1833-ieji metai. Prieš savaitę pasiuntinukas jums įteikė pakvietimą pietų pas pakankamai įtakingus draugus, ir jūs mielai jį priimate, įdavę vaikigaliui smulkią monetą už darbą ir įbrukę jam RSVP, nunešti atgal draugams. Šeštadienį, spalio 26ąją jūs užsivelkate išeiginį fraką (ar padedama kambarinės apsirengiate puošnią suknelę), paltą, pirštines, skrybėlę, sėdatės į puskarietę, ir, vežikui krestelėjus vadelėmis, neskubėdami judate link draugų dvarelio. Žirgo kanopos kaukši į grindinį. Vakaras, orai jau šalti. Ore juntamas deginamos akmens anglies ir malkų dūmų kvapas, neišvengiamas vėlyvo rudens atributas.
Prie durų jus pasitinka liokajus, paima jūsų lauko drabužius ir palydi į svečių salę, kur susirinkę jau beveik visi 12 pakviestųjų. Jūsų draugas širdingai spaudžia jūsų ranką, jo žmona šypsodama sveikinasi, ir jūs mielai atsakote – juk nematėte jų jau net porą mėnesių. Jums pristato dar vieną porą, kurios jūs nepažįstate, ir jūs imate šnekučiuotis, prieš tai apdairiai atsistojęs kiek arčiau židinio, kad kiek sušiltumėte. Nepraeina ir keliolika minučių, kaip kamerdineris skimbteli varpeliu ir paskelbia, jog pietūs patiekti. Jūs nesunkiai randate savo kortelę ant stalo ir sėdatės.
Tik atsisėdus prie stalo vienas iš tarnų jūsų iš karto paklausia, kokios sriubos norėtumėte – à la Condé, morkų piurė su ryžiais ir sultiniu, ar à la Reine, šilkinio švelnumo vištienos sriubos, kurioje plaukioja dailiai apipjaustyti jaunučių viščiukų gabalėliai be kaulų. Be abejonės, Karalienės sriubos, tai būtent tai, ko reikia šį šaltą rudens vakarą. Kambario gale patarnautojas įmeta dar vieną pliauską į židinį, ši linksmai sutraška ir sušvinta ryškiais liepsnų liežuviais. Stalą apšviečia žvakidės ant stalo ir sienų.
Kol tarnas jums pila ir neša sriubą, jūs krimstelite užkandžių iš išdėliotų lėkštelių: ant stalo, be dviejų sriubinių, taip pat patiektos migdolais įdarytos alyvuogės, šviežio tuno gabalėliai, marinuoti acte su aliejumi ir čiobreliais, ančiuvių salotos su kiaušiniais, lėkštelė marinuotų daržovių, pora lėkštelių su prinokusio meliono gabalėliais. Jūs net neįtarėte, kad esate toks išalkęs. Matyt, grynas oras išties gerina apetitą.
Sriuba, kaip visuomet, nuostabi. Jūs ištuštinate lėkštę, karts nuo karto įsiterpdamas į šeimininko ir vieno iš svečių pokalbį apie geležinkelio akcijas ir kylančias sidabro kainas. Sriubos lėkštės nunešamos kartu su sriubinėmis, o į šių vietą statomi du dideli patiekalai, relevé. Jūs išgeriate po sriubos pateiktą taurelę maderos ir su puikiu apetitu imatės kitų patiekalų.
Pirmasis relevé – tai riebi nupenėta višta, ištroškinta ir pateikta à la Godard, t.y. su triufelių ornamentais papuoštais dideliais kukuliais, gabalėliais supjaustytomis švelnutėmis veršienos užkrūčio liaukomis bei dailiai išpjaustinėtomis pievagrybių kepurėlėmis. Višta padėta ant pjedestalo, išpjaustyto iš gruzdintos duonos, garnyrai išdėlioti aplinkui gražiomis krūvelėmis ir užpilti kvapniu padažu, kuris taip pat garuoja padažinėje greta. Šeimininkas, paprašytas vienos iš damų, su malonumu imasi pjaustyti vištos krūtinėlę plonais griežinėliais. Tarnai tuo tarpu pilsto į taures burgundišką vyną.
Antrasis relevé – didelis upėtakis, lėtai išvirtas daržovių ir vyno sultinyje, ir pateiktas su padažu iš pertrintų virtų žirnių ir pupelių, su sultiniu ir kapotomis petražolėmis. Ovalo formos sidabrinės lėkštės, kurioje pateiktas upėtakis, viename krašte išdėlioti virti vėžiai, pablizginti sviestu, kitame – dailiai sudėti lydekų kukuliai, užpilti padažu. Abu releve padėklai uždėti ant didelių sidabrinių šildymo indų, kurių viduje dega spiritinės lempelės.
Kartu su relevé ant stalo sudedami ir šeši entrė patiekalai. Jie pateikti apvaliose lėkštelėse, kur kas mažesni už relevé, tačiau šie patiekalai relevé lenkia puošnumu. Prieš save jūs matote lėkštę vištienos filė, gražiai sudėliotų ratu, kaip turkiškas tiurbanas, o į jo vidurį įdėta garnyro à la financière, mažyčiais kubeliais supjaustyto sūdyto liežuvio, kurio raudoni gabalėliai gražiai dera su triufeliais ir ruduoju padažu iš vištienos sultinio, triufelių atraižų ir šampano.
Kiek toliau – gražus apvalioje formoje užkeptas bortelis iš ryžių, į kurio vidurį pridėta sugrūstos ir per sietelį pertrintos keptos fazanienos kalnelis, dar toliau – įmantrioje formoje sustingdintą jūros liežuvių patiekalą skaidriausiuose drebučiuose: žuvies filė išdėliotos gražiu ratu ir pakibusios drebučių viduryje, o ties drebučių kraštais persišviečia lygiagrečios eilutės iš rutuliukais supjaustytų morkų ir ropių. Jautienos išpjova à la Godard, su panašiu garnyru, kaip ir višta ir relevé, papuošta viršuje įsmeigta sidabrine smeige su šeimininko herbu, pateikiama jau supjaustyta, kad būtų patogu imti po gabalėlį. Keptos putpelės ant papuoštos atramos iš faršo, papuoštos daržovėmis, veršiukų užkrūčio liaukos à la Choisi, t.y. paniruotos, pagruzdintos ir pateiktos su tamsiu jautienos padažu. Patiekalai ką tik paruošti, garuoja, skleidžia beprotiškai malonius aromatus. Maisto pilnai pakaktų visiems dvylikai asmenų jau dabar, tačiau skubėti nėra kur, ir patiekalai suvalgomi ne daugiau, kaip po trečdalį, nes tai dar tik pirmasis serviravimas.
Po kurio laiko jau spėję pravėsti relevé nuimami, o vietoj jų statomi ką tik nuo iešmo nuimti kepsniai: lėkštė su kurapkomis, įvyniotomis į pagruzdusius lašinukus, bei stirnienos kulšis kartu su puse nugarinės, ant kurios karkos kaulo uždėtas karpytas popierėlis – papiljotė. Šeimininkas imasi pjaustyti stirnieną, o tuo tarpu vietoj entre išdėliojamos šešios entremet lėkštės, panašaus dydžio, kaip ir entre. Tie, kurie jau prisivalgė, gali įsidėti ananasinės žele, kremo su pistacijomis, rusiško pudingo, vaisių šartruso (apvalioje formoje sustingdintų drebučių, kurių šonai papuošti mažyčiais vaisių skrituliukais), o prie mėsos puikiai dera ropės à la Charte ir greitai pakeptos žaliosios pupelės. Stalo viduryje, kaip dekoracija, statomas didelis daugiaaukštis neapolietiškas pyragas iš biskvitinės tešlos žiedų, į kurio vidų pridėta kremo, o jis pats aplinkui gausiai išpuoštas raštais iš karališkojo glajaus ir ornamentų iš pastiljažo.
Baigę valgyti svečiai trumpam išsiskirsto, vyrai – parūkyti, damos – išgerti puodelį kavos. Tuo tarpu nuo stalo nuimama viskas ir nušluojami trupiniai. Viduryje statomas patiekalas, kuris nevalgomas, nors ir pagamintas vien tik iš valgomų dalykų. Juo virtuvės šefas demonstruoja savuosius sugebėjimus, ir jūsų draugas sunkiai slepia pasididžiavimą, kad šis šefas dirba būtent jam. Iš pyrago išpjaustyta ir ant pakylos pastatyta šventykla, papuošta gotikiniais ornamentais, išspaustais konditeriniu maišeliu. Šventyklos pagrindą remia akmenys iš pūsto dažyto cukraus, o jos viduje matosi nedidelė Temidės skulptūrėlė, vienoje rankoje laikanti kardą, kitoje – svarstykles. Jūsų draugui advokato praktika, ačiū, sekasi labai neblogai, klientai rikiuojasi už durų, sunku jų ir atsiginti.
Aplinkui centrinį papuošimą išdėliota 15 mažų lėkštelių su saldžiais užkandžiais: du iš išlydyto cukraus ištempti krepšeliai su vaisiais, dvi lėkštelės su sirupe patroškintais abrikosais ir kriaušėmis, du dviaukščiai stovai su cukriniais saldainiukais su likeriu, su stovai su įvairiai išpuoštais šokoladiniais saldainiais – ptifūrais, lėkštėlė su šaldytomis vynuogėmis, dar viena su pasifloromis sirupe, trečia su konservuotomis braškėmis. Ir, be abejo, dvi lėkštutės su įvairiausiais supjaustyto sūrio gabalėliais. Krištolinėse taurėse pateikiamas ledų punšas, jūsų mėgstamas Šipras, bei Constance likeris. Ir nors manėte, jog nebepajėgsite suvalgyti daugiau nė gabalėlio, truputis mėlynojo pelėsinio sūrio su šaukštu kriaušių kompoto tampa skambiu finaliniu akordu. Puota, kaip visuomet, pasisekė.