Alaus, alaus duos Dievas daugiau
Per visą naktelę alum lijo
Alum lijo, apyniais snigo
Tekėjo upeliai brangvynelio

Ar žinote, kas tai yra “ekstremalioji virtuvė”? Kaip sakote? Pasiruošimas giminės susitikimui? Oi ne, toks pasiruošimas – juokų darbas. Ne, tai ir ne kavinės virtuvė piko metu. Netgi ne restoranas.

Sėskitės aplink prie laužo, pasiųskit kaušą midaus ratu. Aš jums viską apie tai paporinsiu.

Ekstremalioji virtuvė – tai kunkuliuojantys ir šnypščiantys penkiasdešimties litrų katilai ir metro ilgio samčiai. Tai ant medinio stalo nutrenkta avies, dar neseniai laksčiusios netoliese, skerdiena, ir kita, kabanti ant medžio čia pat greta. Tai rankos, kruvinos iki alkūnių, ir peilis rago rankena, kapojantis avies šonkaulius. Tai kiaurą dieną be sustojimo pliaupiantis lietus, merkiantis kiekvieną sermėgos siūlelį ir į nagines lendantis pažliugęs molis. Tai veidą svilinanti laužo kaitra ir dūmai, užimantys kvapą, išgraužiantys akis tiek, kad ašaros nebepadeda, ir įsigeriantys į odą taip stipriai, kad nusiprausus dūmų kvapas tik išryškėja.

Bet vien tik tai būtų pernelyg lengva. Pasunkinimui naudokime tik šlapias eglines malkas, kurios sudegusios nebepalieka beveik jokių žarijų. Paimkime katilus, kurie kiek per ilgai stovėjo atvirame ore ir aprūdijo iš vidaus. Naudokime vandenį, kurį įpylus į kibirą, kibiro dugno nesimato.

Tokiomis sąlygomis, tokiais įrankiais dirbant pagaminti skanų patiekalą – sunku. Pagaminti ir pamaitinti du šimtus žmonių – būtent tai ir yra ekstremalioji virtuvė.

Mums tai pavyko. Ne tikrai man, mums. Aš, Vytis, Gintarė, Agnė, nepakartojamoji teta Irena, štai mūsų komanda. Be jų nebūtų pasisekę.

* * *

Apuolės piliakalnį pasiekiame jau po truputį temstant, penktadienio vakare. Mus pasitinka ąžuolai senosios pilies vietoje, prie jų pririštos bliauna dvi avys. Netoliese žolę rupšnoja arklys, kuriuo, kaip vėliau paaiškėjo, atjojo kalvis. Barzdoti vyrai, pasikloję kiaulės skerdieną ant stalo, pjausto ją į gabalus grėsmingai atrodančiais peiliais.

Vėliau su jais susipažinau. Vardų, deja, beveik neprisimenu, išskyrus Traką, Vykintą, Arą – su kuriais teko bendrauti daugiausiai. Trakas buvo tasai, kuriam teko juodžiausias darbas: skersti avis, lupti kailius, skelti kiaulės galvą į keletą dalių.

Nusprendžiame atlikti nedidelį apšilimą ir pagaminti vakarienės mano atsivežtame mažučiame 10 litrų britvone. Čia pasitinka pirmasis siurprizas: dvi valandas degintos malkos dega labai sunkiai, o sudegusios iš karto subyra į pelenus. Vargais negalais prikrapštome žarijų vienam puodui. Gretimais paruošiu grilio groteles. Supjaustome šviežias kiaulės kepenis plonais delno dydžio griežinėliais. Paspirginam šviežios šoninės, pakepinam svogūnų, kaip tuomet atrodė, labai didelį kiekį. Užmetu kepenis ant įkaitusių grotelių. Nieko. Žarijos subyra, karščio beveik jokio nebelieka. Kepenys ne kepa, o džiūsta.

„Kokios čia malkos?“ – pagalvoju, ko gero, kiek per garsiai, nes į mane atsisuka keletas klausiančių žvilgsnių. „Žadėjo juk juodalksnį“.

Ima temti jau rimčiau. Įsmeigiame netoliese fakelą, kas nors truputį matytųsi. Dar kiek pavargstam, mėgindami nors kaip nors apskrudinti kepenis. Neskrunda. Nėra karščio, nebent liepsnose, bet ten kepenys iš karto apdega. Nuo čia ir prasideda improvizacija, kai sumetu kepenis ir širdies griežinėlius į britvoną, uždengiu, ir palieku šutintis kartu su svogūnais ir morkomis. Pabaigai truputį čiobrelių. Gavosi puikiai, nors energijos tam patiekalui pagaminti buvo sunaudota kur kas daugiau, nei reikėtų. Britvonas ištuštėja bežiūrint.

Iš kažkur atsiranda keletas uzbonų ir kaušų su alumi. Netoliese trys vyrai užtraukia dainą, stipriais balsais, per kvartas ir kvintas, taip, kad net šiurpas eina klausant. Prisėdu prie laužo tik trumpam, su vikingais. Alaus, alaus duos Dievas daugiau. Dainuoju ir aš. Kai pakylu, žvilgteliu į laikrodį. Pusė trijų. O atrodo, ką tik atvažiavome.

Laikas ten eina labai keistai…

Mano palapinėje pritiesta šieno, avikailis, pasiskolintas iš vikingų. Iš kitos stovyklos pusės ataidi ne ką silpniau traukiama daina. Prie kalvio palapinės, atsigulęs ant žemės visai kaip šuo, miega arklys. Pro ąžuolų šakas blykčioja pavienės žvaigždės.

Iš ryto kalaitė Urtė, sibiro haskis skirtingų spalvų akimis, įsiveržia į palapinę, baksteli šlapia nosimi man į veidą ir nubėga žadinti kitų. Aštuonios.

Išsirenku šiaudus ir žiogus iš barzdos. Alummmm lijo, apyniais snigo…

Aplink mūsų stalą penki laužai. Du teoriškai turėtų gaminti žarijas, bet žarijos ten niekaip nesigamina (nugarines, kurias taip rūpestingai išpjaustė Trakas iš vakaro, tenka pamiršti.) Virš dviejų laužų stovi mediniai trikojai, kabo tušti penkių kibirų talpos katilai. Viename ant greitųjų pakaitinome aliejaus, ištepėme sieneles, iškaitinome katilą, rūdys lyg ir pasidengė. Antrasis buvo dar pusė velnio. Sumetame į vieną katilą keliolika šmotų kiaulienos, riebesnės, šiaip ne taip randame, kas prineš vandens. Verdame.

Kitame pakepinu svogūnų. Daug svogūnų. Tikrai daug. Apie 70 galvų tikrai. Turbūt nematėte dar, kaip atrodo gelda, pilna pusgriežiniais pjaustytų svogūnų. Tuomet ant viršaus raugintų kopūstų, kad pašustų. Sudedame į sultinį. Verdame. Kadugiai, čiobreliai, kmynai. Aromatas. Katilas kunkuliuoja, užpildytas iki pat viršaus. Šlapios malkos rūksta, bet susitvarko.

Laikas pasūdyti. Pamirškit žiupsnelius. Penkiasdešimties litrų katilui reikia šešių saujų druskos. Galima septynias. Maniškis didžiausias dešimties litrų britvonas dabar atrodo miniatiūrinis. Dūmai graužia akis.

Kažkur tolumoje – merginų sutartinė, nuolat besikartojantis motyvas truputį hipnotizuoja. Dainos žodžiai susilieję, bet man kažkodėl girdisi „velymo, velymo“.

Pusryčiai dvyliktą valandą. Katilas ištuštėja per kokį pusvalandį, gal net greičiau. Pagiringų vyrų akys atsimerkia. Kuršiai rengiasi kovai.

Prapliumpa lyti. Vėjas. Smelkia šaltis.

Avys, kurias mums jau reikia dėti į katilą troškiniui, vis dar bėgioja po pievą. Einu pas Traką (dėl viso pikto prigriebiau peilį ir pasikabinau ant diržo). Trakas nelabai linksmas po vakar, tačiau suorganizuoja vyrus. Po pusvalandžio kariai parlinguoja, ant pečių užsimetę begalves avis. Kailių lupimas. Raumenys dar tebetrūkčioja, mėsa neišsigulėjusi. Vieną skerdieną jie mums numeta ant stalo ir eina lupti antrosios. Pjaustom, dorojam. Prisijungia vienas iš amatininkų (kitame gyvenime – Aleksejus Luchtanas, archeologijos profesorius) su geresniu peiliu, pakapoja sunkiau pjaustomas dalis ir kaulus. Viską sumetam troškintis, visas avinas sulenda į puodą, kartu su rūkyta šonine, vėlgi daug svogūnų, morkų. Antroji skerdiena kabo ant medžio.

Sukamės, skubame, pjaustome. Teta Irena nesustodama skaldo bajerius, pašiepdama visus iš eilės kandžiu žodžiu. Didelė su kaupu gelda svogūnų. Morkos šiaudeliais. Mėsa kubiukais, į kitą geldą.

Viename katile po truputį burbuliuoja avienos troškinys. Kitame troškinasi kopūstai su daug rūkytų mėsų ir šviežia kiauliena, tarp kurių ir pusė kiaulės galvos. Agnė susilenkusi prie mažesnio puodelio (tik 10 litrų) kepina svogūnus kopūstų troškiniui, ir aš net iš tolo matau, kad svogūnai kepa labai sunkiai, neužtenka kaitros.

Ant galvos pliaupia. Visi peršlapę, sušalę ir pikti. Šlapios malkos dūmija. Aplinkui skamba daug negražių žodžių, ir netgi visai ne baltiškų. Kažkur tolumoje girdėti kovinių kirvių pokšėjimas į skydus, vienas kitas kovos šūksnis.

Vytis organizuoja berniukus kočioti molio, trys antys prikemšamos raudonėlių ir obuolių, suvyniojamos į molio sluoksnį kaip koldūnai. Lyja ant molio, jis tęžta. Kyla abejonių, ar pavyks (nėra žarijų, molis aplytas, suskydęs). Reikalas ima užknisti. Nervingai čiupinėju peilį prie diržo. Raginė rankena maloniai gulasi į delną.

Žemė po kojomis permirksta nuo lietaus ir pažliūgsta. Aplink katilus atsiranda keletas labai slidžių molingų vietų. Pasilenkus virš katilo, visų pirma apanki nuo dūmų, nebeturi kuo kvėpuoti, liepsnos svilina, kojos slysta ant molio. Daug pastangų dedame, kad patys nemaktelėtumėme į verdančius puodus.

Apie kepimus ant grotelių virš žarijų galima pamiršti. Kepimas šamotiniuose puoduose – analogiška situacija, nėra žarijų. Trys laužai, kurie turėjo jų prigaminti, stovi pliki, žarijų nerasta. Gerai bent, kad mums pagaliau ištiesia virš galvų audeklą, po kuriuo galima pasislėpti nuo lietaus.

Katilai kunkuliuoja. Pjaustome rūkytas mėsas, vytintas žuvis, ruošiame indus puotai.

Atneša sumedžiotą šerniuką, 20kg. Kiek mažesnis nei žadėtasis 40kg. Trakas pasiskolina mano peilį, lupa kailį. Šerniukas nutrenkiamas į rėčką ir apie jį visi sėkmingai pamiršta.

Lietus pliaupia, rodos, dar stipriau.

Mes nebeištveriame ir pasislepiame mano palapinėje. Gintarė išsitraukia ragą, Vytis – pusę litro raudonų devynerių. Prikalbinam į vidurį įsirangyti ir Ireną. Pusiau sėdim, pusiau gulim. Iš burnų veržiasi garas, rankos ir nugaros garuoja, kaip po pirties išėjus į šaltą patalpą. Juokiamės. Virš galvos monotoniškai barbena lietus.

Aš iškišu galvą į lauką, prisišaukiu netoliese stoviniuojantį airį, duodu jam įgaliojimus prižiūrėti puodus. Matyt, mano balsas buvo jau tiek pasikeitęs ir nepakenčiantis prieštaravimų, jog airis ir nebando prieštarauti, prižada pastovėti. Po pusvalandžio iškišau galvą. Tebestovi.

Mes atsipalaiduojame. Pusė litro kažkur momentaliai išgaruoja, vidų užlieja ilgai laukta šiluma.

Lauke kažkas traukia ilgesingą senovišką dainą, pradeda solo, tuomet įsijungia dar trys balsai. Šiurpuliai per visą kūną. Gražu.

Pabaigiame ruoštis puotai – pjaustomos rūkytos mėsos ir dešros, išdėliojamos žuvys, virti burokai. Česnakų jau nė nebekepu, nėra nei kur, nei kada. Kopūstai puikia išsitroškino, baravykai iš mano asmeninio rezervo duoda svaigų kvapą. Dar patikrinu visur druską. Išdėliojame geldas. Katilus jau galima nešti.

Atsvyruoja Vykintas ir sukuria didžiulį laužą iš po visą teritoriją surinktų lentų atraižų. Lentos nepalyginamai kaitriau dega, medis kur kas geresnis, nei eglė ir pagaliau! Mes turime žarijų, normalių, kaitrių. Trys antys molyje užkasamos į jas. Išsitroškino jos ten idealiai. Sultingos, minkštutėlės, nė trupučio nepadegusios. Nuknisame vieną antį sau. Mėsytė saldi, obuoliai, raudonėliai. Kaifas.

…alaus, alaus…

Puota prie stalų, aš nueinu pasižiūrėti pasiklausyti, girdžiu lenkų šūksnius „przepyszne“, garsų mūsų karių čepsėjimą, uzbonai tuštėja ir vėl pripildomi. Vykintas karžygiškai bučiuoja man skruostus.

Atsipalaidavimas.

Man įverčia medinį kaušą alaus. Man gerai. Man labai gerai.

Man linksta kojos ir aš prisėdu prie laužo. Pas vikingus, berods. O gal pas kuršius. Man jau visvien. Mes tai padarėm.

* * *

Atsibundu palapinėje. Barzdoje pilna šieno. Rankos kvepia krauju, aviena ir dūmais.

Prie stalų katilas su kopūstų troškiniu tuščias. Su aviena – dar liko ant dugno, matyt, atšalo ir tapo nebelabai valgoma.

Kabinam katilą avienos šildyti. Antroji avis tebekaba ant medžio. Gaminti sekmadieniui nesitarėm, bet neleidžia sąžinė žiūrėti į šerniuko skerdieną, kuri garantuotai iki vakaro ims švinkti. Kitu laiku būtų galima jį mauti ant iešmo ir kepti tiesiog taip, jam daugiau nieko nereikia, tik trupučio druskos. Tačiau kas jį vartys? Aš tikrai ne. Kariai linguoja kaip berželiai svyruonėliai, ir, nors ir tikina, kad tikrai ras, kas stovės šalia ir vartys šerną, akivaizdu, jog tai tik žodžiai.

Darom autentišką senovišką baltų ir vikingų maistą, t.y. viską, ką turim – į katilą, ir verdam. Šerniukas, avinas, keletas šmotų kiaulės, apgailėtini pakepinti svogūnų likučiai (argi čia daug, 20 svogūnų?), morkų skrituliukai, kadugio uogos. Norėjote baltų virtuvės – prašau. Autentika, labiau nėra kur. Jėgų irgi daug nėra.

Bent jau ant galvos nebelija.

Išdėlioju dar į laužą keliolika česnakų, jie lyg ir skrunda.

Spėju pamatyti keletą lietuvių ir lenkų karinių žaidimų. Kirviai kala per skydus taip, kad skiedros lekia. Jeigu būtų aštrūs, lėktų galvos. Pirmykštės jėgos demonstravimas užburia.

Latviai „Auli“ išsidėlioja būgnus ir išsitraukia dūdmaišius. Ritmas. Bosinio būgno dundesys eina per krūtinę. Užveda. Šokiai. Vykintas verčiasi per galvą, įsikibęs draugui į kojas, keletas šoka apskritai tarytum transe, keletas sukasi susikibę alkūnėmis. Nusiperku jų kompaktą, nors kažkas viduje man sako, jog be nuolatinio dūmų kvapo, ąžuolų pavėsio ir būgno daužymosi krūtinėje, klausantis namie skambės visai kitaip.

Mūsų troškinys skleidžia nuostabų aromatą. Pavaišinu keletą žiūrovų. Šiandien aš geras.

Agnė atsisveikina. Ačiū tau. Ačiū.

Vytis atkritęs, miega palapinėje ir beveik nereaguoja į išorinius dirgiklius.

Šiaip ne taip susipakuojame daiktus, susikrauname į mašiną (koks keistas jausmas po šio savaitgalio vėl sėsti prie vairo!). Vytis prigriebia dar du gotus iš Gotlando (jie buvo įsikūrę piliakalnio apačioje, nuo piliakalnio juos kažkodėl kariai vijo.)

Vykintas padovanoja tris penkialitrinius šamotinius puodus. Tokius pačius, kokius randa archeologai, tik išžiestus dabar. Puikus dalykėlis. Negaliu atsižiūrėti.

Šiandien gėriau tik vandenį, tačiau nuovargis daro savo. Jau apie septynios vakaro. Rytoj į darbą.

Aš traukiu dainas ir tauškiu niekus. Veidrodėlyje matau siaubą gotės akyse („dievulėliau, kur mes patekome, kur mus nuveš?!“). Na ir ko čia bijoti? Dzūkai geraširdžiai žmonės, skaudžiai nemuš.

…esam dzūkai, girių karaliai…

Su daina pasiekiame Ventą, po to link Šiaulių, pristatome į namus Gintarę. Man akyse galbūt smėlis, o gal dūmai. Temsta.

Panevėžys, Vilnius. Grįžtame pas mane apie pusę pirmos nakties.

Žmona lengvai pakraupsta nuo vaizdelio ir išspiria mane į vonią. Sako, smirdit, baltai jūs baltai. Senovės tai kvapas. Devinto-dešimto amžiaus. Autentika, labiau nėra kur.

Nusiprausiu. Prakaito kvapas dingsta, užtat dūmai, įsigėrę giliai į odą, dar labiau išryškėja. Akys jau merkiasi. Dar degtinės 25gr.

Miegot. Miegot. Begalinis ačiū visiems, kas padėjot – Agnei, Gintarei, Irenai, Vyčiui.

P.S. Vytis Santariškių ligoninėje. Jeigu kas turite jo mobilaus numerį, paskambinkit jam. Bijau, jam nelabai linksma, galbūt paplepėjus bus linksmiau. Vyti, atleisk, kad įvėliau tave į visa tai. Greičiau sveik!