Čeburėkai

Retas lietuvis nežino, kas tai per daiktas tie čeburėkai. Sovietmečiu buvo pilna skylės tipo užkandinių skambiu pavadinimu “čeburėkinė”. Šie aliejuje virti pyragėliai su mėsa, spėju, buvo kepami kelis kartus per dieną, vėliau sukraunami į aliuminį puodą, uždengiami dangčiu, ir laikomi karšto vandens talpoje, idant neatauštų. To pasekoje nusipirkęs gauni šlapią, lankstų, sumirkusį riebaluose tešlos gabalą su mažyyyyyčiu mėsos gabalėliu viduje.

Girdėjau, Lietuvoje ima vėl atsirasti čeburėkinių, kur parduoda šį tarybinės kulinarijos šedevrą. Įdomu, ar pasikeitė kokybė, ar viskas liko taip pat? Tikras čeburėkas turi būti traškus, o ne lankstus, ant jo neturi jaustis jokio aliejaus, viduje įdėta normaliai mėsos, kuri minkšta nuo savo pačios sulčių. Plutelė turi būti traški, tačiau atsikandus – minkšta ir kramtoma. Na, ir žinoma pats vaizdas: burbuliukai čeburėko paviršiuje ir visa kita. Kaip visa tai pagaminti? Labai paprastai.

Kai kas iš šio recepto gali panašėti į burtus, tačiau užtikrinu jus, jeigu darysite viską paraidžiui, būtent kaip parašyta, gausis skaniai. Jeigu eksperimentuosite – galbūt dar skaniau :{) Aš pats šį receptą radau internete ir truputį patobulinau pagal savo pomėgius.

Visų pirma, užviriname 1,3 stiklinės vandens su šaukšteliu druskos ir dviem šaukštais aliejaus. Kai tik užverda, supilame į vandenį pusę stiklinės miltų ir dirbame šluotele, kad gerai išsimaišytų.

97890155_2941f36aa4_o

Tai vadinasi tešlos plikymu. Miltai momentaliai prisigeria vandens ir virsta kažkuo panašiu į “varškės drebučius”, bent jau toks įspūdis susidaro tai palietus. Nuo miltų užvirinimo gatava tešla tampa minkštesnė, tampresnė. Palaukiam, kol praauš, tuomet įmušam kiaušinį, šaukštą degtinės ir po truputį įminkome dar tris stiklines miltų ( receptas norėjo 3,5, bet manau, jog 3 – pats tas ). Turi gautis tokia kieta tešla, panaši į koldūninę. Paliekame ją apie valanda pastovėti uždengtame dubenyje, po to dar kartą perminkome, kol ji tampa visiškai elastinga, o viduje nesijaučia jokių “gurulukų”. Tešla turi nelipti prie rankos. Po teisybei, ši tešla nelimpa ir prie stalo ar kočėlo, bent jau man jokių miltų po to nebereikėjo.

Tuo tarpu paruošiame įdarą. Patiekalas atėjęs iš Krymo totorių, todėl, ko gero, labiausiai čia tiktų aviena, tačiau tinka ir paprasčiausias “šeimininkės faršas”, kur jautiena su kiauliena per pusę. Svarbu, kad būtų mėsoje riebalo, ne visiškai liesa. Tuomet sumaišome su kapotu svogūnu. Vieni sako, jog svogūno ten turėtų būti tiek pat, kiek ir mėsos, kitiems jis nepatinka ir išmeta jį išvis – pasirinkimas laisvas. Būtinas faršo ingredientas – nuo pusės iki visos stiklinės kefyro ar paprasto jogurto. Jis turi tokią savybę faršą surišti, o po to, kepimo metu, nuo jo mėsa tampa minkštesnė. Na ir ką, ir viskas, pasūdom/papipirinam/įbarstom dar prieskonių ( aš mėgstu su mairūnu, kaip koldūnams ) išmaišome viską gerai, ir laukiam, kol praeis ta valanda tešlai.

Tuomet tešlą suvyniojame į tokią dešrą, ir nuo jos atgnybiame maždaug vištos kiaušinio dydžio gabalėlį. Iškočiojame jį į blyną, tuomet ant viršaus uždedam lėkštelę, ir peiliu aplink apvedam, o kraštus nuimam ir dedam prie tos pačios tešlos. Tuomet imam įdaro, tiek pat ar net šiek tiek daugiau, nei buvo tešlos, ir išdėliojame jį štai taip:

97890173_6bfeb066fa_o

Laisvą kraštą užlenkiam, užspaudome pirštais.

97890185_360586544f_o

Toliau – svarbus momentas. Čeburėką būtina užsandarinti, antraip kepant sultinys iš vidaus pateks į aliejų, ir bus nekas. Tai galima padaryti paprasta šakute – lygiai taip pat, kaip italai elgiasi su calzone picom. Svarbu tai daryti atsargiai, neperspaudžiant, ir nepraduriant skūros, taip, kad šakutė siektų nuo čeburėko krašto iki 2/3 užspaudimo pirštais.

97890194_25711d22b3_o

Keptuvėje storu dugnu įkaitiname aliejų. Jo pilti kažkur per pirštą, kaitinti ant vidutinės ugnies. Kepame, kol čeburėkai taps tokie:

97890211_f331a0355a_o

Valgome iškart, kai tik truputį pravėsta, užsigerdami alumi ar karštu vištienos sultiniu. Kąskite atsargiai, viduje yra skysčio, kuris labai mėgsta užvarvėti ant kelnių ar kilimo.

97890225_99f7d9e439_o

97890238_a4a3720b1f_o

Skanaus!

Beje, jeigu labiau patinka minkšti, valgyklinio stiliaus čeburėkai, iš karto nevalgykite, o palaukite, kol atšals visiškai, tuomet pašildykite mikrobanginėje.

P.S. ir niekaip nepavyksta dukrai paaiškinti, kaip tie pyragėliai vadinasi. Ji kiekvieną kartą pasižiūri, ir sako “Ooooo, kokie burėkai!”