Norėčiau papasakoti kiek daugiau, apie ką ši knyga. Bet visų pirma, labai noriu padėkoti visiems, kurie jau įsigijo mano knygą “Virtuvės užkariavimo menas”, ir ypač visiems tiems, kurie parekomendavo ją savo draugams tiesiogiai ar socialiniuose tinkluose. Nors leidykla mane ir bara už tai, tačiau aš vis dar tebesu įsitikinęs, jog tai knyga turi kalbėti apie autorių, o ne autorius apie knygą. Todėl jeigu galvojate, “ar galėčiau aš knygą pareklamuoti pas save facebooke”, žinoma, aš abiejomis rankomis už. Tiesa, jeigu knyga jums nepatiko, taip ir parašykite, tik nepamirškite pridurti, kodėl.

Taip nutiko, kad su manimi susisiekė viena lrytas.lt žurnalistė ir paprašė papasakoti, apie ką knyga, bet panašu, kad jai labiau rūpėjo ne knyga, o kas aš toks, ar turiu šeimą, ar dažnai gaminu valgyti, koks mano mėgstamiausias patiekalas, kokio išmatavimo batus nešioju ir kada pagaliau numesiu viršsvorį. Kitaip tariant, klausimai neturėjo nieko bendro su knyga, dėl to tekstas, kurį jai nusiunčiau, žurnalistei pasirodė, trumpai pacituosiu “laikraščiui jis būtų per silpnas, jame – nieko asmeniška, asmeniškos patirties, daugiau teorija”.

Jeigu jums išties taip svarbu žinoti, kas aš toks, o ne apie ką knyga – tada jums nepasisekė, nes šis tekstas ne apie tai. Tačiau tie, kurie jau spėjo perskaityti knygą, turbūt pastebėjo, kad ji visa pagrįsta būtent asmenine patirtimi, ir visi patarimai susikristalizavo po to, kai patiekalą man pagaliau pavyko pagaminti būtent taip, kaip norėjosi, ir kai supratau, kokie procesai įtakoja sėkmę.

Toliau įkopijuoju tą silpnoką tekstą, nes man jį gaila tiesiog išmesti. Galbūt kam nors jis padės apsispresti, verta ši knyga už ją prašomų pinigų, ar ne.

—

Sveiki, <...>,

Mano knygoje ”Virtuvės užkariavimo menas” tradicinių receptų su surašytais ingredientų kiekiais ir gaminimo žingsniais išties labai nedaug, ir tam yra rimtų priežasčių. Ši knyga nėra tradicinis ir jau Lietuvoje įprastas receptų rinkinys, kur atvertus knygą vienoje pusėje – didelė dizainerio išdailinta fotografija, o kitoje – kelios eilutės teksto. Tai greičiau kulinarinis vadovas, kur pačioje pradžioje mokoma abėcėlės: kaip teisingai laikyti peilį ir pjaustyti nesusižeidžiant, kaip ruošti produktus, kaip išsirinkti keptuvę, puodą ar kitus įrankius. Tuo pat metu duodami paprasti pratimai, kurie leidžia panaudoti aprašytas gaminimo technikas.

Pačioje pradžioje patiekalai labai nesudėtingi, tačiau tikrai pravers tiems, kurie nemoka virtuvėje net bulvių išsivirti ar kiaušinienės išsikepti. Viskas aprašyta labai smulkiai ir detaliai, nepamirštant nieko, į ką reikia atkreipti dėmesį, ir tuo pat metu paaiškinant keptuvėje, puode ar orkaitėje ruošiamame maiste vykstančius procesus. Juk tik pradėjus mokytis kulinarijos meno klausimų visada yra daug, ir jeigu mokaisi tik iš receptų knygų, kur parašyta, jog „paimkite 50 gr svogūnų, supjaustykite kubeliais ir 10 minučių kepkite svieste, kol gražiai pagels“, naujokui neaišku: o kodėl 50 gr? Kurioje vietoje ant svogūno sužymėti gramai, ir ar apskritai būtina sverti? Kaip supjaustyti vienodais kubeliais? Kodėl reikia kepti 10 minučių, ir kas nutiks praėjus šiam laikui? Ką daryti, jeigu svogūnai negelsta, o svyla? Ar yra skirtumas, jeigu keptuvė ne stora ketaus, o plonasienė ir dengta teflonu?

Palaipsniui, skaitytojui įsisavinant vis naujas ir naujas technologijas, patiekalai sudėtingėja, ir tuo pat metu sudėtingėja ir ruošimo būdai. Knygoje atskleidžiama, kaip išsirinkti mėsą, kokia mėsa tinka kokiam patiekalui, ir kaip tuos patiekalus taisyklingai paruošti. Vėlgi, „receptų“ čia nėra, tačiau yra labai konkretūs paaiškinimai su pavyzdžiais, kaip apkepti mėsą keptuvėje, kaip ruošti troškinį, kada sūdyti, ką duoda marinavimas ir t.t. Taip pat knygoje aš pateikiu daugybę taip vadinamų „šablonų“, pagal kuriuos galima pasigaminti, pavyzdžiui, ne vieną, o keliasdešimt pačių įvairiausių troškinių, nes čia paaiškinama, kam reikalingi vieni ar kiti ingredientai recepte, kaip juos paruošti ir kokia standartinė gaminimo seka. Šiek tiek įgūdžių įgijus galima žvilgtelti į knygos galą, kur surašyti įvairūs tarpusavyje gerai derantys produktai, kartu su derančiais prieskoniais, o prie konkrečių patiekalų surašyti ir tinkantys garnyrai.

Knygoje daugybė detalių, kurios paprastai kulinarinėse knygose neminimos. Kaip užmušti nusipirktą gyvą karpį? Kaip supjaustyti šviežią vištą porcijomis, ir kaip tai padaryti, kai ji iškepta nepjaustyta? Kaip nupjauti didelės lašišos filė? Kaip išlukštenti vėžio mėsą iš kiauto? Viskas aprašyta aiškiai ir nuosekliai, o gausiose iliustracijose puikiai matomi visi žingsniai. Visi knygoje paminėti patiekalai ir veiksmai pagaminti mano paties ir nufotografuoti čia, Lietuvoje, iš produktų, kuriuos galima nesunkiai įsigyti turguje ar parduotuvėje. Čia nereikės krapštyti galvos, svarstant, kas ta „barzdotė“ ar „jūros šukutės“ ir kuo galima jas pakeisti. Tačiau gerai perpratus kulinarines maisto gaminimo taisykles ir su egzotiškesniais produktais nebebus jokio vargo.

Vėliau knygoje aprašomi patiekalai vis sudėtingėja, ir skaitytojui išaiškinama, kaip ruošti padažus, tiek karštus prie mėsos, žuvies ar makaronų, tiek ir šaltus, tokius kaip majonezas. Aš stengiausi viską gaminti be jokių elektrinių įrankių, vien tik rankomis, kad būtų aišku, kas vyksta su produktais, kaip jie keičiasi, ir kad būtų galima rankomis ar šaukštu pajusti reikiamą tešlos konsistenciją ar plakamų baltymų standumą. Tai suvokus, vėliau labai nesunku pereiti ir prie virtuvės kombainų ar plaktuvų, ir bus žymiai paprasčiau nustatyti, ar viskas vyksta taip, kaip turėtų, ar receptas, pagal kurį ruošiame, surašytas suprantant taisykles, ir kaip išsisukti iš padėties, kai gaminant tiksliai pagal surašytus ingredientų kiekius tešla nesigauna tokia, kaip turėtų.

Galiausiai jau kiek patyrusiam skaitytojui parodomi pavojingesni veiksmai, tokie, kaip gruzdinimas įkaitintame aliejuje, bei kruopštumo reikalaujantis formavimas konditeriniu maišeliu. O pačioje knygos pabaigoje laukia egzaminas. Nenustebkite, tai ne koks nors sudėtingas patiekalas, o paprasčiausias omletas, tačiau jį pagaminti kruopščiai, pagal visas klasikinės virtuvės taisykles ir tuo pat metu greitai pajėgs tik tas, kuris ilgai ir sąžiningai treniravosi.

Šią mokyklą aš perėjau ir pats, kai prieš dešimt metų, dar gyvendamas JAV, Teksaso valstijoje, laikinai netekau darbo ir teko išmokti maistą gamintis namie, pačiam. Būtent tada aš susidūriau su visa galybe kulinarinių knygų, kurios visos, iš esmės, yra tiktai receptai: daryk taip ir šitaip, ir tau gausis patiekalas. Labai retai kur aiškinama, _kodėl_ būtent taip ir šitaip, ką patiekale duoda vienas ar kitas produktas, ar galima kai kuriuos praleisti ir kurie iš jų esminiai. Palaipsniui, bandymų būdu aš išmokau atsirinkti tai, kas man priimtina, išmokau atskirti gerus receptus nuo blogų, išmokau nuspėti vos žvilgtelėjęs, ar patiekalas pagal šį receptą man bus skanus ar nelabai. Taip pat aš labai susidomėjau kulinarijos istorija, ir neretai man teko gaminti patiekalus iš net kelių šimtų metų senumo knygų, kurių nemažai turiu ir savo bibliotekoje. Juk labai įdomu atrasti, kaip keitėsi vienas ar kitas patiekalas per šimtmečius. Todėl ir savo pirmąją kulinarinę knygą aš, tarsi patiekalą prieskoniais, pagardinau nemažai įdomių faktų iš istorijos.

Dabar, praėjus dešimčiai metų nuo mano pirmųjų žingsnių virtuvėje, aš vis dar mokausi, ir jaučiu, kad vis dar yra daug neatsakytų klausimų, į kuriuos aš vis dar ieškau atsakymų. Tačiau jeigu tada, Teksase, kai pirmą kartą į rankas paėmiau virtuvinę šluotelę ar kiaurasamtį, būčiau turėjęs prieš save „Virtuvės užkariavimo meną“, viskas man būtų buvę kur kas lengviau ir suprantamiau. Dėl to tikiuosi, kad visi, kurie nori užkariauti virtuvę ir užtikrintai gaminti maistą be receptų, o atsitikus nenumatytam atvejui nepasimesti ir žinoti ką daryti, išstudijavę mano knygą turės po kojomis rimtą pagrindą ir daugybę žinių, gelbstinčių bet kokioje situacijoje. Tada nebereikės sukti galvos, ką daryti, kai iš kaimo giminaičiai atveža didelę kalakuto krūtinėlę ar porą vištų, kaip sunaudoti cukinijas ar moliūgus iš savo daržo, kaip iškepti ėriuko kulšį orkaitėje, kokie prieskoniai tinka prie kiaulienos, o kurie prie žuvies.

Tikiuosi, dabar truputį aiškiau, kas tai per knyga ir kodėl ji turėtų būti ant lentynos kiekvienoje virtuvėje.

Dėkui,

Giedrius