Programoje – jautiena burgundiškai su stipriais lietuviškais akcentais; pietūs visai šeimai ant laužo akmens amžiaus puoduose ir ant nerūdijančio plieno amžiaus grotelių.
Šeštadienį draugai pasikvietė į svečius į kaimą, prie miško netoli Mickūnų. Programoje – filmo žiūrėjimas gryname ore, projektuojant ant daržinės sienos. Plius pasižadėjau, jog pagaminsiu jiems šio bei to užkąsti. Viso kažkur 10 suaugusių plius daug vaikų. Užlėkiau į Kalvarijų turgų, prigriebiau porą kilų jautienos kumpio, prisiragavau rūkytos šoninės ir paėmiau kvapniausią, svogūnų ten, morkų, plius dar voveruškų litriuką (taip taip, žinau, gėda dzūkui, na bet nepavyksta man niekaip ištrūkti pagrybauti). Ketaus katiliuke pritirpdžiau šoninės (tokių kvapnių spirgių amerikonai ko gero nė nesapnavo, kad ir kaip jie mėgsta tuos savo “fried bacon”), po to spirgius atskirai, tuose taukuose apkepinau jautienos kumpį, supjaustytą maždaug 3x3x3cm kubeliais, iki kol užsidėjo rusva spalva, nedidelėmis porcijomis, po to viską, kas prikepė, nuvaliau kepindamas svogūnus (pusgriežiniais) ir morkas (“pinigėliais”). Kai gerai apkepė ir parudavo, ten pat apkepinau keletą sutraiškytų česnako skiltelių, sumečiau mėsą, pipirų grūdeliais paprastų ir kvapniųjų, porą lauro lapų, daug čiobrelių, ir bordo vyno ant viršaus, kad tik tik apsemtų. Puodas lėtai paburbuliavo apie porą valandų. Tada išmaišiau viską, dar truputį čiobrelio, maždaug šaukštą miltų sutryniau su šaukštu sviesto iki vientisos masės, sumečiau į puodą (sviestui išsileidus miltai po truputį sutirštino troškinį), įpjausčiau petražolės šaknį plonais griežinėliais. Pabaigoje subėriau spirgius ir voveruškas. Viskas, pateikiau su virtom bulvėm. Minkštutėlė mėsa, svaigus aromatas. Dar prie troškinio pateikiau lauže keptų svogūnų ir česnakų.
Sekmadienį pašokom pas bobutę į kaimą (ta prasme Vievį. Na ten toks miestelis, pusė – kaimas, pusė – tipo miestas). Labai norėjau pagaliau ištestuoti iš Apuolės parsivežtus šamotinius puodus. Pasakysiu – su normaliom malkom vienas malonumas dirbti. Ten buvo, berods, pora uosinių pliauskų, pusė kriaušinių, gal viena-kita obels, viso kažkur 7 pliauskas sudeginau. Puodus atsargiai įkaitinau, nes prisiskaičiau, kad moliniai puodai nuo staigios permainos gali skilti. Tuomet į vieną įmečiau vištos nugarėlių, užpyliau vandens iš šulinio (ąąąą, staigi temperatūros permaina! Bet neskilo, atlaikė labai normaliai. Na ir nebuvo dar toks įkaitęs), kai užvirė, mediniu šaukštu nugraibiau putas, sumečiau čia pat darže iškastų porą morkų, didelį svogūną, pipirų, kvapniųjų, lauro lapų. Atitaikiau atstumą nuo ugnies tokį, kad tik truputį burbuliuotų.
Labai neįprastai verda ant ugnies: tame šone, kur artimiausias liepsnai, kyla daug daug mažų burbuliukų, praktiškai per visą puodo aukštį, ir, kadangi viršuje kaupiasi riebalai, visas tas daiktas putoja baltomis putomis. Ant viryklės paprastai burbulai būna kur kas didesni ir tokių putų nesimato. Na bet žodžiu, atitaikius atstumą ir užmetant karts nuo karto po pliauską, puodą galima palikti praktiškai be priežiūros. Antrame puode virė ką tik nukastos bulvės.
Pabaigoje užmečiau kažkokią labai kietą malką, kuri niekaip nenorėjo sudegti. Bandau ir taip, ir anaip, ji dega, liepsna matosi, bet į anglis nesubyra, o kitos anglys jau irgi baigia subyrėti į pelenu. Na ir dzin, pagalvojau, ir uždėjau labai vizualiai netinkančias prie akmens amžiaus puodų groteles virš likusios rūkstančios pliauskos ir sušlaviau visas žarijas po jomis. Karštis normalus, virš grotelių ranką išlaikyti galima tik porą sekundžių. Supjausčiau nugarinės su kauliukais, rupios druskos, pipirų, apkepiau iki rusvumo. Beliko tik bulves nusunkti ir pietūs paruošti. Sultinys labai kvapnus ir pakankamai stiprus gavosi, jau vien tik puodelį tokio išmaukus jautiesi pusiau pavalgęs. O mėsa apskrudo puikiausiai, per vidurį sultinga, nuo rūkstančios pliauskos pjausniukai dar ir pasirūkino truputį, taip kad iš esmės gavosi dar skaniau. Keistas dalykas – lygiai tą patį darant ant įkaitusios špižinės keptuvės, tokie sultingi pjausniukai nesigauna, jie vietomis padžiūsta, vietomis išsiriečia, dar kas nors. O čia – idealiai. Ir bulvės, kai padžiūvo puode, nesuprasi – lyg ir virtos, bet skonis taip pat truputį primena keptų.
O čia ir savaitgalis netruko pasibaigti. Taip grybauti ir nenuvažiavau.