Na taip, taip, truputėlį šilta lauke. Čia jau su kuo palyginsi – Texase, kai oro temperatūra nukrisdavo iki 32C (90F), džiaugdavomės, kad “kaip maloniai vėsu”. Tačiau tie patys 32C Lietuvoje – “bliamba bliamba kaspernach”.
Kaip ten bebūtų, šilti orai – puiki proga paeksperimentuoti su ledu.
Kiekvienas, kuris kada nors yra bandęs įpilti vandens į formeles ir padėti jas į šaldymo kamerą, prisimena, kad ledas ten gaunasi toli gražu ne skaidrus. Leduko viduryje paprastai matosi sušalusi murzinai balkšva makaliūzė, lyg vanduo, kuris buvo naudojamas, buvo pasemtas iš balos ar atskiestas pienu. Aišku, tai netrukdo tuos ledukus suberti į stiklinę, užpilti gaivinančiu skysčiu ir gerti nesukant galvos apie kažkokį skaidrumą. Tačiau vis dėlto, pažvelgus į, tarkim, viskio reklamas žurnalų puslapiuose, ledukai ten spindi, žaižaruoja kaip krištoliniai. Ir bet kuriam nors truputį žingeidžiam piliečiui kyla klausimas: kaip?
Atskleisiu nedidelę paslaptį, jeigu netyčia kas dar negirdėjot. Reklamų fotografijose į viskio stiklą įpiltas ne viskis, o šalta arbata ar nudažytas vanduo. Ir ledukai ten – ne ledukai, o iš skaidraus plastiko išpjauti ir nupoliruoti netaisyklingos formos kubeliai. Netgi lašeliai ant “aprasojusio” stiklo krašto – ne vanduo, o specialus purškiamas glicerinas. Dėl paties stiklo negarantuoju, bet irgi visko gali būti. Tai ką, ar tai reiškia, kad skaidus ledas – utopija? Toli gražu ne. Reikia tik šiek tiek gudrybės.
Visų pirma, kodėl vanduo sušala į neskaidrų ledą? Todėl, kad jame yra priemaišų. Todėl pradėkime nuo išvalymo. Paimkime distiliuotą vandenį. Arba labai labai gerai prafiltruotą atbulinės osmozės filtru. Tai jau gera pradžia. Pusė darbo, kaip sakoma. O pusę darbo nuveikei – pailsėk. Įsipilk šlakelį viskio su kol kas dar neskaidriais ledukais. Karšta juk.
Antroji priežastis, kodėl ledas būna neskaidrus – vandenyje ištirpusios dujos. Jas irgi reikėtų išvaryti lauk. Kaip? Vandenį užvirinti.
Lyrinis nukrypimas. Kai aš ieškojau to būdo, kaip gauti skaidrų ledą, kažkaip miglotai iš vaikystės prisiminiau, jog reikia naudoti būtent virintą vandenį, nes jame nebus tų ištirpusių dujų, ir viskas bus čiki. Ok. Čia pat elektriniame arbatinuke buvo likę vandens, aš jį supyliau į formeles, įkišau į kamerą, po kelių valandų ištraukiau – ir ką jūs manot, ledukai toliau sėkmingai “mūtni”, skaidrūs tik iš pakraščių. Paieškojau internete, ten sako, reikia vandenį užvirinti du kartus, ir supilti jį dar karštą į formeles. Jokių problemų, užvirinau, supyliau. Ne verdantį, aišku, truputį pravėsusį, gal iki kokių 70C. Tas pats mikas. Tik kitoj klešnėj. Ką daryt?
Ogi pasirodo, elektrinis virdulys tam reikalui nelabai tinkamas. Jis iš karto išsijungia, kai tik vanduo ima kunkuliuoti. Tuo tarpu vandenį reikėtų užvirinti ir pavirti bent porą minučių. Tada nuimti nuo ugnies, leisti atvėsti, ir vėl užvirinti ir pavirti porą minučių. Šamanizmas, sakot? Niekam nereikalingi burtai? Ir aš taip sakau. Bet kai supyliau dar karštą du kartus virintą vandenį į formeles, uždengiau iš viršaus plastikinę plėvelę (na, dėl viso pikto, “kad nepridulkėtų”), jis sustingo, ir voila! skaidrūs ledukai. Vienintelis neskaidrumas – ledo paviršiuje, kur jie apsitraukia šerkšnu nuo oro drėgmės. Tačiau užpylus juos skysčiu, paviršius nusiplauna ir kaip mat tampa skaidrus. Kitas dalykas – tie ledukai, susilietę su šiltesniu skysčiu, cinksėdami sutrūkinėja viduje, bet tai kur kas gražiau, nei pieno skaidrumo ledas.
Žinoma, dėti karštą vandenį į šaldymo kamerą nėra pats protingiausias dalykas, nebent toji kamera yra pakankamai didelė ir sugeba tą vandenį greitai atvėsinti. Man pasisekė, turiu šaldiklį-dėžę. Todėl pagalvojau, o kodėl nepažaidus dar truputėlį?
Paėmiau to paties šamaniškai paruošto vandens ir supyliau jį į metalinį dubenį salotoms. Ten tilpo kokie du dideli puodeliai. Užšaldžiau. Skaidru, gražu. Išsitraukiau šį luitą, pasiėmiau švarią ylą ir atsargiai – atsargiai!, bet kartu ir pakankamai stipriai – ėmiau tą luitą badyti. Labai greitai atėjo suvokimas, kaip reikia bakstelti, kad atskiltų tvarkingas, skaidrus, nors ir netaisyklingos formos gabalėlis. Smagus daiktas toji yla. Beveik toks pats smagus, kaip iki skutimo užaštrintas peilis. Bakst! Ledukas čekštelėjęs atskyla, pačiuožia į šalį, veidą nutaško ledo purslai. Bakst dar, ir dar! Ir aš jums pasakysiu, viskis su štai tokiais, pirmykščiais ledukais, atrodo, net ir skonį pakeičia. Arba čia pat darže prisiskini mėtų, sutrini stiklinėje su šaukšteliu cukraus ir laimo skiltele, ledo, romo truputį, kiek lieka vietos – gazuoto vandens. Atsisėdi pavėsyje, kur skersvėjis. Ir visai, sakyčiau, visai netgi neblogai.
Kažkas man sako, jog ledukus ir reikėtų gaminti taip, skaldant su trumpa stora yla nuo didesnio gabalo. Formelės – bereikalingas šių laikų “civilizacijos” išradimas. Antra vertus, be civilizacijos neturėtumėme ir šaldiklių, taip kad gal labai burnoti nederėtų. Galima, aišku, statytis atskirą ūkinį pastatėlį, įkastą į žemę, su geru drenažu, iškloti sienas storu šiaudų sluoksniu, o žiemą skaldyti ledą ant upės, pjaustyti jį pjūklu, krauti gabalus į vežimą, tempti viską ir krauti viduje į tą ūkinį pastatą pakankamai storu sluoksniu palei sienas, kad neištirptų per visą vasarą iki kitos žiemos. Ir viskas tam, kad vasarą galėtum ateiti į šį ūkinį pastatą, vadinamą ledaine, nešinas dubeniu šamaniškai paruošto virinto vandens, ir užsišaldytum jį. Viskas yra įmanoma. Tačiau taip pat man kažkas sako, jog šį pjaustymo ir skaldymo darbą žiemą ponui atlikdavo baudžiauninkai, o ledą “vartodavo” jau patsai ponulis.
O beje. Prekybos centruose ledukų formelės išpirktos. Liko tik tokios skaičiukų formos 123 arba visokios širdelės ir trikampėliai. Paprastų formelių kubiniams ledukams neradau, gal prastai ieškojau?. Dar yra tokių vienkartinių maišelių. Variantas, aišku. Tačiau yla, skelianti gabalėlius nuo luito – kur kas smagiau. Nors ir pavojingiau. O gal būtent dėl to šie ledukai, cinksėdami stiklinėje, teikia tokį malonumą?