieną, tai į kitą pusę. Tuomet galąstuvą apverti, ir atsargiai, vis švelnesniais judesiais toliau galandi, kol plonytė juostelė nusiima. Tada imi smulkučio švitrinio popieriaus, 1000 ar dar smulkesnio, ir poliruoji. Tol, kol patikrinus aštrumą veide atsiranda šypsena.
Kaip patikrinti ašmenis? Paprastas būdas – nagu. Pamėginkite švelniai, nespausdami, priglausti peilio ašmenis prie nykščio nago plokštelės statmenai. Jeigu ašmenys “limpa”, neslydinėja – jau mano veide lūpų kampučiai į viršų kilst. Paimkite laikraščio gabalą, perlenkite per pusę, bet sulenkimo neužbraukite, palikite, kad liktų išsirietęs. Paimkite peilį ir brūkštelkite 45 laipsnių kampu per tą sulenkimą. Ne iš vidaus gi, iš išorės. Ką matome? Laikraštis linksta nuo ašmenų prisilietimo? Dar galandam tada. Peilis perrėžia laikraštį kaip sviestą? O taip, mažute. Pabandykime gulčiau, 30 laipsnių. Vis dar pjauna? Eikš pas tėvelį. Dar ploniau. Pavyko nupjauti tik pačią sulenkimo viršūnėlę, kai peilis, vos vos kryptelėjus į viršų, vėl išneria, taip, kad atlenkus vidury laikraščio lieka pailga plonytė skylutė? Štaip taip, taip, tu žinai, kas man patinka. Tęsk, nesustok, toliau ir dar, kol bus galima nupjauti raides nuo laikraščio popieriaus…
Mmmm.. apie ką aš čia? :{)
Žinoma, tokio aštrumo, kad peilis skustų plaukus nuo dilbio, virtuviniams peiliams siekti nebūtina. Tačiau mano virtuvėje peilis turi būti toks, kad paėmus jį dviem pirštais už rankenos galiuko, o ašmenis atrėmus į pomidorą ir lengvai patraukus, ašmenys lengvai susmigtų vien tik nuo peilio svorio. Citrinos žievelę tokiu peiliu galima be pastangų nupjauti taip, kad nusiimtų tik geltonoji dalis, o baltoji pasiliktų. Nuo visos lašišos gerai užgaląstu lanksčiu peiliu file nupjaunama vienu ilgu brūkštėlėjimu. Gerai užsmailintas trumpas peiliukas sminga į bespurdančio karpio “sprandą” per visus žvynus ir sustoja tik perkirtęs stuburą. Dviejų kilogramų svorio apvalus jautienos kumpio gabalas perpjaunamas vienu ilgo peilio patraukimu. Jokių pastangų. Jokių bereikalingų peilio spaudimų. Jokių brūžinimų pirmyn-atgal.
Tik iki spiegimo aštrūs ašmenys ir šios laukinės, pirmykštės jėgos kontrolė.