Те вчера по пять были ОООЧЕНЬ большие.

Taigi, atidarome sezoną. Į mūsų parduotuvę užvežė gyvų vėžiukų ( kitaip dar žinomų kaip crawfish, crayfish, crawdaddys, mudbugs ), kas reiškia, kad kažkur iki liepos jų bus daugiau mažiau visuomet. O kas gali būti maloniau, nei sėdėti lauke, kol dar neperdaug karšta, siurbti šaltą alų, gliaudyti garuojančius vėžius. Mmmm, pasaka. O pasigaminti tuos vėžius lietuviškai – nėra ko veikti.

Taigis, užsiperkam vėžių. Apie tris svarus, pusantro kilogramo, kaip kam patogiau. Jeigu perkate padorioje parduotuvėje, paprašykite, kad juos jums perrinktų, atrinktų negyvėlius, ir nuplautų. O va jeigu gi juos ką tik ištraukėte iš ežero.. na, tai ką čia veikiate skaitydami blevyzgas internete? Juk ir taip žinote, ką su jais daryti :{)

Žvilgtelkim, kaip gyvi vėžiai atrodo maišelyje. Ogi štai kaip:

Vėžius galima virti, galima garinti, galima iš viso troškinti kokiame nors padaže, bet svarbiausia ( ir, ko gero, žiauriausia ) yra tai, kad iki pat puodo jie turi išlikti gyvi. Kai tik vėžys miršta, bakterijos jo viduriuose ima virškinti jį patį, ir iš mėsos lieka šleikšti košė. Laikomi šaltai jie kurį laiką išgyvens, bet geriau jau likimo už ūsų netampyti ir kišti juos į puodą kaip galima greičiau.

Kai kuriems būna baisu. Kaip gi čia, gyvą padarą, ir į verdantį vandenį ar plikančius garus? Turėkite omeny, jog vėžiai ( kaip, beje, ir omarai ) – ne ką sudėtingesni gyvūnai, negu, tarkim, tarakonai ar žiogai. Jeigu neturite problemų sutraiškyti tarakoną, tai iš kur čia tos lomkės dabar?

Šiandien vėžius garinsime. Paruošiame pakankamai didelį indą, jo dugną iškrauname jau matytais akmenukais, užpilame vandens, ir viską užkaitiname, kad gerai kunkuliuotų. Verdant akmenukai barškės į dugną, kas šiaip yra labai gerai ir veikia kaip indikatorius, jog vandens ten dar liko. Jeigu gaminate be akmenukų, ant kokių nors grotelių, įmeskite švariai nuplautą monetą, barškėjimo efektas bus tas pats.

Toliau trūksta vienos nuotraukos – būtent kaip vėžiai atsiduria puode. Galiu papasakoti kaip. Labai greitai. Viens du, supilam, ir uždarom iš karto dangtį, ir vėl įkaitinam, kad garai veržtųsi per dangtį, štai taip:

Gariname 10-12 minučių. Kol garuoja – suorganizuojam ant smūgiuko salotų: porą pomidorų, porą agurkų, kokį ketvirtį svogūno. Viską supjaustom griežinėliais ir sumaišom, užpilam trupučiu balto vyno acto, trupučiu extra virgin alyvų aliejaus. Padarom iš kažkur dešimties mėtų lapelių šifonadą ( susukam ir supjaustome juostelėmis. Arba kaip išeis ), suberiam į salotas, druskos+pipirų, išmaišom, padekoruojam mėtos lapeliu. Tuo tarpu ir laikas garinimui praeis. Nudengiam, žiūrim. Puikumynas.

Imame kitą puodą, geriausia – storasienį, bet šiaip jau tiks bet koks. Klojame sluoksnį garuojančių vėžių, užklojame sluoksnį krapų, dar sluoksnį vėžių, dar krapų, ir t.t. Galima ir kitokių žolių, žinoma, bet Lietuvoje tradiciškai dedami krapai.

Viską sandariai uždarome ir palaikome dar apie dešimt minučių. Tuo tarpu ruošiame stalą ir puodą nudengiame jau viską paserviravę.

O čia minėtosios salotos su mėtomis. Labai pavasariškos, kaip ir pati diena.

Vėžiai be alaus – nei šis, nei tas. Geriau tinka šviesus, na bet čia kas kokį mėgsta. Nusipirkome išbandyti “Bucking bock”, vietinės daryklėlės, ir nealkoholinį “Kaliber”, nevietinės bet užtat Guinness gamybos.

Na ir kimbam į darbą. Vėžius valgyt paprasta: jeigu žnyplės didelės – jas nuraunam, perkandam per pusę, iškrapštom mėsą iš jų. Jeigu labai mažos, tada neverta vargti. Sukamuoju judesiu nusukam uodegą, nuo tos dalies, kuri buvo arčiausiai kūno, nulaužiam porą narelių, gnybdami iš apačios palei kraštą, ir tuomet uodegos mėsa puikiausiai išsitraukia. Užberiam truputį druskos, palaistome, jeigu norisi, citrina, ir pirmyn. Tikri mėgėjai dar ir iš galvos likusias sultis iščiulpia. Vaikome puotos priviliotus krokodilus. Arba nevaikome. Apie krokodilieną papasakosiu kada nors kitą kartą.

O Louisianoje, pvz, vėžius mėgsta virti vandenyje kartu su bulvėmis, morkomis ir salierais, kartais dar ir dešros įpjausto, padaro tokį aštrų vandenuką, daug kajeno pipirų ir rūgšties nuo citrinų, o kai išverda – nukelia puodą nuo ugnies, leidžia pastovėti dar apie 20 minučių, kad vėžiai įsigertų skysčio, ir tuomet skystį nupila, o kas liko puode, visa tai supila ant laikraščiais nukloto stalo, kas suteikia vėžiams nepakartojamą švino dažų prieskonį. Na, bet jiems bepigu, ten jie vėžius kibirais gali prisigaudyt, beveik nieko daryti nereikia, tik spąstus nakčiai užmesti. O kas labiausiai keista, tai kad į Texasą gyvus vėžius veža visai ne iš Louisianos, o iš Kinijos. Matyt, pigiau iš ten, net ir po atsiuntimo. Biesas juos žino, kodėl taip yra.

Na, vienu žodžiu, skanaus!