Laikraštis „Le gourmet“, 1858/07/18

Restauratoriai (Les restaurateurs)

Jeigu šeimos pusėje nestovėtų teisė, religiniai įpročiai, jeigu ne dorovingųjų žmonių pastangos, šeima jau seniai būtų kritusi nuo tokių pagonių, kaip Goethe, ypač dabar, kai materializmas įsiveržė į visas meno rūšis, dabar, kai nesuvokiamas pasisekimas lydi tas kelias paneles, kurios vaidina teatruose ir turi namus užmiestyje, kada tuo tarpu jos turėtų rinkti stiklo šukes nuo La Bievre tako ir žvalgytis po Mouffetard kvartalą su apsiaustu ant nugaros, užsirišusios ant galvos medvilninę skepetaitę. Laimei, Apvaizda, turinti išties neišsenkančią vaizduotę ir niekada lengvai nepasiduodanti, surado būdą, kaip pašalinti šias negandas, pakibusias virš mūsų galvų. Ji išrado restauratorių.

Nuostabus išradimas! Kadangi, net jeigu šis restauratorius įsikurtų tarp poligamiją praktikuojančių Mormonų, persmelktas pasileidimo iki pat savo šerdies, kaip koks baronas Hulot, ir jeigu jis dievintų cigaretes su poeto užsispyrimu, bet kuris vyras, pavalgęs jo restorane vos šešis mėnesius, parsivestų į namus žmoną, kad tik jam nebereikėtų ten valgyti. Jis ves pasileidusią protestantę ar net savo durininko dukrą, bet ves. Jis ims skubinti miestelio merą prašydamas vedybų, kaip koks Petrus Borel personažas, kuris užsispyręs prašė budelio: „Pone, aš pageidauju, kad mane giljotinuotų!“.

Jis su lengvai ir su dideliu malonumu priims į savo gyvenimą raudonmedį, štampuotą varį, pasienyje stovinčius Richoud laikrodžius, primenančius varpeliais papuoštas pavėsines, mažų vaikų klyksmą, fortepiono pamokas, tarnybą nacionalinėje gvardijoje, nes visa tai nublanks palyginus su pragaru, iš kurio jam pavyks ištrūkti: jam nebereikės pietauti restorane!

Net jeigu jo žmona uostys tabaką, rašys lyrinę poeziją, turės akivaizdžių fizinių trūkumų ar draugių iš mokyklos laikų, jeigu ji bus kvaila, kandi, gelianti, perkarusiai liesa (kas dar blogiau), arba visiškai nuplikusi, ar turės bet kokių kitų moteriškų trūkumų, mūsų vyriškis visada nusiramins, švelniai sau tardamas : „Užtat aš nepietauju restorane!“.

Netgi ir tada, kai išgers karštos ir kvapnios kavos, pasaldintos būtent taip, kaip reikia, kai jis išties link židinyje rusenančių malkų kojas, apautas patogiomis, nors ir neskoningomis šlepetėmis, kai susisagstys ant krūtinės storą naminį švarką iš pilkos vilnos, patogiai įsitaisęs garsaus baldininko apmuštame fotelyje, ir kai jausis absoliučiai pakylėtas šios džiaugsmo akimirkos, jis rūpestingai pabučiuos savo vestuvinį žiedą, tą neištrinamą jo išsilaisvinimo simbolį, tą Sandoros Skrynią, kuri amžiams užtvirtina jo teisę niekada nepietauti restorane.

Lygiai taip pat, kaip maras, siunčiamas žmonijai Dievo rankos, restauratorius yra gigantiško dydžio ir neeilinių pajėgumų mašina. Kaip matote, be visų kitų gamtos suteiktų turtų, šis žinduolis gavo gamtos dovaną, dėka kurios jis gali greitai augti ir vystytis su genijaus vertu atkaklumu. Ta dovana – tai PJŪKLAS, arba sugebėjimas kartoti tą patį vėl ir vėl, sugebėjimas, kurį restauratorius įvaldęs iki protu nesuvokiamo tobulumo. Tikras restauratorius per penkias minutes privers jus pereiti visas nekantrumo stadijas iki pat crescendo, kol tapsite apimtas visiškos nevilties, o aplink tuo metu skambės nuostabiai sudiriguoti „pjūklo“ fanfarai, besirėžiantys giliai, tiesiai į jūsų sielą.

Pats puikiausias ir labiausiai pavydėtinas restauratoriaus sugebėjimas yra tai, kad jis sugeba sujungti savo kankinimo būdus ir vienu metu pažeisti jus per visus jutimo kanalus, nepamirštant ir regėjimo. Šia dalimi jis rūpinasi netgi labiau, nei didesnė dalis dailininkų. Niekur kitur nerasi tokių piešinių ant stiklo, kokių tikėtumeisi Pompėjos salėse, drapiruotų skulptūrų ant juodų pjedestalų, vijokliais apipintų tirsų, kaukių, girliandų, pustoniais išpieštų amūrų ir satyrų, visų tų pasibaisėtinų dėvėtų medžiagų, sukarpytų mažais kvadratėliais ir meistro sujungtų kartu (executée par le vitrier du coin), niekur kitur to nepamatysi, išskyrus restorane, nes kas gi dar, išskyrus čia užklydusius nelaimėlius, norėtų, pats nebūdamas aktoriumi, gyventi tarp šitų apgailėtinų tragedijos spektaklio dekoracijų?

Kiti restauratoriai neišmatuojamo pločio sienas tik nutinkuoja ir palieka plikas, ant jų matosi tik paauksuoti strypai, Saint-Gobain stiklas ir kabliai skrybėlėms pasikabinti. Šie didžiuliai dirbtinio tinko plotai, platūs kaip dykumos ir begaliniai, balti ir šalti kaip negyvenamas Sibiras, kaip stepės, kurioms trūksta tik numirėlių ir varnų, metai po metų pastūmėja nemažą kiekį svajotojų link savižudybės, kurių niekas niekada neapraudos, nes tikroji jų mirties priežastis liks neaiški.

Treti dar atviresni ir įžūliai demonstruoja nepadorybes iš velvetinio popieriaus ant auksinių arabeskų, tuo paniekindami devynioliktojo amžiaus vertybes. Apie aksesuarus aš nė nekalbu. Puikiai žinome visas tas violetinio raudonmedžio konsoles, visas tas apvalius laikrodžius (pendules sous cylindre), nuspalvintus aukso spalva, su visais tais nuvalkiotais riteriais, tais Ferronnière, tais La Valliere, ir įžymiąsias raižytas žvakides! Restorane aš patenku į tikrą „pjūklą“, kurį restauratorius puikiai naudoja, pasitelkdamas į pagalbą klausimus, nes būtent būtent jų metu prasideda nebepridengtas persekiojimas.

Restauratorius turi racionalią, apgalvotą, galutinę ir nepripažįstančią jokių išimčių sistemą. Ji susideda iš to, kad jums niekada nebus duodama tai, ko jūs norite, ir visada bus siūloma tai, ko jūs nenorite.

Jūs skubate, jūs įeinate į užeigą ir greitai įsitaisote, kaip žmogus, neturintis nė vienos laisvos minutės. Jūs šūktelite padavėjui:

– Sriubos !

Padavėjas nužvelgia jus paniekinančiu žvilgsniu, prieina prie mažo stalelio greta prekystalio, paima nuo jo ridikėlių ir sviesto gabalėlį, papuoštą iškiliu reljefu, išdėlioja visa tai priešais jus, ir taria kruopščiai pastatytu balsu:

– Ponas pageidauja austrių? Iš Mareno? Ostendo? Tuzino paprastų?
– Ne, sriubos.
– Gerai. Kokios sriubos ponas pageidauja ?

Ir padavėjas nueina.

Jūs kviečiate jį atgal ir nekantriai prašote:

– Padavėjau, man konsome!
– Štai kaip, — šįkart atsako padavėjas. – Tai ponas nebenori austrių?
– Ne.
– Argi tai ne ponas užsisakė tuziną iš Ostendo?
– Ne.
– Aaa! – šūkteli padavėjas, rodydamas pirštu į kažką. – Aš prisiminiau, tai buvo tasai ponas.

Ir tada jis pasprunka vėl, kol jūs pagaliau suprantate, jog visa tai – šantažas, ir pagaliau užsisakote austrių, kad vėliau galėtumėte nuryti šaukštą sriubos. Bet tai dar ne viskas.

Nėra nei vienos užeigos, kuri negamintų kiekvieną dieną to, ką restauratoriai vadina „dienos pietumis“. Tai turėtų būti normalus, žmoniškas patiekalas, galbūt primenantis tai, ko vedę vyrai tikisi ant savo stalo kasdien. Galų gale, tai bent jau turėtų būti patiekalas, kurį galima būtų suvalgyti ir nenumirti.

Beveik kiekvieną dieną jie reklamuojasi, jog kepa ant iešmo mažų mažiausiai gabalą veršienos, ar avies kumpį. Deja, deja! Svečias turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų išsiprašyti porciją dienos pietų, ar griežinėlį šio ant iešmo kepto kumpio. Restauratoriaus užduotis – sutelkti visas pastangas, kad svečias to negautų, antraip jeigu paprastas klientas gaus kelis kąsnius šio maisto, jis gali tapti toks pats patenkintas, kaip ir restauratorius, o to leisti jokiais būdais negalima.

Poezijos, menų, finansų, ekonominės politikos galerų vergai, kurie pagal savo darbo pobūdį yra neatsiejama Paryžiaus gyvenimo dalis, turi tik vieną svajonę: suvalgyti ką nors kitka, nei tas amžinasis avienos kotletas, ir tas amžinasis ne iki galo iškeptas bifšteksas, kuriuos jie pasmerkti valgyti dėl Paryžiaus restauratorių žiaurumo.

Tačiau restauratorius turi nusistatęs ribą, ties kuria jis liaujasi apsimetinėjęs. Išbandykite tai. Iš pradžių jūs ramiai tariate:
– Sakykit, padavėjau, ar jūs šiandien turite dienos pietus?
– Taip, ko tik ponas pageidauja, bifšteksai, kotletai, veršiuko galva.
– O!… taip pat ir kepsnį. Sakykit, nuoširdžiai, ar turite ant iešmo keptos mėsos?
– Ko tik ponas pageidauja.
– Bet aš nekalbu apie griežinėlį tos mėsos, kuri buvo iškepta orkaitėje vakar ryte, ir pašildyta šį vakarą puode. Aš norėčiau tikro kepsnio.
– Ponui reikėtų tik pasižiūrėti į meniu. Mes ten viską surašėme. Skaitykite meniu.

Tai ir norisi pasakyti: pažvelkite, kokie dabar laikai! Padavėjas tęsia toliau:
– Ponas norėtų geros file, pakeptos su madera?

Šis paskutinis pasiūlymas – tai pati žiauriausias ir šlykščiausias melas, kurį jums gali tėkšti restorano padavėjas. Net pats ponas Rotschild‘as už savo milijonus nerastų visame Paryžiuje nei vieno butelio tikros Maderos, norėdamas ja pavaišinti savo karališkosios kilmės svečius. Gana saugu manyti, jog užeigų savininkai nepila jos į savo padažus.

Jų paslaptis štai kokia: jų virtuvės pagrindas – tai rudas padažas, sutirštintas miltais, kuris, sprendžiant iš jo skonio, turėtų būti gaminamas iš pačių pavojingiausių ingredientų ir baisiausių nuodų. Visi bijo šio rudojo padažo, bet restauratorius nesibodi nei intrigų, nei maldavimų, nei žiaurumų, kad priverstų jus tai suvalgyti. File su alyvuogėmis: rudas padažas. Kepsnys: mėsa, pašildyta rudame padaže. Daržovės su tirštu sultiniu: daržovės rudame padaže. Tirštas troškinys: rudas padažas. Žele: šaltas rudas padažas.

Restorano padavėjai niekada neleis jums pasirinkti kitokios žuvies, negu otas. Jeigu paprašai kitokios, jums pasiūlys oto su olandišku padažu, nes to pilnai turėtų pakakti, kad jūs sutiktumėte tai užsisakyti.

Vienas iš išdidžiausių, dvasingiausių, drąsiausių Paryžiaus juokdarių vienąsyk susirengė į kryžiaus žygį, norėdamas išlaisvinti baltuosius negrus – restorano svečius – iš restauratorių vergijos. Jis patyrė gėdingą pralaimėjimą.

Kai jis pirmąjį kartą paprašė sriubos, ir kai padavėjas pirmą kartą jo paklausė:
– Ar ponas nenorėtų austrių?

Tai išgirdęs ponas X… paprasčiausiai pasiėmė skrybėlę ir išėjo kitur. Tačiau, naudojant šią sistemą, jam pavalgyti nepavyko, nes visur jam siūlė tų pačių austrių. X… nusprendė išmėginti kitą būdą. Jis ėmė atsakinėti į padavėjų klausimus kitokiais klausimais, ir pokalbis pasisuko štai kaip:
– Padavėjau, rostbifo!
– Ar ponas nenorėtų pradėti nuo oto?
– O jūs iš kokios šalies? Ar jūs turite seserų?
– Aš klausiu, ar ponas nenorėtų pradėti nuo žuvies?
– Ar jus jau kvietė į karo tarnybą? Aš iš jūsų užsisakiau rostbifo!

Tačiau ponas X… išvargo ir krito prieš savo persekiotojus. Jis pasidavė, iškėlė rankas. Ir dabar, kai padavėjas jo eilinį kartą uždavė savąjį ritualinį klausimą, „ar ponas nenorėtų pradėti nuo oto?“, tai nuskambėjo taip, lyg būtų sakoma:
– Pinigus mokantis kretine, apgailėtinas buržujau, tu juk puikiai matai, kad aš tave nugalėjau, ir tu dabar valgysi ir austres, ir kotletus, ir bifšteksą su rudu padažu, ir viską, ką tik aš liepsiu. Nes tu esi tik varganas vergas, o aš – tavo valdovas, aš, nenuspėjamasis, verslingasis, viskuo prekiaujantis… restauratorius!