Savaitgalį susipažinau su nauja drauge. Ji mane praktiškai išvarė iš proto savo temperamentu, tokia karšta, tiesiog alsuojanti karščiu. Jos norai keičiasi kas minutę: tik užsižiopsok, ir ji, įnoringoji, jau garsiai reikalauja dėmesio. Bet aš labai noriu tikėti, jog ši pirmoji aistringa diena nebus tik vieno savaitgalio nuotykis ir visa tai virs ilgamete draugyste.

Ją man nukalė lietuvis kalvis, auksinių rankų jaunuolis Taraila, su kuriuo susipažinome Estijoje. Dievaži, auksinių rankų. Padirbėjo jis iš peties. Neturiu ko prikišti – viskas būtent taip, kaip norėjau. Tik pažvelkit į šias dailias, aptakias formas – tai tiesiog meno kūrinys.

Nors formos, be abejo, yra labai svarbu, bet dar svarbiau tai, kaip ji, ši gražuolė, elgiasi paragavusi ugnies.

Pirmiausia nukasiau senus pelenus ugniavietėje kaime. Iš visų akmenų palikau tik tris, pačius didžiausius. Keletą perdžiūvusių beržinių pliauskų suskaldžiau smulkiai, kone balanomis. Pora aštrių pagaliukų “smalėko”, ir nedidelis laužiukas tarp akmenų įsidegė nuo vieno degtuko, be jokio popieriaus.

Keptuvė sunki, ir kad ji įkaistų, truputį užtrunka. Tačiau. Tikrai ne kiekvieną dieną pamatysi, kaip pora saujų lašinukų virsta traškančiais spirgais per kokią pusę minutės, jeigu ne greičiau. Tik spėk maišyti, kad nesviltų. Po to dar trejetas svogūnų griežinėliais parudavo irgi praktiškai bežiūrint, o juk ant lentutės atrodė kaip visas kalnas. Keptuvė nė nemanė atvėsti. Kadangi ji įgaubta, svogūnai su spirgais sutekėjo į vidurį, kartu su taukais. Aplinkui, ant metalo, aš prilipdžiau sultingos sprandinės gabalėlius, vieną šalia kito. Čia jau nebebūtina bijoti, jog mėsa paleis sultis ir ims jose troškintis – pirma, rusva plutelė atsiranda praktiškai bežiūrint, antra, bet kokios sultys iš karto suteka žemyn ir prie mėsos neužsilaiko. Viens-du, apverčiau, ir viską sumaišiau.

Po to dar šio bei to, ko gero darže atsirado: cukinijos gabaliukai, pora žalių ir viena raudona paprika, po to dar keletas šviežių bulvikių, ką tik iš žemės, supjaustytų kubeliais. Ir pačioje pabaigoje pora pomidorų ir saujelė bazilikų lapų. Šliukštelėjau šulinio vandens, tiesiai iš kibiro. Iki dedant pomidorus reikėjo, kad pasitroškintų mėsa ir tuo pačiu išvirtų bulvės. Teko paplušėti… t.y. uždengti dangtį ir pasitiesti greta laužo ant pievutės paklodę. Išsitiesiau ir pusvalandį snustelėjau vaismedžių pavėsyje, kartkartėmis pro primerktas akis stebėdamas, kaip palei obels kamieną uodai čiulkinį grūda. Manęs, laimei, nekando – gal dūmai trukdė. Kai pabudau, ugnis buvo jau užgesusi (juk matote, kokie ploni pagaliukai), tačiau nudengus dangtį paaiškėjo, jog troškinys toliau sau smagiai burbuliuoja. Burbuliavo jis ir dar po pusvalandžio. Netgi neįtikėtina, bet poros pliauskų ir žarijų iš jų užteko visiems pietums šešiems žmonėms pagaminti.

Esu labai patenkintas. Puiku. Tiesiog puiku.

Jeigu kam įdomu mąstelis – keptuvės diametras 40cm. Kiekviena keptuvės detalė, įskaitant žiedus, kniedes, tvirtinimo kabliuką yra rankų darbo. Kiek tai baltiškai autentiška – sunku pasakyti. Praktiškai kiekviena tauta turi kažką tokio, pradedant senovės romėnais, baigiant skandinavais. Nesinori tikėti, kad mūsų protėviai nebuvo sumąstę kažką panašaus. Vežtis į žygį patogiau, nei katilą – ji plokštesnė, plius apverstas dangtis įsideda į vidų ir keptuvė beveik neužima vietos. Nors, žinoma, sveria. Sakyčiau, 3-4kg su dangčiu bus tikrai.