Kaip kartais būna keista skaityti receptą, kur reikia BŪTINAI daryti taip, ir ne kitaip, nes kitaip gausis “netikras”, “neoriginalus” patiekalas, ir apskritai. Pvz, kodėl cepelinus būtent reikia gaminti pailgus, o ne, tarkim, apvalius? Kodėl “tikri” barščiai – tik su grietine? Ir t.t. ir pan.
Tokiais atvejais siūlau prisiminti vieną seną ir labai pamokančią istoriją.
Kitą kartą gyveno jauna žydaitė, ir atėjo jai laikas pagaliau išmokti, kaip reikia gaminti farširuotą žuvį.
– Štai taip, taip, ir dar taip, – pamokė mama. – Bet! SVARBIAUSIA! Nepamiršk, kad būtinai reikia nupjauti žuvies uodegą!
Išklausė protinga žydaitė mamos, ir susimąstė.
– O kam tą uodegą reikia nupjauti?
– Tu ką! Tai labai svarbu! Taip darė tavo bobutė ir prosenelė ir prosenelės mama. Tai sena žydų tautos tradicija, o tradicijas gerbti BŪTINA!
Nuėjo mergaitė pas vieną senutę, kuri pažinojo jos bobutę, ir klausia:
– O kodėl mano bobutė, kai gamindavo farširuotą žuvį, nupjaudavo jai uodegą?
– Nežinau, vaikeli. Eik, paklausk babą Frūzią, ji dar senesnė už mane, ir pažinojo tavo bobutės mamą.
Ilgai vaikščiojo žydaitė, vis klausinėjo ir klausinėjo, kol galų gale surado seną senučiuką dėdę Izią.
– Dėdule Izia, gal tu žinai šią seną paslaptį? Kodėl reikia žuviai uodegą nupjauti, a?
– Ui, vaikeli! Kad būtum tu mačius, kaip mes anksčiau blogai gyvenom! Oi, oi! Namelis tokis maaaaažas mažas. Krosnelė mažyyyytė mažytė. Kaip tu ten sukiši visą žuvį, uodegos nenupjovęs?