Noriu paskirti šį postą tiems, kurie norėtų išmokti bent jau ką nors pasigaminti, bet viskas atrodo taip baisu, taip sudėtinga, daugybė įvairiausių gudrių žodžių kaipo chiffonade, roux, bechamel ir pan., ir kuriems atrodo, jog jei nori ką nors pasigaminti, reikia vergauti virtuvėje po kelias valandas. Šis receptas susideda vos iš kelių ingredientų, daugiausia vargo – viską supjaustyti ir sumesti į keptuvę, o toliau galima tiesiog drybsoti, gurgšnoti mėgstamą gėrimą ir laukti, kol maistas pats pasigamins.
Beje, turiu perspėti, jog vizualiai šis troškinys neatrodo labai jau patraukliai. Tie zombiškai žalios spalvos inkliuzai grietine paplaukusios mėsos fone… bet paragavus tos nesąmonės greitai iš galvos išgaruoja.
Taigi reikės: dviejų porų, supjaustytų griežinėliais, apie dešimties-dvylikos stambokų pievagrybių, supjaustytų irgi griežinėliais, pusės kilogramo jautienos faršo, ir nedidelės skardinės ( 0,35 ) šviesaus alaus, arba tamsaus, kokį mėgstat. Na dar pora-trejeta šaukštų grietinės ir prieskonių, va ir visas sąrašas. Pradedam nuo mėsos.
Faršą krauname ant keptuvės su trupučiu įkaitinto aliejaus, ir mentele bandome išskaidyti jį į kuo mažesnes daleles. Kaitiname ant vidutinės ugnies. Vidutinė ugnis – tai kai tas cipukas, kuriuo reguliuojasi degiklio kaitrumas, atsuktas kažkur per vidurį.
Faršas turi pasidaryti nebe raudonas. Ta prasme, jeigu taip, tai dar ne:
O kai taip, tai jau:
Toliau į tą keptuvę verčiam porus ir grybus:
Uždengiam dangčiu kokioms penkioms minutėms, kad porai ir grybai apvystų ir kiek sukristų. Tuomet beriam porą žiupsnelių druskos, įmalam pipirų, ir dar beriam apie arbatinį šaukštelį džiovinto šalavijo ir porą lauro lapų. Viską išmaišome, užpilame alaus, ir uždengiame dangčiu vėl. Kai ima burbuliuoti, sumažiname ugnį iki mažos, ir laukiam. Jeigu palauksim pusvalandį – porai bus kiek traškesni, jeigu valandą – labiau sušutę, tačiau geriau susimaišę skoniai.
Po valandos tai atrodo taip:
Įverčiam du-tris šaukštus grietinės, viską gerai išmaišome, ir ragaujam. Jeigu atrodo, jog skonio kažkaip truputį trūksta – įberiam dar truputį druskos. Druska maiste veikia panašiai kaip garso rankenėlė. Daugiau druskos – daugiau skonio. Bet reikia nepamiršti, jog jeigu garso rankenėlę atsuksi per daug, gali perdegti stiprintuvas, suplyšti kolonėlės ar ausų būgneliai.
Kol troškinasi, užstatom virti ryžius ar makaronus, jeigu ryžius virti per sudėtinga. Kraunam į lėkštę. Paskutinis akcentas – užbarstome smulkiai kapotomis petražolėmis arba, kas man asmeniškai skaniau, šviežiomis kalendromis. Nuotraukoje nebarstyta, kad nepranyktų ta nuostabiai zombiška spalva.
Vartojame su alumi. Skonis man kažkiek primena befstrogeną. Ar jausis alaus, priklausys nuo to, kokį pylėte. Galutiniame variante tamsūs alūs jaučiasi stipriau, bet kartais jie būna kiek saldoki ir visas patiekalas gali skambėti kiek keistai – bet ne mažiau skaniai.
Taigi, tikiuosi, jog pavyks nesunkiai pasigaminti, ir tai paskatins jus drąsiau eksperimentuoti virtuvėje.
Skanaus!