Virtuvės užkariavimo menas

virtuveb

Norėčiau papasakoti kiek daugiau, apie ką ši knyga. Bet visų pirma, labai noriu padėkoti visiems, kurie jau įsigijo mano knygą “Virtuvės užkariavimo menas”, ir ypač visiems tiems, kurie parekomendavo ją savo draugams tiesiogiai ar socialiniuose tinkluose. Nors leidykla mane ir bara už tai, tačiau aš vis dar tebesu įsitikinęs, jog tai knyga turi kalbėti apie autorių, o ne autorius apie knygą. Todėl jeigu galvojate, “ar galėčiau aš knygą pareklamuoti pas save facebooke”, žinoma, aš abiejomis rankomis už. Tiesa, jeigu knyga jums nepatiko, taip ir parašykite, tik nepamirškite pridurti, kodėl.

Taip nutiko, kad su manimi susisiekė viena lrytas.lt žurnalistė ir paprašė papasakoti, apie ką knyga, bet panašu, kad jai labiau rūpėjo ne knyga, o kas aš toks, ar turiu šeimą, ar dažnai gaminu valgyti, koks mano mėgstamiausias patiekalas, kokio išmatavimo batus nešioju ir kada pagaliau numesiu viršsvorį. Kitaip tariant, klausimai neturėjo nieko bendro su knyga, dėl to tekstas, kurį jai nusiunčiau, žurnalistei pasirodė, trumpai pacituosiu “laikraščiui jis būtų per silpnas, jame – nieko asmeniška, asmeniškos patirties, daugiau teorija”.

Jeigu jums išties taip svarbu žinoti, kas aš toks, o ne apie ką knyga – tada jums nepasisekė, nes šis tekstas ne apie tai. Tačiau tie, kurie jau spėjo perskaityti knygą, turbūt pastebėjo, kad ji visa pagrįsta būtent asmenine patirtimi, ir visi patarimai susikristalizavo po to, kai patiekalą man pagaliau pavyko pagaminti būtent taip, kaip norėjosi, ir kai supratau, kokie procesai įtakoja sėkmę.

Toliau įkopijuoju tą silpnoką tekstą, nes man jį gaila tiesiog išmesti. Galbūt kam nors jis padės apsispresti, verta ši knyga už ją prašomų pinigų, ar ne.

Sveiki, <...>,

Mano knygoje ”Virtuvės užkariavimo menas” tradicinių receptų su surašytais ingredientų kiekiais ir gaminimo žingsniais išties labai nedaug, ir tam yra rimtų priežasčių. Ši knyga nėra tradicinis ir jau Lietuvoje įprastas receptų rinkinys, kur atvertus knygą vienoje pusėje – didelė dizainerio išdailinta fotografija, o kitoje – kelios eilutės teksto. Tai greičiau kulinarinis vadovas, kur pačioje pradžioje mokoma abėcėlės: kaip teisingai laikyti peilį ir pjaustyti nesusižeidžiant, kaip ruošti produktus, kaip išsirinkti keptuvę, puodą ar kitus įrankius. Tuo pat metu duodami paprasti pratimai, kurie leidžia panaudoti aprašytas gaminimo technikas.

Pačioje pradžioje patiekalai labai nesudėtingi, tačiau tikrai pravers tiems, kurie nemoka virtuvėje net bulvių išsivirti ar kiaušinienės išsikepti. Viskas aprašyta labai smulkiai ir detaliai, nepamirštant nieko, į ką reikia atkreipti dėmesį, ir tuo pat metu paaiškinant keptuvėje, puode ar orkaitėje ruošiamame maiste vykstančius procesus. Juk tik pradėjus mokytis kulinarijos meno klausimų visada yra daug, ir jeigu mokaisi tik iš receptų knygų, kur parašyta, jog „paimkite 50 gr svogūnų, supjaustykite kubeliais ir 10 minučių kepkite svieste, kol gražiai pagels“, naujokui neaišku: o kodėl 50 gr? Kurioje vietoje ant svogūno sužymėti gramai, ir ar apskritai būtina sverti? Kaip supjaustyti vienodais kubeliais? Kodėl reikia kepti 10 minučių, ir kas nutiks praėjus šiam laikui? Ką daryti, jeigu svogūnai negelsta, o svyla? Ar yra skirtumas, jeigu keptuvė ne stora ketaus, o plonasienė ir dengta teflonu?

Palaipsniui, skaitytojui įsisavinant vis naujas ir naujas technologijas, patiekalai sudėtingėja, ir tuo pat metu sudėtingėja ir ruošimo būdai. Knygoje atskleidžiama, kaip išsirinkti mėsą, kokia mėsa tinka kokiam patiekalui, ir kaip tuos patiekalus taisyklingai paruošti. Vėlgi, „receptų“ čia nėra, tačiau yra labai konkretūs paaiškinimai su pavyzdžiais, kaip apkepti mėsą keptuvėje, kaip ruošti troškinį, kada sūdyti, ką duoda marinavimas ir t.t. Taip pat knygoje aš pateikiu daugybę taip vadinamų „šablonų“, pagal kuriuos galima pasigaminti, pavyzdžiui, ne vieną, o keliasdešimt pačių įvairiausių troškinių, nes čia paaiškinama, kam reikalingi vieni ar kiti ingredientai recepte, kaip juos paruošti ir kokia standartinė gaminimo seka. Šiek tiek įgūdžių įgijus galima žvilgtelti į knygos galą, kur surašyti įvairūs tarpusavyje gerai derantys produktai, kartu su derančiais prieskoniais, o prie konkrečių patiekalų surašyti ir tinkantys garnyrai.

Knygoje daugybė detalių, kurios paprastai kulinarinėse knygose neminimos. Kaip užmušti nusipirktą gyvą karpį? Kaip supjaustyti šviežią vištą porcijomis, ir kaip tai padaryti, kai ji iškepta nepjaustyta? Kaip nupjauti didelės lašišos filė? Kaip išlukštenti vėžio mėsą iš kiauto? Viskas aprašyta aiškiai ir nuosekliai, o gausiose iliustracijose puikiai matomi visi žingsniai. Visi knygoje paminėti patiekalai ir veiksmai pagaminti mano paties ir nufotografuoti čia, Lietuvoje, iš produktų, kuriuos galima nesunkiai įsigyti turguje ar parduotuvėje. Čia nereikės krapštyti galvos, svarstant, kas ta „barzdotė“ ar „jūros šukutės“ ir kuo galima jas pakeisti. Tačiau gerai perpratus kulinarines maisto gaminimo taisykles ir su egzotiškesniais produktais nebebus jokio vargo.

Vėliau knygoje aprašomi patiekalai vis sudėtingėja, ir skaitytojui išaiškinama, kaip ruošti padažus, tiek karštus prie mėsos, žuvies ar makaronų, tiek ir šaltus, tokius kaip majonezas. Aš stengiausi viską gaminti be jokių elektrinių įrankių, vien tik rankomis, kad būtų aišku, kas vyksta su produktais, kaip jie keičiasi, ir kad būtų galima rankomis ar šaukštu pajusti reikiamą tešlos konsistenciją ar plakamų baltymų standumą. Tai suvokus, vėliau labai nesunku pereiti ir prie virtuvės kombainų ar plaktuvų, ir bus žymiai paprasčiau nustatyti, ar viskas vyksta taip, kaip turėtų, ar receptas, pagal kurį ruošiame, surašytas suprantant taisykles, ir kaip išsisukti iš padėties, kai gaminant tiksliai pagal surašytus ingredientų kiekius tešla nesigauna tokia, kaip turėtų.

Galiausiai jau kiek patyrusiam skaitytojui parodomi pavojingesni veiksmai, tokie, kaip gruzdinimas įkaitintame aliejuje, bei kruopštumo reikalaujantis formavimas konditeriniu maišeliu. O pačioje knygos pabaigoje laukia egzaminas. Nenustebkite, tai ne koks nors sudėtingas patiekalas, o paprasčiausias omletas, tačiau jį pagaminti kruopščiai, pagal visas klasikinės virtuvės taisykles ir tuo pat metu greitai pajėgs tik tas, kuris ilgai ir sąžiningai treniravosi.

Šią mokyklą aš perėjau ir pats, kai prieš dešimt metų, dar gyvendamas JAV, Teksaso valstijoje, laikinai netekau darbo ir teko išmokti maistą gamintis namie, pačiam. Būtent tada aš susidūriau su visa galybe kulinarinių knygų, kurios visos, iš esmės, yra tiktai receptai: daryk taip ir šitaip, ir tau gausis patiekalas. Labai retai kur aiškinama, _kodėl_ būtent taip ir šitaip, ką patiekale duoda vienas ar kitas produktas, ar galima kai kuriuos praleisti ir kurie iš jų esminiai. Palaipsniui, bandymų būdu aš išmokau atsirinkti tai, kas man priimtina, išmokau atskirti gerus receptus nuo blogų, išmokau nuspėti vos žvilgtelėjęs, ar patiekalas pagal šį receptą man bus skanus ar nelabai. Taip pat aš labai susidomėjau kulinarijos istorija, ir neretai man teko gaminti patiekalus iš net kelių šimtų metų senumo knygų, kurių nemažai turiu ir savo bibliotekoje. Juk labai įdomu atrasti, kaip keitėsi vienas ar kitas patiekalas per šimtmečius. Todėl ir savo pirmąją kulinarinę knygą aš, tarsi patiekalą prieskoniais, pagardinau nemažai įdomių faktų iš istorijos.

Dabar, praėjus dešimčiai metų nuo mano pirmųjų žingsnių virtuvėje, aš vis dar mokausi, ir jaučiu, kad vis dar yra daug neatsakytų klausimų, į kuriuos aš vis dar ieškau atsakymų. Tačiau jeigu tada, Teksase, kai pirmą kartą į rankas paėmiau virtuvinę šluotelę ar kiaurasamtį, būčiau turėjęs prieš save „Virtuvės užkariavimo meną“, viskas man būtų buvę kur kas lengviau ir suprantamiau. Dėl to tikiuosi, kad visi, kurie nori užkariauti virtuvę ir užtikrintai gaminti maistą be receptų, o atsitikus nenumatytam atvejui nepasimesti ir žinoti ką daryti, išstudijavę mano knygą turės po kojomis rimtą pagrindą ir daugybę žinių, gelbstinčių bet kokioje situacijoje. Tada nebereikės sukti galvos, ką daryti, kai iš kaimo giminaičiai atveža didelę kalakuto krūtinėlę ar porą vištų, kaip sunaudoti cukinijas ar moliūgus iš savo daržo, kaip iškepti ėriuko kulšį orkaitėje, kokie prieskoniai tinka prie kiaulienos, o kurie prie žuvies.

Tikiuosi, dabar truputį aiškiau, kas tai per knyga ir kodėl ji turėtų būti ant lentynos kiekvienoje virtuvėje.

Dėkui,

Giedrius

  • Rokas Arbušis

    Na ne, senas interneto fronto ir marių drauge, taip netiks. Čia apie knygą. O kur apie autorių? Duonos ir žaidimų. T.y., intrigos ir skandalų!
    Na, ironiją pagavai? :)

  • Darius64

    Respektcc
    Įpusėjau jau knygą. Pirmas įspūdis neblogas. Gan aišku kas ir kur. Tik vat svogūnai visur tik šalotės. Bijau pradėt skaityt apie miltinius gaminius.Spėju iš 3 kartų-ten ir šalotės bus :)
    Tikrai reikalingas “vadovėlis” užkariaujant virtuvę.

    O kol kas tik 1 klausimėlis į temą:
    – Kokia Jūsų nuomonė apie gan storo (4-5mm) nerūdijančio plieno keptuves?
    Pagal knygą- tik špižius ir taškas. O daugelyje proo virtuvių naudojama niekuom nedengtos ner. plieno keptuvės- kodėl?

    Pagarbiai
    Darius

    • Giedrius Vilpisauskas

      Dėkui už gerus žodžius, visada malonu :) Dėl šalotų tai čia jokios bėdos, galima keisti svogūnais ir viskas. Tiesiog vienas iš mano tikslų buvo parodyti, kaip galima net ir paprastą, primityvų patiekalą paruošti kaip įmanoma skaniau. Su šalotais gaunasi kiek subtilesnis skonis, svogūnų kiek grubesnis. Bet čia tik niuansai.
      Dėl nerūdijančio plieno keptuvių, deja, daug nepasakysiu. Niekada tiesiog neteko su tokia dirbti. Spėju, kad profesionalams jos kur kas patogesnės, nes ne taip greitai rūdija, kaip špižinės, jomis nereikia taip rūpintis, sumetei į plovyklą kelias ir jos gali laukti, kol jas išplaus. O šiaip pagal šiluminį laidumą plienas ir ketus panašūs.
      Gali būti, kad tai keptuvė storu variniu dugnu, tiktai padengta nerūdijančio plieno sluoksneliu, bet tada tai jau visai kita istorija. Ketaus indams su variniais nėra net kaip lygintis.
      Žinau, kad čia užsuka paskaitinėti ir profesionalūs virtuvės šefai, tai gal ką pakomentuos :)

      • Darius64

        Naaa nežinau ar bekomentuos profai po to kai sudirbai 2 labiausiai girdimus ir matomus mūsų “grandus” :)
        O šiaip manau ir nebūtini jie , jei galim mes patys savo virtuvę tvarkytis.
        Malonu būtų žinoma, na bet….

  • Giedre Gie

    Sveiki,

    Jūsų blogą atradau gan seniai – prieš kokius 7-6 metus išmokau gaminti jautieną (iki tol net nepirkdavau, bijojau, kad nesigaus) ir karamelizuoti svogūnus. Tuo metu turėjau tik vieną vaiką, dabar jau tris, o tai reiškia, kad gaminu namuose daug, tik tas asortimentas baisiai ribotas – vaikų skonis kol kas diktuoja, tai ir sukasi kotletai, troškiniai, makaronai su padažais…. Neseniai aptikau, kad rengiatės leisti knygą ir smarkiai apsidžiaugiau – tokių elementarių žinių ir procesų supratimo, kad ir gaminant kotletus, labai trūko. Taigi kalėdoms gavau dovanų knygą ir jau spėjau kai ką pritaikyti virtuvėje. Daug kas patiko ir yra naudinga. Tik vienas bet: pamačiau mielinius blynus – na, galvoju,tikrai vaikams padarysiu. Pradėjau skaityti, ir pasimečiau tuose dvigubuose aprašymuose – viengubo ir dvigubo kildinimo. Plius tie neapibrėžti kiekiai…. taip ir likau sutrikus. Labai jau ten painiai viskas sudėta. O prabangos ilgai gilintis, deja neturiu… vaikai visą laiką suvalgo:)))) bet visgi mielių nusipirkau ir bandysiu nepasiduoti. Ačiū už knygą ir sėkmės virtuvinėje kūryboje.

    • Giedrius Vilpisauskas

      Sveiki, labai ačiū už gerus žodžius :) Mieliniai blynai – tai tikrai nieko sudėtingo. Iš pradžių dar kartą atidžiai perskaitykite aprašymą knygoje, kai turėsite laiko. Iš esmės pradžioj tereikia sumaišyti miltus su pienu, iš pradžių tame piene ištirpinus mieles, ir įberti truputį druskos. Cukraus nebūtina, tiesiog su juo greičiau iškils, tačiau mielės puikiai susidoros ir su miltais. Palikite šiltoje vietoje ir po dviejų-trijų valandų pamatysit, kad kyla ir burbuliuoja. O jau tada įmaišykite daugiau miltų, dar kokių priedų (čia jau ateičiai, sugalvosit, kai išmoksit, ko ten pilti dar). Sudėtingiausia dalis – atitaikyti tirštumą. Žiūrėkit tiesiog, kad tešla prieš kepant būtų maždaug kaip išplakta grietinė, t.y. kiek tirštesnė, nei lietiniams. O kai jau iškepsit porą blynų, matysit. Jeigu labai sausa – įpilkit truputį kokių nors riebalų į tešlą, tirpinto sviesto, aliejaus, taukų ar pan. Jeigu nesilaiko burbuliukai, kepant susprogsta – dar truputį miltų, kad būtų tešla tirštesnė. Jeigu ką, knygoje ten ir tiksliais kiekiais procesas aprašytas, tiesiog lėtai atidžiai reikia pastudijuoti. Tikrai nebūtina labai tiksliai nieko matuoti, tiesiog pamėginkite porą kartų, ir tikrai pradėsite jausti, kaip tos mielės elgiasi, ir kokio tirštumo tešla turi būti. Sėkmės!

  • Viktoras Mic

    Labiausiai patikęs knygos sakinys (52 psl): “Vieną kartą atpjovę kitos rankos pirštus truputį patraukite į šalį (neatitraukę peilio!) ir pjaukite vėl ir vėl. ” 😀

  • Ramunė

    Puiki knyga. Labai patinka, kad tai visai kitas kulinarinės knygos formatas – ne receptai, o technologijos. Manau, kad daug žinau, daug ką moku, bet išsigaląsti peilį ir juo profesionaliai pjaustyti – mokysiuos pagal Jūsų knygą:)

  • Darius64

    Na tai sveikinu ir su matyt pirmuoju tiesioginiu eteriu :)
    Neprisvilo neprisvilo. Nors norėjosi karingesnio “virtuvės užkariautojo” :)

    • Giedrius Vilpisauskas

      Jūs painiojate, užkariautojas ne aš, o tie, kurie skaito šią knygą. Nors aišku galiu kitą kartą kokį kirvį į studiją atsinešti 😉

  • Darius64

    Labas vakariukas
    Dėl ankstesnio “posto”-tai galiu atsakyt trumpai. Prieš rašant knygą jau jauteisi užkariautoju-tai ir pasidalinai tuo jausmu su mumis:)
    Dabar noriu užduot klausimą nevisai į šito skyręlio temą.
    VARŠKĖS APKEPAS?.
    Kas tai? Apart mėsos kartais šeimoj mėgstam ir pasmagūriaut. Čia aš apie save:)
    Tešlos temos dar neliečiau Jūsų knygoj. Ją man reiks skaityt virtuvėj susikaupus.(Na neturiu aš nuojautos šitam reikalui:))
    Apkepą esu bandęs gal kokį 30 kartų ir vis nesijaučiau jį padaręs tiesiogine ir perkeltine prasme. Jis mane visus kartus padarė:)))
    Ką būčiau nedarės-ir kiaušus plakiau , ir kitokią varškę naudojau-o taip kai valgyklose sugeba -standaus, nesukrentančio nesugebu. Norėtūsi, kad pakėlus nebnusileistų.(Čia apie apkepą.)
    Jei esi bandęs ir pavyko-prašau tuo pasidalint. Jei ne- tiek to. Na man tai “pravalas” su šituo reikalu-skanus byt gaunas, bet ne tai. Tiesiog “Vargšės apkepas ” o ne varškės:)

  • Gediminas Grigelevicius

    Dėkui už puikią knygą. Viskas labai aiškiai ir suprantamai. Tik dėl vieno dalyko laužau galvą. Ten, kur kalbate apie šviesų sultinį, rašote, kad jį pagaminus, reikia supilstyti į 100 g plastikinius indus ir užšaldyti. Kiek suprantu, šis sultinys nėra skiedžiamas, tad toks kiekis lyg ir per mažas. O gal vis dėlto skiedžiamas?

    • Giedrius Vilpisauskas

      Sveiki, dėkui už atsiliepimą :) dėl sultinio mintis labai paprasta. Jeigu jį naudosite tik sriubai virti, dideliais kiekiais, tada jokio skirtumo, užšaldykite ir po litrą ar du. Tačiau dažnai jo prireikia stiklinės, ar pusės stiklinės, tarkim gaminant padažą ar troškinį, ar kažką panašaus. Tada ir supranti, kad atskelti 100gr gabalą nuo 2 litrų ledo luito nėra taip jau lengva. O kai turi daug štai tokių porcijų po pusę stiklinės, greitai ištraukei, kai tik prireikia, įmetei tiesiai į patiekalą ant viryklės, ten toks ledukas bemat ištirpsta, ir jokio vargo. Tada gauti sultinio būna ne ką sudėtingiau, nei kad iš kubelio.

  • Darius64

    Hehhh. Artėja grilinimo sezonas :)