Savaitgalį apturėjau pirtukę su #draugais, ir nusivežiau ten vieną patiekalą, kuris po truputį virsta mano firminiu. Paprastai aš jį gaminu špižiniame puode, ir va pirmą kartą išbandžiau moliniame, tame “senoviškame neolito laikų”. Rezultatai puikūs, dargi, sakyčiau, geriau gavosi, nei metaliniame puode: viršus gražiau apskrudo, ir skonis geresnis, žemiškesnis kažkoks. Žinoma, daugiausia įtakos skoniui turėjo tai, jog beveik visi ingredientai lietuviški, išauginti čia pat, kas iš bobutės sodo, kad bobutės turguje, ir sezoniška viskas. Na, išskyrus vieną nedidelį Texas’o akcentėlį.
Paimame nedidelę keptuvėlę, paberiame ant jos po gerą žiupsnį kalendros grūdelių ir kumino sėklų. Kumino, ne kmyno. Čia būtent tasai minėtasis Teksaso akcentas. Kuminų turi būti kiek mažiau nei kalendrų. Pasklaidome viską po keptuvę ir iš lėto kaitiname, kol pajusite, jog ima viskas gan stipriai kvepėti ir lengvai dūminti. Prieskonius į grūstuvėlę, tegu truputį praaušta, ir sugrūdame viską. Nėra grūstuvėlės – tiks kavamalė. Jau grūdant kvapas turėtų jaustis gan stipriai.
Imame kiaulienos mentės gabalą su kaulu, apie 3kg, turguj tokia po 14Lt/kg. Kartais mentę parduoda jau supjaustytą 1kg dydžio gabalais, galima ir su tokia, sukrauti kelis gabalus vieną ant kito. Nupjaustome odą, arba įpjaustome ją skersai/išilgai, t.y. kvadračiukais. Iš visų pusių pabarstome rupia druska ir gausiai va šitais ką tik sumaltais prieskoniais. Krauname viską į indą ir pastatome šaltai per naktį.
Kitą dieną keptuvėje paspirginame kvapnių kaimiškų lašinukų ir kokias dvi dideles galvas svogūnų, tris, jeigu mažesnės. Svogūnų smarkiai karamelizuoti nereikia, kai tik suminkštės ir truputį pagels – tai ir bus gerai.
Imame išsigulėjusius mentės gabalus ar vieną didelį gabalą, pribadome jį nedidelių skylučių, kad pirštas lystų, ir į tas skylutes prikaišiojame česnako skiltelių. Trims kilogramams mėsos sueis maždaug galvutė česnako. Tris didelius rūgštesnius obuolius supjaustome, išimdami sėklas ir visa kita, kas prie jų.
Dabar surinkimas. Paimame molinį puodą (maniškis neglazūruotas). Jeigu tokio neturite, tiks bet koks kitas, kurį galima saugiai kišti į orkaitę. Dugną išklojame pakepintais svogūnais ir puse obuolių skiltelių. Krauname mėsą. Geriau labai stipriai neprigrūsti puodo, idealiausia, kad aplinkui mėsą iki sienelės liktų dar koks centimetras-du laisvos vietos, kur galėtų vaikščioti garai. Į tą tarpuką suberiame likusias obuolių skilteles, vėlgi, negrūdame. Jeigu mentės keli gabalai, ne vienas, tuomet galima visą tą reikalą susluoksniuoti. Įpilame nedidelę stiklinę vandens, uždengiame dangčiu ir statome į užkurtą, bet dar nespėjusią stipriai prišilti orkaitę ar į nestipriai įkaitusią kaimišką duonkepę krosnį. Kišamas į labai karštą orkaitę molinis puodas nuo temperatūros šoko gali trūkti. Galima ir į laužą kišti, iš pradžių kiek toliau nuo ugnies, o po to visai arti.
Ir iš principo viskas. Laikykite temperatūrą ten maždaug apie 180-200C, plius-minus, ne tiek svarbu. Trys valandos, ir patiekalas bus paruoštas. Mėsa iš viršaus paskrus, o apačioje bus labiau pašutusi, nors viskas labai minkšta ir sultinga, jokio kiaulienos “sausumo”. Kaip sužinoti, ar gatava? Smeikite šakutę, jeigu lengvai lenda, ne kaip į gumą – tai ir paruošta. Arba galite temperatūrą pamatuoti, turi būti apie 80-85C.
Pateikti geriausia su juoda duona ir raugintais agurkėliais, o užgerti kaimišku alumi. Tokio kiekio užteks maždaug 8-10 žmonių, priklausomai nuo ėdrumo. Skystis, likęs puode, bus labai neblogas padažas. Esant norui, galima jį nupilti atskirai ir kiek nuvirinti, kad būtų tirštesnis. O jeigu pakeisite kuminus recepte paprastais lietuviškais kmynais (kuriuos galima kepinti, galima ir ne), gausite 100% lietuvišką patiekalą. Štai jums ir kulinarinis paveldas :{) Nebijokite eksperimentuoti ir kaitalioti kiekius, šis receptas labai atlaidus tokiems dalykams, o jį sugadinti gan sudėtinga. Nors, aišku, pasistengus galima.
Taigi ta proga – skanaus!