“A chicken in every pot and a car in every garage” – Herbert Hoover, 1928.
Na, automobiliais jau apsirūpinome ir patys, o dabar užsiimsime višta puode. Tai visai paprasta.
Užsirašau daugiau sau, kad nepamirščiau prieskonių kombinacijos, labai jau vykusiai šį kartą pasisekė. Taip pat žymiai viskas paprasčiau, jeigu yra špižinė antinė ar britvonas, nors iš bėdos galima sužaisti ir su skarda ir folija. Šis būdas tiks troškinti tiek viščiukui, tiek ir daug gyvenimo mačiusiai vištai, tik senolę reikėtų troškinti atitinkamai ilgiau.
Imame apie 2,7kg vištą, kurios čia vadinamos “roasting chicken”. Iš vidaus iškrapštome viską, ką randame, o vištą perplauname ir nusausiname. Būtent šitoje vištoje radau kepenis, dvejas širdis ir du gabalus taukinės, ir nei vieno skrandžio. Širdinga mutantė :{) Taip ir būna, kuomet vištas doroja konvejeriu.
Na ir ką, įkaitiname ketaus gabalą, vadinamą britvonu, iki vidutinės tokios ugnies. Truputėlį alyvų aliejaus, kad geriau eitų procesas, ir sumetame ten supjaustytas nedideliais kubeliais taukines, tegu lydosi iki spirgų. O tuo tarpu paruošiame kokius septynis-aštuonis stiebus salierų, tris-keturias morkas ir vieną-du svogūnus, priklausomai nuo dydžio. Čia bus mūsų aromatinės daržovės. Supjaustome gana stambiai, atidedame į šalį ( arba tiesiai į puodą, jeigu vištos taukai jau išsilydė ).
Vištą įtriname prieskonių mišiniu: koks šaukštas druskos, toliau iš akies – keliolika juodųjų pipirų grūdelių , šaukštelis-pusantro kmynų, keletas gvazdikėlių, ir žiupsnelis skaldytų fenugreko sėklų ( lietuviškai ožragė. Jeigu neturite, ne bėda, bet su juo kur kas skaniau gaunasi ). Prieskonius sumalame piestelėje, įtriname į paukštį, iš vidaus ir išorės.
Apkepiname daržoves vištos taukuose, iki kol pajusite jų skleidžiamą aromatą. Krauname vištą į vidurį. Jos kojas galima surišti, galima palaidas, žiūrint kiek yra puode vietos. Įpilame į puodą apie stiklinę balto vyno, uždengiame dangtį, ir į orkaitę, 175C, pusvalandžiui. Praėjus laikui aplink vištą pridėliojame bulvių, jas pabarstome čiobreliais ir druska ir pakepame dar valandą/pusantros, priklausomai nuo vištos dydžio ir jaunumo. Aš kepiau kažkur valandą dešimt minučių, tuomet nudengiau dangtį, padidinau ugnį iki 230C ir pakepinau dar apie dvidešimt minučių, kad vištos oda ir bulvės paskrustų. Jeigu abejojate, ar iškepė, galite pradurti odą tarp šlaunelės ir karkaso, pasižiūrėti, kokių ten sulčių prisikaupę. Jeigu skaidrios – višta gatava. Žinoma, jeigu senesnė višta, reikėtų taip pat patikrinti, ar minkšta mėsa. Bulves ir morkas pateikiame prie garnyro ( ypač skaniai gaunasi morkos, iki šiol buvusios pačiame puodo dugne, paskrudusios ir prisigėrusios aromatų ).
Va ir viskas, toks paprastas, kaimiškas receptas. Bet kelintą jau kartą įsitikinu, jog tokie paprasti, elementarūs receptai dažnai būna vieni iš pačių skaniausių.
Skanaus!