Kovo 11. Be abejonės, šventes reikia švęsti. Tautinė atributika ar bent jau spalvos irgi būtinos. Taigi, ta proga – nedidelis Oskaro gyvenimo ir jo pirmalaikės žūties aprašymas, suteikęs daug džiaugsmo žiauriesiems homo sapiensams.
Žuvų skyriuje, tarp šaldytų ir šviežių file, krevečių, geldučių ir austrių, dideliame akvariume gyveno omaras, vardu Oskaras. Apsuptas gausybės brolių ir seserų jis lėtai krutino ūsus, karts nuo karto apsistumdydavo su kitais, nors ypatingai pasipriešinti jis, deja, negalėjo – kažkoks idiotas uždėjo ant žnyplių gumytes, kad nebeišsiskėstų. Laimei, priešininkai buvo tokie pat užspaustažnypliai.
Diena iš dienos Oskaras stebėjo praeinančius pro akvariumą žmones ir patyliukais keikėsi omarų kalba. Gyvenimas visiškai nenusisekė. Negana to, kad Oskaras per savo kvailą galvą įkliuvo į spąstus ir iš akmenuoto vandenyno dugno pateko štai čia, į stiklinę dėžutę, bet, lyg to dar būtų maža, kaimynas Juozapas kažkur prisiklausė pletkų: ojoj kaimynėli, kaip dabar bus, ištrauks mus iš vandens ir gyvus sudegins artai išvirs, iki galo nenuklausiau, bet aiškiai girdėjau… Tos kvailos šnekos erzino. Oskaras tyliai murmėdamas keikėsi, nors keiksmai atviru plūdimusi nevirto.
Buvo kovo vienuoliktoji, kai jį be jokių ceremonijų ištraukė iš akvariumo, įmetė į maišą, ant viršaus užkrovė kitą maišą su ledukais, ir ėmė kažkur nešti. Pro permatomas maišo sieneles mirgėjo vaizdai, matėsi kažkieno šlykščiai lygios rankos, balkšvos tarytum negyvėlio akys. Oskaras nuščiuvo. Iš vienos pusės, nuo šalčio jis aptingo ir sulėtėjo. Iš kitos – jis nujautė kažką negero. Kiekvienoje paskaloje yra dalelė tiesos. Na bet gyvą išvirti – prašyčiau! galima pletkinti, betgi reikia jausti ribas!
Pagaliau nešimas baigėsi, ir pro maišo sienelę, apverstas ant nugaros, Oskaras pastebėjo, jog kvailas homo sapiens – kurį trumpumo dėlei vadinsime tiesiog žmogėnu – krauna akmenukus į stačiakampio formos indą ir užpila juos vandeniu. Keistas maisto pasirinkimas, pagalvojo omaras, na, bet kiekvienam savo.
Žmogėnas sulaukė, kol vanduo įkaito ir ėmė burbuliuoti, ir ten pat įmetė kvapnių žolių – čiobrelių, rozmarinų, ir petražolių.
“Kvailys!” – pagalvojo Oskaras, jausdamas, kaip nuo šilumos ėmė tirpti ledukai po jo nugara. – “nuo prieskonių akmenys skanesni netaps!”
Staiga žmogėnas praplėšė Oskaro maišą – tą permatomą maišą, kuris omarui jau buvo tapęs tarytum antri namai – ir čiupęs už nugaros iškėlė lauk. Žnyplės ir kojytės protestuodamos mostelėjo į viršų. Blyn, jeigu ne ta prakeikta guma! O čia dar į akis kažkas blykstelėjo. Oskaras riebiai nusikeikė.
– Et, truputį neryškiai gavosi, – pasigirdo balsas. Žinoma neryškiai. Nieko nesugebat normaliai pasidaryt. Nuimkit gumą, tada pažiūrėsim!
Žmogėnas, laikęs Oskarą už nugaros, prabilo:
– Bus gerai. Nagi, pasakyk ate mielosioms damoms!
“Damos? Kur damos? Kodėl ate? Kažkodėl man tas jų humoras nepatinka.” – pagalvojo Oskaras, bet dėl visa ko mostelėjo žnyple.
“Na, viskas, pažaidėt ir paleiskit, valgykit tuos savo akmenukus!”, mintyse suriko omaras, kurio kantrybė nebuvo begalinė. Tačiau to, kas įvyko toliau, jis niekaip nenumatė.
Įkaitę akmenys, nuo kurių virto lipnus garas, kvepiantys žolėmis, staiga ėmė artėti. Oskaras paniškai sumosikavo ūsais: “EEEEEI! Kas čia per bajeriukai!”, bet akmenys vis artėjo. Garas degino; Oskaro kūnas įsitempė, žnyplės dar labiau susispaudė. “Vis dėlto, ne paskalos”, jis dar spėjo pagalvoti. Paskutinis dalykas, ką matė jo iš baimės išsprogusios akys, buvo virš jo galvos užslenkantis dangtis.
Taip žuvo Oskaras, omaras, kuris netikėjo, jog jam taip gali nutikti.
* * *
Na, dabar jau aš perimsiu vairą, tas pats žiaurusis žmogėnas homo sapiens Giedrius V.
Keturiolika su puse minutės pusantro svaro omarui garuose pats tas. Svarbiausia – sekti, kad nesibaigtų vanduo, antraip viskas gali pradėti svilti, o tai – nelabai gerai. Kol garinasi – paruošiame sviestą. Kažkur šimtą gramų jo metame į nedidelį puodelį ir ištirpdome, bet tik tiek, kad jis išsiskirtų į sudėtines dalis, nereikia, kad pradėtų burbuliuoti. Kol tirpsta, ten pat įmetame sutraiškytą česnako skiltelę. Kai sviestas ištirpsta, dalis pieno riebalų nusileidžia į dugną, dalis ima plaukti paviršiuje. Juos reikia atsargiai nugriebti, o nuo nusėdusių ant dugno nupilti, ir gausime taip vadinamą “Gy” ( Ghee, skaidrintas sviestas ) su česnaku. Galima dar per švarią medžiagą perkošti. Karštą sviestą pilame į puodelį.
Lėkštėje išdėliojame viršuje eilę citrinų ( geltona ), žemiau – eilę salotų lapų ( žalia ). Trūksta tik raudonos. Kai praeina minėtosios keturiolika su puse minutės, omarą traukiame lauk iš garų ir iškart merkiame jį vandenį su ledukais, vos keliolikai sekundžių, antraip jis ir ištrauktas toliau virs ir gali pervirti – mėsa virsta gumine, kai taip įvyksta.
Dedame “raudoną” ant lėkštės ( prieš tai numovę gumas nuo žnyplių ), ir štai tautiniai pietūs jau ir paruošti.
Kaip valgyti Oskarą? Labai atsargiai. Geriausia po kaklu pasirišti “seilinuką”, jeigu tokį patiekalą gavote restorane. Vanduo iš kiaukuto paprastai čiurkšteli tada, kai to mažiausiai tikiesi, ir pataiko dažniausiai ant šilkinio šlipso ar išeiginio kostiumo. Namuose, žinoma, tokių problemų mažiau, bet visgi.
Reikės instrumentų: riešutų gliaudyklės ( ar bet ko, kuo galima, tarkim, sutraiškyti graikišką riešutą ). Restorane pateikia specialius, pritaikytus omarams, bet iš esmės nuo riešutinių jie niekuo nesiskiria. Antras dalykas, ko reikės – šakutė, ir peilis supjaustyti prieš valgant.
Nusukam Oskarui žnyples. Sutraiškome žnyplę maždaug ties ta vieta, kur “nykštys” susijungia su likusia pirštine.
“Nykštį” lenkiame į vieną šoną ( jeigu žnyplė guli delne plokščiąją puse į jus, tai tuomet nuo savęs ), kol trakštels, tuomet į kitą, dar vienas trakštelėjimas, ir nykštys atsargiai turėtų nusimauti, apnuogindamas mėsą viduje. Nenustebkite, jeigu mėsa kur kas mažesnė, nei pati žnyplė, nors kartais ji visiškai užpildo kiautą. Čia jau kaip ant kokio užtaikysi.
Pačią žnyplę perskeliame per pusę ir atsargiai išskiriame į dvi dalis.
Tos “putos” – omaro viduje suvirusios jo paties sultys. Jos gana skanios, tik atrodo gal nelabai estetiškai.
Tą pačią procedūrą atliekame ir su kita žnyple. Beje, omaro “alkūnėse” ( tai, kas liko nuo žnyples laikiusių “rankų” ) irgi pilna skanių mėsos gabalėlių, prie kurių prisikasti galima su gliaudykle ir nedidele šakute.
Žnyples krauname ant lėkštutės ( arba iš karto valgome, kaip kam patogiau ). Jos retai kada būna vienodo dydžio ar formos.
Didžiausias mėsos gabalas – uodegoje. Imame omaro kūną į vieną ranką, uodegą kita ranka suktelime į šoną ir išneriame.
Tuomet užkabiname mėsą šakute ir ištraukiame lauk.
Prie uodegos prikibę “žali” dalykėliai – tai omaro “kepenys”, jeigu tai galima taip pavadinti. Tikri omarų mėgėjai juos valgo, na bet jie toks dalykas, kaip sakant, “na liubitelia”. Jeigu norite, galite uodegą perpjauti išilgai iš nugarinės pusės ir ištraukti iš ten dvi venas, bet jos puikiausiai valgomos.
Štai dabar jau galima kaip reikiant pasimėgauti omaru – uodegą supjaustome į nedidelius griežinėlius, mirkome juos į ištirpdytą sviestą, ir….. Na, toliau, manau, aiškinti nereikia.
Restorane tuo maistas ir užsibaigtų, bet, kadangi esame namie, galime iš omaro iškapstyti dar šiek tiek labai skanių gabalėlių – iš jo kojų. Jas nulaužiame ir išsidėliojame ant lentutės, o galus, kurie buvo arčiausiai kūno, nupjauname iki mažiausiojo sąnario:
Apsiginkluojame kočėlu, ir išspaudžiame pasislėpusią mėsytę. Restorane, deja, to padaryti turbūt nelabai pavyks, nebent jūsų pirštai labai stiprūs.
Dar yra truputį mėsos ir pačiame kūne, bet labai nedaug, ir iki jo gana sunku prisikasti.
Va ir viskas. Taip mes atšventėme kovo vienuoliktąją.
Su šventėmis ( nors ir truputį pavėluotai )!