Kartais atsibosta išsikalinėti sudėtingais receptais. Kartais reikia sugrįžti prie šaknų.
Kartais skaniausia tai, ką prisimeni nuo vaikystės, paauglystės, ar studentavimo laikų, ko restoranuose ar kavinėse negamina. Kartais reikia nusileisti ant žemės ir liautis būt pižonu. Nes niefig…
( žinoma, tikroji priežastis – šaldytuvas pustuštis, o aš labai tingėjau iki parduotuvės važiuot ).
Imam krūvą bulvyčių. Pavytę, sudygę – pofig, svarbu nesupuvę. Nuskutam, supjaustom plonais griežinėliais. Kol pjaustom, užstatom ant viryklės smulkiai supjaustytų lašinukų, na, kokias tris riekutes, vidutinė ugnis. Kai jie ištirps ir paskrus, ant viršaus kraunam bulves. Uždengiam, skrudinam. Apačia paskrunda – apverčiam, kad ant dugno nusėstų tos, kur dar nepaskrudo. Įberiam pusę griežinėliais supjaustyto svogūno, padarę duobutę per vidurį bulvių. Uždengiam, kad pašustų ir suminkštėtų, tada išmaišom. Sukapojam kokias dvi-tris skilteles česnako ir irgi į keptuvę. Įberiam druskos, pipirų. Toliau suimprovizuojam prieskonių – kokio nors, pvz, mairūno su petražolėm, ar krapų, šiaip ten viskas tinka. Jeigu žali prieskoniai, tai juos geriau į pabaigą suberti, antraip tas jų skonis ilgai bekepant stipriai sumažės. Jeigu sausi, galima jau dabar. Aš turėjau tokį mišinuką, “New Orleans mix” vadinasi, ten aštrių pipiriukų visokių yra, geras daiktas. Dar šaldytuve žalių žirnelių šaldytų buvo, tinka ir jie, dėl spalvos. Liuks.
Na ir vsio, baigiam kepti, kol viskas minkšta. Galima pabaigoje apibarstyti viską parmigiano sūriu ir įmesti į orkaitę, kad išsilydytų, bet šiandien neišsikalinėjam, ane? Vadinasi, įsipilam alaus ( arba kefyro, jeigu gyvenate šalyje, kur kefyras normalus. Bet geriau vis vien alaus ). Kraunam visą tą gėrį į lėkštę ir kertam. Turit raugintų agurkėlių ar kopūstų – dar geriau, labai tinka. Skanaus ir į sveikatą!
P.S. čia versija be svogūnų, nes irgi buvo pasibaigę… Skaniau, žinoma, su jais.
