Ne tik kad akivaizdus, bet dargi ir seniai išrastas kažkieno kito.
Mąsčiau apie vištą molyje. Aišku, jeigu višta su plunksnom ir aplinkui gamtoje daug molio, tai iškepti tokią vištą nesudėtinga – išdarinėjai, užmozojai sluoksnį ir įmetei į laužą, o kai iškepa – nulaupai molį kartu su visom plunksnom ir skūra. O va jeigu višta be plunksnų ir molį bet kokiu atveju reikia važiuoti ir pirkti, po to minkyti, kočioti ir t.t., elementariausias sprendimas juk pats savaime prašosi: iškaulinti puodžių, kad padarytų du “puspuodžius”, kurie užsivožtų vienas ant kito kaip graikiško riešuto kevalai, ir būtų išdegti iš šamotinio molio, kad nesutrūkinėtų. Į vidų dedi vištą, aplinkui daržovių, žolių ar ko tik nori, užvoži, kraščiukus užklijuoji tuo, kuo randi (kad ir dumblu, jeigu molio nėra, o jeigu kultūringiau – duonos tešla ar minkštimu). Dedi į laužą, ir visas vargas. Belieka tik ištaikyti momentą, kada “jau gatava”. Sakyčiau, būtų pakankamai autentiška.
Reikės su pažįstamais puodžiais šnektelt Baltramiejaus mugėje, galbūt ir padarytų kažką tokio. Gal netgi kiek didesnį, kad antis ar net žąsis sulįstų.
Principas, aišku, ne naujas, tarkim, čia paveikslėlyje matome vieną iš variantų. Nors šito puodo į laužą kišti būtų gaila, jis orkaitei pritaikytas:
Bet, manau, vargo prie laužo, turint tokį puodą, sumažėtų keliskart, plius rankos švaresnės liktų. Kiek žinau iš patirties (ne vieną kartą kepiau mėsos gabalą šamotiniame puode su labai nedaug vandens), puodas trūkti neturėtų, ir taip pat viduje maistas paskrustų, ne tik sušustų.
Turiu, tiesa, panašios formos ketaus britvoną. Galima ir tokiame pamėginti, bet ne taip įdomu :{) O ir užrašas “Cajun Cuisine” ant dangčio autentiškumo nepriduoda.