Karališkajam virėjui-šefui devynioliktajame amžiuje toli gražu neužteko vien tik sugebėjimo skaniai paruošti maistą. Jis privalėjo mokėti suvaldyti milžinišką virėjų komandą, padalindamas darbus taip, kad maistas nedideliam 1500 žmonių baliukui būtų paruoštas laiku ir visi šimtai patiekalų pateikiami ant stalo vienu metu. Tačiau šis žmogus turėjo būti ne tik reiklus ir kūrybingas projektų vadovas, bet tuo pat metu ir architektas, ir skulptorius. Dažnai dideli šventiniai stalai buvo puošiami milžiniškomis kompozicijomis, vien tik tam, kad jos gražiai atrodytų ir papuoštų vaišių stalą. Daug brangių maisto produktų buvo sunaudojami tiesiog šiaip, dėl grožio, o valgymui skirtų patiekalų serviravimui pateikiami mažesni padėklai ar dubenys. Šios konstrukcijos turėjo būti taip pat būti ir tvirtos, nes sunku įsivaizduoti didesnį skandalą, nei ant svečių užgriuvusios ir drabužius ištepusios dekoracijos. Turint omenyje, kad tokiose puotose, tarp daugybės žmonių, degant gausybei žvakių, būdavo gana karšta, o dekoracijoms dažnai buvo naudojami taukai, ši užduotis dar pasunkėja.

Jeigu norite akimirką atsidurti tokio virėjo kailyje, pamėginkite įsivaizduoti, kaip gamintumėte vieną iš tokių dekoracijų, kurios “receptą” išverčiau apačioje. Nepamirškite, kad mūsų 1500 žmonių baliukui tokių dekoracijų greičiausiai prireiks kokių keturių, o gal ir daugiau. Ir čia tik pagrindiniam, o ne saldžiam stalui. Iš Urbain Dubois “Cuisine Artistique”. Graviūra originale, žinoma, nespalvota. Italai iš http://www.renzocampanini.it/ ją nuspalvino, ar sėkmingai – spręskite patys.

Didysis pjedestalas „Žemės ūkis“

Šis pjedestalas gaminamas labai panašiai, kaip ir pjedestalas „Jūra“, pavaizduotas 81-oje graviūroje, tačiau nors jo forma panaši, detalės skiriasi. Abu šie pjedestalai, būdami aukšti, dailių proporcijų ir gražios piramidės formos, ant stalo visada atrodo labai efektingai.

Pjedestalo karkaso apačioje – ovalo formos pagrindas, suformuotas iš dviejų medinių plokščių, iš kurių viena kiek siauresnė. Jos sujungtos dviemis medinėmis 12-14 cm aukščio atramomis. Tarpas tarp plokščių aplinkui apjuostas balto kartono juosta, kuri prikalta kiek nuolaidžiai. Pagrindas stovi ant keturių kojelių, o ant pagrindo viršaus per vidurį įtaisyta apie 20cm aukščio medinė atrama, ant kurio tvirtinama pagrindinė pjedestalo dalis, susidedanti iš tvirtos medinės 50cm ilgio ašies, ant kurios įtaisyta ovalo formos plokštė, apjuosta 6-7 cm aukščio balto tvirto kartono juosta, kuri prikalta taip pat su nedideliu nuolydžiu. Pjedestalo pagrindinis korpusas pagaminamas taip: dviejose metalinėse ar gipso formose iš kartono tešlos išlipdomi du nupjauti kūgiai, kurie apverčiami ir uždedami vienas ant kito.

Dalies, kuri dedama ant pagrindo, karkasas susideda iš 60cm dviejų aukštų atramos. Aukštai pagaminti iš medinių rėčių korpusų, tarp kurių įterpta kiek didesnio diametro medinė plokštė. Visi jie ovalo formos, ir jie pritvirtinti prie ovalinio medinio pagrindo, kuris savo ruožtu pritvirtintas prie pjedestalo karkaso pagrindo.

Kūgio formos viršutinė dalis nusiima. Ji pagaminta iš dviejų medinių plokščių, sujungtų tarpusavyje tvirta atrama, ir apjuostų aplinkui balto kartono juosta, kurios paviršius teptuku padengtas žele sluoksneliu.

Pjedestalo karkaso pagrindas apjuostas baltu popieriumi, kurį savo ruožtu reikia padengti lygiu taukų sluoksniu ir papuošti avinų galvomis, kurios sujungtos mažomis gėlių girliandomis. Avinų galvos išlietos formelėse, o girliandas galima išspausti plokščiose reljefinėse formose, pagamintose iš gipso.

Pjedestalo korpusas irgi padengiamas taukais ir papuošiamas dekoratyviu reljefu. Juosta ties korpuso pagrindu padengiama 4-5cm storio taukų sluoksniu.

Dviejų aukštų korpusai apjuosiami lygiai iškočiotomis baltų taukų juostomis, kurias tada reikia papuošti rožinės spalvos taukų mozaika.

Pjedestalo korpuso pagrindo kraštas išpjaustinėjamas. Kriauklė ties šio krašto viduriu nulipdoma rankomis ant tvirto pagrindo. Dvi bulių galvos išlietos iš taukų formose ir pritvirtintos mediniais ar metaliniais pagaliukais prie pagrindo krašto. Pritvirtinus jos užbaigiamos rankomis, steko pagalba.

Dvi gėlių girliandos, kabančios nuo bulių galvų link kriauklės ties krašto viduriu, turi vielos pagrindą. Gėlės gali būti pagamintos iš taukų ar iš vaško. Tos gėlės, kurios padėtos ant apatinio pagrindo, irgi turi būti tokio pat tipo.

Kraštas plokštės, esančios tarp dviaukštės dalies ir primenantis gynybinę sieną, pagamintas iš storo sluoksnio taukų, iškočiotų ir išpjaustytų peiliu, ir apjuostų stačiai aplinkui pagrindą. Kitas kraštas, esantis žemiau, prie kurio pritvirtinta kriauklė, iš viršaus išpjaustomas apvalia formele sausainiams.
Figūrėlė pačiame viršuje atitinka pagrindo detales: čia pavaizduotas artojas, viena ranka spaudžiantis plūgą, kitoje laikantis dalgį. Ją galima išlieti dalimis ir vėliau sujungti reikiama poza metaliniais smeigtukais, o tada pabaigti figūrėlę rankomis. Būtina pasirūpinti, kad ji būtų kuo tvirtesnė.

Šio pjedestalo garnitūra susideda iš, apačioje, eilės veršienos kotletų, kuriuos reikia apskrudinti ir ištroškinti, tada paslėgti ir atšaldyti, gražiai apipjaustyti, papuošti triufelių griežinėliais ir užlieti plonu žele sluoksneliu. Dviaukštei daliai naudojamos tiesiog šešios sidabrinės smeigės, papuoštos žele arba daržovėmis, ir įkypai įsmeigtos į pagrindus. Šios smeigės turi būti įsmeigtos labai tvirtai. Šis papuošimas suteiks pjedestalui ypatingo lengvumo, dėl to jų negalima praleisti. Svarbiausia čia ne pats sidabro blizgesys, o rūpestingas dekoracijų priderinimas. Dviaukštė dalis papuošiama trimis nedideliais jaučio liežuviais, pastatytus statmenai ir atremtais į korpusą. Tarpus tarp liežuvių reikia papuošti triufeliais.

Šio pjedestalo aukštis, atmetus figūrėlę – metras septyniasdešimt centimetrų.