Praūžė visokie Petrikai, airiai ( ir ne tik ) prisipliumpė alaus, prigėrė viskio, pakirkino mergas, prisijuokino ir apsiramino. O mes ką, mes gyvenam toliau, pernelyg nesisklaidydami. Va, parodysiu, ką dar galima padaryti su Gineso alumi, ne tiktai kliukinti jį litras po litro.
Susirandam vištą. Geriausia, jeigu ne mažytis broilerinis viščiukas, bet apie dviejų kilogramų višta. Nuplauname, nupešiojame, visa kita. Krauname į bliūdą, ir užpilame pusantros stiklinės Guinness alaus ( na, 300gr kažkur ). Kas lieka – išgeriam. Aš naudojau Ginesą iš skarbonkės, kur po pusę litro, su kažkokia figovina viduje, kur atidarius alų užputoja, kad būtų lyg iš krano bare.
Toliau, ant tos vištos pilame dvi-tris smulkiai sukapotas česnako skilteles, griežinėliais ( pusgriežiniais ) supjaustytą svogūną, užbarstome džiovinto čiobrelio, porą šaukštų alyvų aliejaus, druskos, pipirų, galima dar lauro lapą sutrintą užbarstyt. Ir marinuojam. Geriausia per naktį ( tik tuomet druskos išvis nedėt, arba dėti mažiau ), arba bent jau valandą. Karts nuo karto vištą apverčiame, kad geriau išsimarinuotų.
Išsimarinavusi ji atrodys taip:
Dabar toks momentas. Gineso skarbonkė šitam reikalui, kurį ruošiuosi atlikti su višta, yra kiek per didelė. Reikia 12oz arba 0,35 litro. Tai daroma taip – Coors skardinę atkemšam, gurkštelim, susiraukiam, išpilam viską į kriauklę, ir į ją iš gineso skardinės iki pusės pripilam normalaus alaus. Ties viršumi skardinės šonuose galima pradurti keletą nedidelių skylučių.
Coors su Guinness įdaru statome į skardos vidurį, ir ant jos užsodiname ištrauktą iš marinato vištą. Pagrindinis svoris turi kristi ant skardinės, o vištos kojos – remtis į skardą, ir gauname tokį savotišką “trikojį”. Beje, tas pats fintas išeina ir su buteliu, bet vis vien patariu nors kokio nors skysčio į jį įpilti, kad netrūktų kaitinamas stiklas.
Aplink vištą išdėliojame apie 2cm storio bulvių griežinėlius, išteptus aliejumi ir pabarstytus rozmarinais ir druska. Taip pat dedame ketvirčiuotą svogūną, paruoštą kaip ir bulvės.
Išmetame pozą, kad višta atrodytų efektyviau. Nors ką jau čia priefektyvinsi, kai alaus skarbonkė į užpakalį sugrūsta…
Vištą kišame į 220C orkaitę pusvalandžiui, o tuomet ugnį sumažiname iki 160 ir kepame dar apie 40 minučių.
Tuo tarpu gaminame padažą. Tai belgiško “carbonnade sauce” variantas. Belgiškas alus jam tikrai tinka, bet ir ginesas neblogai.
Mums reikės to, kas paveikslėlyje, ir dar šio bei to.
Taigi, vieną didoką svogūną supjaustome griežinėliais ir kepame poroje šaukštų sviesto ant vidutinės ugnies, kol jis pagels, t.y. taps tokie, kaip paveikslėlyje. Kuo ilgiau kepsite ir geriau karamelizuojasi svogūnai – tuo galutinis variantas geresnis.
Kol svogūnas kepa, du pomidorus įpjauname gale, priešingame nuo kotelio, iksiuku tokiu, ir įmetame pusei minutės į verdantį vandenį, o praėjus laikui – užpilame šaltu. Tuomet nulupti skūrą nebus jokių problemu. Taip pat juos perpjauname, išspaudžiame sėklas ir pomidorus supjaustome nedideliais kubeliais.
Kai svogūnai pagelstame iki norimo geltonumo ( kažkur 10-15 min ), į keptuvę krauname pomidorus, lauro lapą ir smulkiai sukapotas česnako skilteles. Viską išmaišome, pakaitiname apie porą minučių. Keptuvėje bus gana sausa, todėl reikia vis pamaišyti, kad nesviltų. Įberiame apie šaukštą miltų, vėlgi išmaišome, kaitiname apie minutę, tuomet šaukštą pomidorų pastos, ir dar porą minučių. Pomidorai jau bus tokie patežę, o miltai visa tai suriš. Ir tuomet pilame apie pusę stiklinės Guinness alaus. Galima pilti bet kokį tamsų alų, bet turėkite omeny, kad kuo alus turi daugiau skonio, tuo pakaitintas jis taps kartesnis. Labai sudėtingo skonio belgiško alaus pilčiau gal tik ketvirtį stiklinės, ir būtų pats tas. Bet gineso tinka ir pusė stiklinės, gal netgi truputį daugiau. Kas lieka iš skarbonkės – išgeriam.
Čia ką tik įpylus alaus:
Viską gerai išmaišome iki vienalytės masės, pakaitiname, kad alus truputį nugaruotų, ir pilame pusantros stiklinės gero naminio vištienos sultinio. Užviriname, sumažiname ugnį, kad burbuliuotų, ir burbuliuojame dar apie penkias minutes. Prieš pabaigą įberiame žiupsnį kapotų petražolių, pasūdome, papipiriname. Kiek sūdyti? Nagi paragaujam, ir bus aišku. Jeigu baisu persūdyti, tuomet mažais žiupsneliais ir nuolat ragaujant.
Ką tik įbėrus petražolių:
Karts nuo karto žvilgtelim į orkaitę, ar nesvyla daržovės. Kai viena pusė apskrunda – apverčiam, jeigu baigė kepti anksčiau – traukiam lauk. Priklausys nuo konkrečios orkaitės, skardos tipo, ir pan.
Praėjus laikui traukiam vištą lauk, smigtelim į storiausią šlaunies vietą. Jeigu sultys bėga ne rausvos – viskas gatava, jeigu ne – atgal į orkaitę dar dešimčiai minučių.
Pažvelkime iš arčiau. Sparniukai ir skūrytė puikiai paskrudo. Tuo tarpu vidus – minkštas ir labai sultingas, truputį kvepia alumi.
Atsargiai numauname vištą nuo skardinės. Alus joje vartojimui nebetinka. Atsargiai, jis bus labai karštas, geriau su pirštine traukti, viena ranka žnyplėmis pakėlus vištą, o kita truputį pasukinėti skardinę, tada lengviau išsitrauks. Nepamirškite, kad jeigu paversite ant šono – alus išbėgs ant vištos. Tai – nebūtinai geras dalykas, ypač, jeigu norite, kad skūrytė išliktų paskrudusi.
Padažą – į padažinę, supjaustytą vištą – į lėkštę, daržoves – į dubenėlį. Va dabar galima įsipilti bokalą gineso, palaukti, kol nusistovės putos. Puota paruošta.
Pastebėjau, kad jeigu kartu patiekti dar ir agurkėlį ( šviežią ar raugintą ), tuomet alaus skonis stipriai išryškėja.
Skanaus!