Greičiausiai visi, kam reikia, tai jau seniai žino, o kas nežino – primenu: jau beveik baigėsi beržų sulos sezonas. Kai tik išsprogs pirmieji beržų lapeliai, sulos nebebus. Žinoma, galima bus ragauti tuos pačius jaunus beržų lapelius, bet čia jau kita istorija.
Taigi ta proga atlikau nediduką eksperimentą. Seniai norėjau tai pamėginti, bet vis pramiegodavau sezoną. O šiais metais geri žmonės priminė ir netgi ekologiška žaliava aprūpino :{)
Kuomet gyvenome Teksase, retkarčiais nuskrisdavome pas draugus į New Hampshire (kas nežinote – JAV šiaurės rytai, ribojasi su Kanada). Ten kiekvieną kartą mus vaišindavo ten pat gaminamu klevų sirupu. To sirupo gamybos principas labai elementarus: surenki cukrinių klevų sulą, supili į didelį katilą, o po katilu uždegi ugnį. Ir verdi. Nugaravo – įpili šviežios sulos. Dar nugaravo – dar pripili. Ir taip kartoji, kol katile bus klevų sirupas. Skanus dalykėlis. Pamėginkit kada, kas nebandėt, berods mačiau didesnėse parduotuvėse, tik brangus.
Klevų sula yra gal trigubai saldesnė nei beržų. Internetas byloja, jog tam, kad gautume vieną litrą klevų sirupo, reikia 40 litrų klevų sulos. Išeitų, kad litrui beržų sirupo reikėtų 120 litrų kažkur. Vienu žodžiu, trumpai liaudiškai, litras sirupo iš trijų standartinių 38 litrų bidonų.
Bet prieš atidarydamas žvakių fabrikėlį sirupo gamybos cechą nusprendžiau pamėginti, kas gi ten visgi gaunasi. Sulos turiu. Puodą turiu. Virti moku. Važiuojam.
Paaukojau tam reikalui trilitrinį stiklainį sulos. Nefotkinau. Na ką gi ten fotkinti, skaidrus skystis ir tiek. Jeigu labai norite, pripilkite vandens į trilitriaką ir pasižiūrėkit, kaip atrodo. Arba žiupsnelį miltų įberkit, bus kaip dieną pastovėjusi sula.
Preliminariais paskaičiavimais, turime gauti 3000ml / 120 = 25ml galutinio produkto.
Trys litrai sulos buvo supilti į šešialitrį puodą. Kaip ir nurodo instrukcija, uždegiau po puodu ugnį (dujinę) ir ėmiau virti.
Kiek palaukus atsirado šiek tiek putų, jas nugraibiau.
Kai nuvirė tiek, kad liko trečdalis pradinio kiekio, perpyliau viską į litrinį puodą. Palaipsniui ėmė keistis spalva, šiek tiek į gelsvumą. Subjektyvus sklindančio kvapo vertinimas – „kaip šviežių vafliukų su karamele“.
Kai skysčio liko per centimetrą, spalva tapo intensyvesnė. Man asmeniškai kvapas įgavo stiprią grybų gaidelę. Virti kazlėkai? Džiovinti baravykai? (Kraustausi iš proto? Ėmė veikti haliucinogenai beržų suloje?)
Kol galų gale, stipriai sumažinęs ugnį, išgarinau viską iki klevų sirupo konsistencijos, t.y šiek tiek skystesnio nei medus.
Štai galutinis rezultatas – žadėtieji 25ml, o greta – atskiesta perpus su vandeniu, kad spalva matytųsi. Baltos spalvos balansas kiek šleivas, bet ai. Man ir taip gražu.
Žinoma, smalsiausia buvo, o koks gi viso to skonis. Iš karto pasakysiu, klevų sirupą jei ir primena, tai labai silpnai. Šis sirupas ne saldus, kaip klevų, o saldžiarūgštis ir labai kvapnus. Pagaminus iš tokio sirupo saldainių, manau, jie tikrai turėtų pasisekimą, nors turint omeny, kiek darbo reikėtų pasigaminti pakankamai sirupo, vargu, ar kas tuo užsiims. Valgyti jį, kaip įprasta JAV, užsipylus ant blynų, greičiausiai netiktų, nors gal. Ko gero tiktų arba laižyti šiaip, kaip medų, arba įsidėti kokį šaukštelį į arbatą. O laikymo prasme, tai jeigu šis sirupas elgiasi taip, kai klevų, tai manau, kad bent jau iki kito sezono jis turėtų išsilaikyti be problemų.
Dar gali būti variantas, jog dėl to, kad viriau iš dieną pastovėjusios sulos, dalis cukraus jau buvo perėję į rūgštumą. Visai galimas dalykas, jog verdant ką tik nuleistą sulą, sirupas bus saldesnis.
Taigi, jeigu turite daug daug sulos ir nežinote, ką su ja daryti – gerti jau nusibodo, raugintos nemėgstat – štai jums vienas iš utilizavimo būdų.
Tai tiek šiam kartui, skanaus.