Kuomet, būdamas Kaliningrado srityje, ašpabandžiau kavinėje užsisakyti “болшую порцию колдунов”, manęs kažkodėl nesuprato. Matyt, neturėjo pakankamai burtininkų. O kuomet jų trūksta,tenka susiorganizuoti pačiam.
Daug tautų dievagojasi, jog koldūnai– jų išrastas patiekalas: tiek lietuviai, ir rusai su пельмениir вареники , tiek italai su tortellini ir ravioli, tik kiniečiai su won ton. Kas buvo pirmasis – nežinia, tačiau tai ne taip ir svarbu.

O gaminti juos paprasta, tai ir vaikas sugebėtų. Taigis, pažvelkime, kaip tas procesas atrodo iš arčiau.

Sunkiausia proceso dalis, ypač jeigu nėra tam pritaikytos elektrinės buitinės technikos, yra užminkyti tešlą. Imame 3 puodelius miltų, apie 3/4 puodelio vandens, tris kiaušinio trynius ir šaukštelį druskos. Sumaišome miltus su druska ir pilame vandenį ir kiaušinius. Tuomet minkome. Ilgai ir nuobodžiai, iki skausmo sąnariuose, arba iki kol tešla taps vienalyte ir nebelips prie rankų ir indo. Jeigu nesusiminko, viduje, kiek bemaigai, lieka kažkokie neaiškūs gurulukai, galima dar įpilti truputėlį vandens, bet nepersistengti – tešla turi būti kieta ir stangri. Tiesa, amerikoniškas puodelis yra 237 mililitrai. Tešlos užtenka kokioms dviems lėkštėms koldūnų, bus matyti, kiek tai yra, vėliau. Vizualiai tai atrodo taip:

Tuomet paliekam tešlą pagulėti kokį pusvalandį, nežinau tiksliai, kodėl, ne mielinė visgi, na bet tiesiog taip priimta. Tuo tarpu galime paruošti mėsą įdarui. Reikia vienodų dalių jautienos ir kiaulienos faršo, svogūno, druskos, pipirų pagal skonį. Svogūną sukapojame, mėsą sukrauname kartu ir viską išmaišome rankutėmis. Gauname tokią makaliūzę:

Tuomet pagrindinis ( slaptas ) ingredientas – mairūnas. Bent jau man tai yra pagrindinis prieskonis koldūnų įdare, žolė, nuo kurios koldūnai ima kvepėti.. na… koldūnais turbūt. Jis atrodo taip:

Kvapas ir skonis kiek panašus į raudonėlio, bet gal kiek silpnesnis ir labiau mėtinis. Taigi, imam visas tas šakeles, nubraukiam lapus, smulkiai sukapojam, ir į mėsą. Išmaišome.

Tuomet tešlą išplojame į blyną, pabarstome horizontalų paviršių miltais, labai susikaupiame ir pradedame kočioti.

Kočiojame, kol tešla taps kažkur 2-3mm storio. Kitur rašo, kad storio kaip peilio nugarėlė ties kotu. Kaip kam paprasčiau. Svarbiausia ne per plonai, ir be skylių kad būtų.

Tuomet imame apvalų daiktą aštriais kraštais, uždedame ant tešlos, ir stipriai stipriai stipriai spaudžiame.

Ar nepamiršau paminėti, kad spausti reikia stipriai? Reikia. Tai va. Gauname krūvą skrituliukų.

O toliau – maloniausia dalis. Imame vieną skrituliuką, kiek patempiame, jeigu spėjo susitraukti, dedame ant delno, o į vidurį – apie arbatinį šaukštelį įdaro:

Tuomet perlenkiame per pusę, užspaudžiame kraštus, ir lengvais žnybiamaisiais-sukamaisiais judesiais užvyniojame kraštelį.

Suvokiame, kad patys nemokame pozuoti su koldūnu rankoje, ir duodame tiems, kurie moka.

Turėjome dar namie tokį daikčiuką, kuris atseit palengvina koldūnų lipdymą. Pabandžiau, bet kažkaip nepatiko. Matyt, labiau pripratęs rankutėmis. O plius ir neužspaudžia jis, kaip reikiant, pamaniau, jog gali viskas atlipt, pradėjus virti. Na, bet jis veikia taip:

Krauname skrituliuką ir mėsą ant “dantų”, tuomet jį lenkiame per pusę ir suspaudžiame, kad suliptų:

Gal kam ir paprasčiau su tokiu. Kainuoja visai nebrangiai. Bet greičiausiai aš senamadiškas.

Taigis, kuomet baigiame lipdyti koldūnus, gauname maždaug dvi dideles lėkštes, štai tokias:

Užkaičiame didelį puodą pasūdyto vandens, kad užvirtų. Tuo tarpu supjaustome lašinukus, paspirginame ant vidutinės ugnies, kad išsilydytų, ir pridedame smulkiai kapoto svogūno, maždaug tiek pat, kiek lašinukų:

Kai svogūnai paskrunda, krauname į keptuvę porą šaukštų grietinės ir gerai išmaišome. Išjungiame ugnį. Padažas baigtas.

O tuo tarpu, kai tik užverda vanduo, metame į jį koldūnus ir verdame… na, kokias 8-10 minučių, priklausomai nuo dydžio ir kaip plonai iškočiojote tešlą. Teisingai sulipdžius vandens į koldūno vidurį nepatenka, ir įdaras troškinasi viduje savo paties sultyse. Dėl to yra svarbu, kad mėsa nebūtų pernelyg sausa, arba į ją ruošiant galima įpilti truputį pieno ar kefyro. Jeigu koldūnai verdami išsipučia, kaip varlės – viskas taip ir turi būti, čia garai iš vidaus spaudžia. Jeigu tešla pakankamai stangri, sutrūkti neturėtų. Taisyklė, kad koldūnai gatavi, kai iškyla į paviršių, čia negalioja. Paprasčiausia yra žiūrėti daugmaž, ir kai jau atrodo, kad jau, ištraukti kokį vieną ir paragauti.

Štai ir viskas. Krauname į lėkštę, uždedame padažo, padailiname mairūno šakelėmis. Vartoti su mėgstamu gėrimu. Kai kuriems tas gėrimas – kefyras.

Yra ir kitokių įdaro variantų. Žinau bent du:
1. Grybus ( arba džiovintus baravykus ) pakepinti su svogūnais, pabarstyti džiovintu šalaviju ir mairūnu. Padažui dar tinka tokia grybų sriuba, kur skardinėse parduoda, arba tiesiog grietinė.
2. Varškę pasūdyti, sumaišyti su kiaušinio tryniu ir mėta. Mano senelė tokius vaikystėje man gamindavo, irgi labai liuks.

Skanaus!