Tie, kurie mane truputį pažįsta realiame gyvenime, greičiausiai pastebėjo mano polinkį į senovinius, klasikinius dalykus. Mane žavi XIXa vidurio architektūra, su savo frizais, architravais ir karnizais, su kariotidėmis, palmetėmis ir liūtų skulptūromis prie įėjimo. Man kur kas mieliau žiūrėti į rankų darbo senovinius baldus ir medžiu iki pusės padengtas sienas, nei į modernius ir šiuolaikiškus interjerus, kur vyrauja statūs kampai ir pjuvenų plokštės. Senas tarpukario laikų Rolls-Royce atrodo kur kas įspūdingiau, nei vėliausias jo modelis. Pastatai šiais laikais, nors ir pačių keisčiausių formų, yra lygūs, iš stiklo ir betono, ir nereikalaujantys nei trupučio įsikišimo iš skulptoriaus ar akmentašio. Tas pats liečia ir virtuvės įrankius. Kažkada buvo neįsivaizduojama, jog kokia nors kapoklė ar sulčių spaudimo mašina, turinti iš ketaus išlietą pagrindą, nebus papuošta bent jau keliais akanto lapais ar kitais panašiais ornamentais. Šiais laikais visi ornamentai, visi papuošimai nubraukiami, iškošiant pro paniekos surauktas lūpas, “kičas”, “naftalinu dvokiančios senienos”, ir dabartiniai įrankiai, namai ar baldai nebeturi to grožio, liko tiktai funkcionalumas.
Angliška daržovių pjaustymo mašina, XIXa vid. Atkreipkite dėmesį į jos rėmelį.
Viso to priežastis, bent jau man, akivaizdi. Gražų daiktą pagaminti užtrunka kur kas ilgiau, ir jis kur kas brangesnis. Rankų darbo daiktas nebus gražus, jeigu jo imsis meistras, neturintis pakankamai įgūdžių, patirties, kurią galima sukaupti tiktai ilgus metus dirbant mylimą darbą, o ne pasimokius pusę metų apie tai, kaip paspausti štampavimo mašinos mygtuką. Visos toks kalbos apie progresą, apie kičą ir t.t., tiktai užmaskuoja tai, apie ką paprastai nekalbama: šiuolaikiniams žmonėms gražūs daiktai nebeįperkami. Dėl to jie tiesiog keičia savo nuostatą, jog visi tie ornamentai ir papuošimai – nereikalingas kičas, šlamštas, fui, vulgaru, kad nors kaip užmaskuotų savo finansinį nepajėgumą. Nelikus paklausos, dingo ir meistrai, liko tik vienetai tų, kurie dar moka ir prisimena kaip.
Galite vadinti tai romantiko, pasiilgusio senų gerų laikų, svaičiojimais. Aš neturiu iliuzijų, kad kažkada seniau buvo gyventi geriau. Ne, anaiptol, patogumo prasme šiems laikams nieks neprilygs. Visai nenorėčiau kas rytą semtis vandens iš šulinio ar kolonėlės, ir naktį reikalui prispyrus bėgti į būdelę lauke. Nors, jeigu netyčia būčiau pasiturintis XIXa pilietis, be abejonės turėčiau tarnų, kurie ir vandens įpila, ir naktipuodį išneša. Tada tai nebuvo toks prabangos reikalas, kaip dabar. Dabar mes turime įvairių elektrinių įrankių, kurie palengvina gyvenimą. Tais laikais tokiais įrankiais buvo žmonės, pasirengę patarnauti už užmokestį, pastogę ar duonos kąsnį. Žinoma, tokia sistema turi savų ypatybių, kaip klasinė nelygybė, turtuoliai ir vargšai ir t.t., bet dabar ne apie tai.
Pažvelkime verčiau į dvi paprastas iliustracijas iš tos pačios knygos, Urbain Dubois “Virėjų mokykla”. Knyga ta pati, tiktai leidimai skirtingi: antras leidimas, išleistas 1876, ir devynioliktas, 1933m.
Knygos, iš kur paimtos iliustracijos, tas pats, tekstas irgi identiškas. Devynioliktajame leidime autoriaus sūnus, Felix Urbain-Dubois, nusprendė pakeisti kai kurias senovines iliustracijas moderniomis, ir, sprendžiant iš kelių komentarų išnašose, labai didžiuojasi, kad galėjo bent taip modernizuoti savo tėvo nemirtingą veikalą.
Antrajame leidime mes matome paprastą šildymo indą, arba “réchaud”, kaip tokius vadino. Tai didelis indas, pripiltas vandens, ant kurio statoma serviravimo lėkštė su patiekalu, o patiekalas iš viršaus uždengiamas gaubtu. Taip buvo daroma tam, kad prancūziškojo serviravimo būdu pateikiant patiekalus, kai visas stalas nukraunamas patiekalais vienu metu, jie kaip galima ilgiau išliktų šilti.
Čia pavaizduotas vienas iš kuklesnių šildymo indų, kurį galėjo įpirkti net ir neitin pasiturinčiai gyvenantis dvarininkas. Net ir iš graviūros akivaizdžiai matome, kiek daug darbo įdėta jį gaminant. Sidabrakalis (be abejonės, šis indas buvo sidabrinis ar bent jau pasidabruotas) turėjo jam suteikti formą rankomis, turėjo sugalvoti ir papuošti jį ornamentais, kad viskas atrodytų dailiai, proporcingai, skoningai, kad derėtų prie dvaro valgomojo aplinkos, prie ąžuolinių baldų, damasko šilko staltiesių ir stalo porceliano. Tuo pat metu indas turi būti ir funkcionalus, maistas jame turi neatšalti, ir su šia užduotimi indas kuo puikiausiai susitvarkydavo. Didžiausi trūkumai – tokie indai buvo sunkūs, juos ant stalo atnešdavo ir vandens pripildavo tarnai, ir paprasta, padėti ant stalo, šie indai išlikdavo iki pat antrojo serviso pabaigos, kai viskas būdavo nuimama nuo stalo, trupiniai sušluojami specialia šluotele su bertuvėliu, ir pateikiamas desertas.
Tokių indų vis dar galima rasti antikvariatuose, štai dar pora pavyzdžių:
Devynioliktojo leidimo iliustracija jau kiek kitokia.
Matome, kad vandens talpą pakeitė spiritinės lemputės. Taip, tai kur kas praktiškiau, indas tampa funkcionalesnis ir lengvesnis. Tačiau kas man labiausiai krinta į akį, tai absoliutus ornamentų nebuvimas. Šis daiktas – tai tik funkcija. Ir viskas. Jis greičiausiai plieninis ar iš nerūdijančio plieno. Jis neturi papuošimų, jį pagaminti gali net ir nepatyręs darbininkas. Jo rėmelis – iš išlankstytos vielos, kuri dar šiek tiek išlaikė užuominą apie formą, tačiau kaip bežiūrėsi – tai pigi imitacija, kurią gali pagaminti ir prištampuoti bet kas. Rankenėlės, anksčiau buvusios dailiai išraitytos meistro ir padengtos ornamentais, virto prilituotu vielos lankeliu. Taip, tai modernumas ir progresas. Šalin senienas, šalin papuošimus, kuriuos mėgsta nebent sukriošusios bobutės, nieko nesuprantančios apie grožį.
Antra vertus, kadangi šį indą gaminant nereikėjo meistro su ilgamete patirtimi, šį daiktą galėjo įpirkti jau net nebe dvarininkai, bet ir miestiečiai su pretenzija į turtą. Be to, jis nebuvo sunkus, vadinasi, galima buvo išsiversti ir be tarnų, nusinešti jį ant stalo galėjai ir pats. Ir poliruoti jo prieš pokylį iki veidrodinio blizgesio, kaip kad senus sidabrinius indus, greičiausiai irgi nereikėjo. Nes sidabrinis blizgesys – tai fui ir vulgaru. Mes mėgstam štampuotą aliuminį, padengtą emale. Mes nemėgstam ornamentai. Ornamentai – tai kičas. Tikrasis grožis – kuo paprasčiau, kuo lygiau, kuo daugiau stačių kampų.
Kaip atrodo šildyklė šiais laikais? Galite žvilgtelėti, kai kitą kartą užsuksite į kavinę, kur maistas pateikiamas bufeto principu. Štampuoto aliuminio indai, sumerkti į karštą vandenį. Nesąžininga, sakote, šnekėjome juk apie namuose naudojamus daiktus? Jokių problemų, štai kaip atrodo moderni šildyklė:
Kiek ilgametę patirtį turinčių meistrų dirbo gamindami šį įrankį (ar bent jau jo išorę)? Nei vieno. Užtat dizainas puikiai atitinka šiuolaikinius pomėgius: jokio kičo. Jokio blizgesio. Jokių serijiniam gaminimui reikalingų įgūdžių. Norint sukurti daiktą, užtenka vien tik sugebėjimo paspausti mygtuką.