Vakar norėjosi sūrumos prie alaus. Visokie čipsai, sūriukai-šūdukai — per silpna, ne tai. Dūšia reikalavo stiprių įspūdžių. Ir tuomet aš prisiminiau, jog šaldytuve dar yra “buvusios prabangos likučių”.

Štai ji, Kaspijos gražuolė, už beprotiškas babkes pirkta rusų parduotuvėlėje, iki kurios šiuo metu man važiuoti virš valandos į vieną pusę. Vobla. Kažkada – ubagų ir profesorių maistas, kuomet ant dešros nebeužtenka, o iki atlyginimo dar trys dienos. Dabar – nostalgijos elementas, kaip ir gazirofkė iš automato ar “giros mažiukas” po 3 kapeikas iš didžiulės geltonos cisternos. Kiekvieną kartą, kai užuodžiu šį svaiginantį voblos kvapą, prisimenu mūsų kaimyną Praną, kuris savo pirmojo aukšto balkone vytino ešeriukus, suvėręs juos per akis ant virvelės ir uždengęs merle nuo musių. Deja, nuo penkiamečių grobuonių merlė nesaugojo. Buvo atidirbta visa sistema – atsargiai kiši ranką pro balkono groteles, stipriai suspaudi žuvį, stipriai trukteli žemyn, ir tuomet jau į kojas, o ant virvelės lieka kaboti tik žuvies galva. Sinchronizavus judesius galima vienu “zachodu” iki keturių žuvelių nukniaukti, keturiese puolus į ataką. Jeigu nepavyks, ir kas nors pamatys – ar dėdė Pranas, ar tėveliai – kentės užpakalis. Bet, “liubiš katatsia”, kaisakant…

O kaip valgyti žuvį, jeigu noris tuo pat metu ir teliką paspoksot, ir alaus pagurkšnot? Brangiausioji tikrai neatleis, jeigu kilimas bus pilnas žvynų ir ašakų, ir geriausiu atveju jūsų teliko žiūrėjimas virs intensyviu siurbliavimu, o kadangi jau pradėjote, teks baigti siurbliuoti ir kitus kambarius, o ar jums to reikia? Jūs gi tiesiog norėjote prigulti prie teliko su alučiu, tiesa? Žmona – šefas namie, ir jos geriau nepykdyti. Taigis, reikia pasiruošti iš anksto. Sistema tokia:

1. Nurauname voblai galvą ir metame lauk. Joje smegenų nedaug, ir jos neskanios. Ne, neragavau, tiesiog taip intuicija šnibžda.
2. Po truputėlį, metodiškai, nulupame skūrą su žvynais. Maždaug šiuo momentu, priklausomai nuo to, mėgsti voblą ar ne, virtuvė arba prakvimpa egzotiškais aromatais, arba prasmirsta kaip meksikoniškas kekšynas.
3.  Vobla paprastai būna dviejų rūšių: išskrosta arba ne. Man labiau patinka neišskrosta, nes joje būna ikrų. Jeigu jūs tokie, kaip aš, tuomet atsargiai praskečiate žuvies pilvą ir traukiate viską, kas viduj, ant lėkštelės. Toliau:
a) Viskas, kas juoda – tai visokios žarnos ir kitokios kepenys, jas metam lauk. Jos neskanios. Ragavau, aha. Fui.
b) Jeigu yra tokie du oranžiniai blynai iš šonų, gruoblėti ir padengti plėvele, juos atskiriam ir nulupam plėvelę. Tai ikrai. Jie skanūs.
c) Du tokie pailgi burbulai – tai pūslė. Kai kurie mėgsta padeginti ją žiebtuvėlio liepsnoje, gaunasi tokia žuvies kramtuškė. Man ji kažkaip nelabai.
4. Žuvies pilvo šonus atsargiai nuplėšiame ir dedame atskirai. Šituos reikės dar gliaudyti, bet procesas pilnai suvaldomas.
5. Na, ir nukrapštome mėsytę, kur liko ant pagrindinio kaulo. Jeigu pavyksta, gauni dvi tokias gražias pusikes. Jeigu nelabai, kai, pvz, vobla labiau padžiūvus, gauni krūvukę ilgų draiskalų. Nieko baisaus. Jie nuo to skanūs ne mažiau.

Įsipilame alalio, ir nešame visą šitą gėrį prie teliko. Ašakėles iš “šonkauliukų” gražiai krauname ant lėkštelės krašto, ir procesas vyksta. Aš dar paprastai pradedu nuo ikrų, nes jie labai mėgsta į dantis prilįsti, o kai ikrus pirmus sugrauži, tai vėlesnė mėsytė kažkaip juos iškrapšto iš dantų. Arba bent jau tokia mano teorija.

Skanaus. Valgykit su saiku, neužsmardinkite namų!

P.S. pats žinau, kad šitos voblos, kur paveikslėlyje – kažkokios “mielkos”, bet reikia džiaugtis, kad iš vis tokių galima rasti šitam užjūryje.