Dar vienas pavyzdys, kaip gaminant maistą namuose galima sunaudoti visokius likučius ir iš nieko sukurti dar vieną labai skanų patiekalą. Savaitgalį viriau kiaulių liežuvius. Žinote gi kaip, įprastu būdu – sudedi į puodą, užpili šaltu vandeniu, kad apsemtų, užvirini, nugriebdamas putas, tada įmeti perpus perpjautą svogūną, dideliais gabalais supjaustytą morką ir saliero stiebą, prieskonių – lauro lapelių porą, gvazdikėlių keletą, juodųjų pipirų, kelis grūdelius kvapiųjų pipirų, pasūdai, ir verdi kokias pusantros valandos. Kai jau bus minkšti, dar karštiems nulupi odeles ir sumeti atgal į nuovirą, kad jame atšaltų, arba valgai iš karto, dar karštus, su naminiu majonezu ir juoda kaimiška duona.
O ką daryti po to su nuoviru? Jis gi kvepiantis, skanutėlis, nepilsi gi lauk? Galima jį tiesiog perkošti, užvirinti ir įberti porą saujų džiovintų pupelių. Kartu su pupelėmis galima primesti juostelėmis supjaustytų odelių nuo rūkytų lašinukų. Tegu verda ant mažos ugnies. Maždaug po pusvalandžio įberti neskaldytų žirnių, kiek daugiau, nei pupelių, ir panašiai tiek pat perlinių kruopų. Aš viską paprastai beriu iš akies, ir prieš berdamas nemirkau. Man atrodo, kad taip skaniau gaunasi, nors ir verda ilgiau. Reikia taikyti, kad skysčio lygis puode būtų dvigubai aukščiau, nei kruopų su žirniais, bent jau ne mažiau, nei trečdaliu aukščiau. Po to galima įpilti daugiau vandens, bet nuo to skonis atsiskiedžia. Mirkytas pupeles, žirnius ir kruopas galima berti į sultinį ir vienu metu, antraip pupelės verda ilgiausiai, joms reikia kiek ilgiau.
Kai pavirs viskas apie gerą valandą ar net pusantros, skystis turi būti beveik visiškai susigeręs, o visi kiti produktai jau minkšti arba jau beveik (galima išimti kas pusvalandį keletą pupų ar žirnių ir paragauti). Tada suberi viską į didelį molinį puodą, sandariai uždengi ir statai į šiltą orkaitę, ne daugiau kaip 130-140C. Tegu taip pašunta dar apie porą valandų. Tada numažini temperatūrą iki 100C ir taip palaikai dar apie valandą. Tokiu būdu imituojamas vėstančios kaimiškos krosnies veikimas, o šiupinys atsargiai pašunta, žirniai ir kruopos nesubyra, o skoniai gerai persimaišo.
Galima, aišku, ir iš karto moliniame puode gaminti, tik tiek, kad reikės iš orkaitės traukioti ir tikrinti. Bet jeigu skysčio ir kietųjų ingredientų santykį nuo pat pradžių parenki teisingai, prižiūrėti ten beveik nieko nereikia, gal nebent pamaišyti karts nuo karto ir patikrinti, kaip minkštėja ir ar pakanka skysčio.
Norint gaminti taip, kaip šį šiupinį ruošia Aukštaitijoje (man pasakojo, kad taip daro pas juos kaime netoli Rokiškio, taip pat kitame kaime prie Kaišiadorių), reikėtų kartu įsmeigti į šiupinį kiaulės uodegą ir įpjaustyti vietoj lašinių skūrelių kiaulės ausų, kad išsitroškintų kartu. Taip pat molinio puodo dangtį galima prilipdyti prie puodo trupučiu tešlos, kad būtų sandariau ir garas sunkiau pabėgtų. Taip paruošus bus žymiai sunkiau prisvilinti. Krosnyje šis patiekalas apskritai gaminasi kone pats savaime.
Dabar belieka tik paspirginti keptuvėje rūkyto lašinuko, kartu pakepti iki geltonumo svogūnų, užpilti ant šiupinio ir kviesti kaimynus alučio. Na ir ką, palyginkite dabar šį šiupinį su paprastais pasūdytame vandenyje virtais žirniais, kur gaunate kabake prie alaus. Sultinys tikrai čia duoda daug, valgai ir sunku sustoti. O jeigu kaimynai alučio ne-ne, tai tada ir kefyras ar raugintos pasukos prie šio senovinio patiekalo, gaminamo paprastai žiemą, po skerstuvių, irgi kuo puikiausiai tinka.
Šiais laikais į šiupinį dar beria bulvių, bet maniškis kiek senesnis, iš tų laikų, kai dar bulvių Lietuvoje neaugino. Tik tada, kad būtų visai autentiškai, reikėtų imti ne perlines kruopas, o miežius, pagrūstus piestoje, kad grūdai susiskaldytų. Kad būtų skaniau, galima dar verdant įberti kmynų ar juostelėmis supjaustytų džiovintų baravykų. O jeigu autentiškumo pernelyg nepaisote, kaip prieskoniai čia labai tinka kuminas ir ožragės grūdai, irgi duodantys grybus primenantį kvapą. Nuo kmynų ir ožragių yra dar ir kitas pliusas, jos gelbsti nuo visiems žinomos organizmo reakcijos į daug žirnių patiekale. Gali pasirodyti keista, bet rauginti kopūstai skonio prasme kartu su šiupiniu irgi labai dera. Tik kaip griausmingai į tokią kombinaciją reaguos organizmas – čia jau visai kitas klausimas.