Tai savotiška pommes frites atmaina, kurią pagaminti reikia šiek tiek treniruočių. Tačiau po kokių trijų-keturių nesėkmingų bandymų technologija pasirado aiškesnė, ir procesas žymiai paspartėja.
Bulvę nuplauname ir atpjauname nuo jos plonyčius griežinėlius, maždaug milimetro storio, ir pageidautina, kad vienodo storio visame plote, ta prasme, kad nebūtų taip, kad vidurys labai plonas, o kraštai stori. Taip pat atpjauname nedidelį “pagaliuką”.
Vieną griežinėlį apvyniojam aplink pagaliuką.
Sukdami į priešingą pusę, nei pirmasis, užvyniojame antrą ir trečią lapelius. Sukti reikia taip, kad kiekvienas sekantis lapelis uždengtų prieš tai buvusį ( vidurys pasilieka giliausiai ), antraip pabaigta rožė bus panašesnė ne į gėlę, bet į kopūstą.
Persmeigiame mediniu dantų krapštuku pagrindą taip, kad neišsiskleistų. Pirmas etapas baigtas. Tuomet priglaudžiame dar tris-keturis didesnius lapelius, ir atverčiame juos atgal, taip, kaip nuotraukose:
Susmaigstome, kad viskas laikytųsi ir nesubyrėtų. Įsimiklinus užtenka dviejų-trijų krapštukų. Jeigu suplyšta – nieko baisaus, rožės augalas netobulas.
Ir tuomet jas išverdame aliejuje, kol apskrus. Leisti į aliejų geriau “aukštyn kojom”, antraip lapeliai kartais mėgsta atsilenkti. Kai išvirs, paguldyti jas ant popierinio rankšluosčio, pabarstyti druska, ir, kai pravės, atsargiai ištraukti krapštukus. Jie išsitraukia lengviau, jeigu prieš traukiant juos truputį pasukti aplink išilginę ašį.
“Rožės” išvirusios nebenori subyrėti į atskirus “žiedlapius”, ir jas galima atsargiai perkelti į lėkštę.
