Ar kada nors ragavote ką nors tokio saldaus, kad, atrodo, saldu ne tik burnoj, bet ir š… eee… kur nors kitur? Pamenu, vaikystėje, kuomet mane nusiveždavo iš Druskininkų į Vilniaus operos ir baleto teatrą, per pertrauką bariuke man nupirkdavo karšto šokolado. Nežinau, ar ir dabar jo ten yra, tačiau įspūdis man išliko iki šiol – begalinė salduma ir jausmas, tarytum pasineri į aksominius patalus, iš kurių nesinori pakilti.

Taip buvo tuomet. Dabar jau turbūt panašaus efekto nebūtų, tačiau pagarba šokoladui išliko. Todėl ta proga šokoladinis receptėlis. Puristų, nervingų žmonių ir tų, kurie skaičiuoja kaliorijas, prašome nežiūrėti.

Bandysiu pagaminti šokoladinius triufelius su burbonu ir pekanų riešutais. Bet, visų pirma, truputį paplepėkim apie tai, nes, kaip žinia, šokoladas, kaip ir burbonas, atpalaiduoja kūną, mintis, ir skatina bendravimą.

Triufeliai – tokie grybai, augantys po žeme pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje. Juos užuodžia specialiai tam reikalui ištreniruotos kiaulės, kurias, skaičiau, po truputį keičia šunimis, kurių uoslė kiek prastesnė nei kiaulių, tačiaų jie nesistengia tų grybų išknisti ir suėsti. Dėl to, kad taip sunku juos surasti, triufelių kaina beprotiškai užkelta, skonis – a fig ten suprasi, ragavau vieną kartą, tai man pasirodė grybas kaip grybas, nieko labai blatno, gal labiau toks medžio kvapas jaučiasi, ir tiek. Aš kaip dzūkas daug įvairiausių grybų prisiragavęs, tai, turbūt, išpaikintas esu. Ragavau ir tų žąsų kepenėlių, foie gras. Nu ir ką, kepenėlės kaip kepenėlės, gal kiek riebesnės. Ir už ką ten mokėt $100 už šaukščiuką juodos ikros, irgi nesuprantu. Vaikystėj poilsiautojai iš Rusyno mamai kyšių ikros priveždavo ( mama daktare dirbdavo ), atsivalgiau. Nekoks, matyt, iš manęs gurmanas. Na, bet nesvarbu. Taigi, kas yra triufeliai, išsiaiškinom – gurmanų šlovinami požeminiai grybai, panašūs į nedidelius purvo gabalus.

Toliau – burbonas. Tai viskis, kuris išvarytas iš 50%-50% miežių su kukurūzais. Amerikoniškų pietų pasididžiavimas. Tikras burbonas distiliuojamas tiktai Kentucky valstijoje, Bourbon county. ( pretenzija į prancūziją ir konjaką/šampaną, matyt ). Paprastai būna stiprus, apie 50 abarotų, o iš skonio primena viskį su kažkokiu saldumos ar dūmų prieskoniu. Dar kokteilis toks yra, Mint Julep vadinasi – ant stiklinės dugno paberti cukraus, užmesti kelis mėtos lapelius ir juos sutraiškyti ( padaužyti ), kad pradėtų kvepėt, tuomet užpilti traiškytų ledukų ir burbono, ir padekoruoti mėtos šakele, kad geriant nosis smigtų į mėtą. Tai pietų diduomenės ir kitokių vergvaldžių gėrimas, todėl pateikti būtina apšerkšnijusioje sidabrinėje stiklinaitėje – antraip tai bus fignia, o ne mint julep. Fignia, beje, irgi skani, tik tiek, kad geriant nesinori sukomanduoti dėdei Semui, kad eitų batus šveist.

O pekanai – tokie riešutėliai, kurie auga pailguose žaliuose lukštuose ant medžių, o viduje kažkas panašaus į žiurkių smegenėles, visai kaip ir graikiško riešuto. Skonis kiek kitoks, nei graikiško, graikiškas saldesnis. Populiarus patiekalas iš jų yra “Pecan pie”, pyragas su milijonais kaliorijų, daug cukraus, sviesto, ir t.t. ir pan, bet labai skanus.

Na, kadangi viską išsiaiškinom, pradedam gamint. Receptą aš begėdiškai nuknisau iš interneto ir įvedžiau savo paties pataisymus. Jeigu norite, googlas nesunkiai suras originalą. Triufelių gausis daug, žr toliau. Šis patiekalas – tai tarsi daug patiekalų viename, kuriuos pasakojimo eigoje stengsiuos paminėti.

Visų pirma, imam 2 stiklines pekano riešutų ( puselių ) ir 2 stiklines burbono. Neturit burbono – tiks ir viskis. Užpilame pusikes taip, kad apsemtų, ir paliekame per naktį, kad riešutai prisigertų. Jeigu nuo tų dviejų stiklinių lieka burbono, o riešutai jau apsemti… na, žinote ką su juo daryt :{). Nepamirškite gerai uždengti ( kokia nors permatoma plėvele užlipdyti ir įkišti į užsegamą maišiuką ), nes burbonas smarkiai garuoja, ir virtuvė pradės kvepėti kaip XIX amžiaus amerikoniškas bordelis.

Užpylus atrodo taip ( aha, truputį liko ):

O kuomet prisigeria, štai taip:

Kaip matote, riešutai prisisiurbė dafiga burbono. Jeigu juos ištraukt, nusausint truputėlį ir pabarstyti cukraus pudra ( ar iš vis nieko nebarstyti ), gauname neblogą užkandį. Grauži sau vieną po kito, ir skanu, ir šnapso yra :{) Bet jeigu čia neapsistojome, važiuojam toliau.

Reikės apie pusantro kilogramo juodo šokolado, to, kur plytomis parduodamas, arba mažais čipsiukais, bet geriau kur plytomis. Koks nors belgiškas, prancūziškas tiks kuo puikiausiai, ale, įpatingo skirtumo nematau, bele kad ne Hershey’s. Šokoladą susmulkiname į smulkius gabalėlius. Jeigu čipsiukais, tuomet nieko skaldyt nereikia. Atidedame maždaug ketvirtį, jo reikės vėliau.

Imame puoduką, ir jame kaitiname ant vidutinės ugnies stiklinę riebios ( heavy whipping ) grietinėlės, 4 šaukštus sviesto, ir 2 arb.š. kukurūzų sirupo. Nežinau, ar yra tokio čiūdo pirkti Lietuvoj, galbūt jį galima kuo nors ir pakeisti ar išmesti išvis. Čia jau nežinau, kaip yra. Sako, jog nuo sirupo šokoladas geriau sustingsta ir labiau blizga. Skonio tai abejoju ar jo ten kiek nors iš vis jaučiasi. Tas sirupas parduodamas nedideliuose buteliukuose, atrodo taip ( būna tamsus ir šviesus ):

Kuomet visas tas daiktas puode užvirs, išjungiame ugnį, ir suberiame šokoladą, išskyrus atidėtą ketvirtį. Ir viskas, nieko nemaišom, nieko nerušinam kokias 5 minutes, tegul stovi. Nebent galima puodą už rankenos pamakaluot į šonus, kad geriau apsemtų šokoladą. Vaizdas pradžioje būna toks:

Kai praeina tos minutės, supilame 8 šaukštus burbono, kuriame mirko riešutai ( ar sakiau, kad reikia tą burboną nupilti nuo riešutų? Gal ne. Tai, žodžiu, reikia, bet burbono neišmesti, o panaudoti būtent čia ). Imame šluotelę, ir viską atsargiai išmaišome, kol šokoladas ištirps ir viskas virs vienalyte mase. Priklausomai nuo to, koks buvo pasirinktas šokoladas, tai gali užtrukti ilgiau ar trumpiau. Kuomet ištirpsta ir susimaišo, atrodo taip:

Čia galime ir sustoti, nes gavome tai, kas prancūziškai vadinasi ganache ( ganaš ). Toks savotiškas šokoladinis fondiu su burbonu. Į jį galima mirkyti braškes, ananaso, persiko gabalėlius, ar obuolio, galų gale. Svarbiausia, kai vaisius plauname, ant jų neturi likti drėgmės. Taip pat į ganache galima mirkyti pirštą ir piešti juo įvairiausius ornamentus ant nuogo kūno, na ir taip toliau ir pan. Jeigu čia neapsistojame, važiuojam dar toliau.

Kuomet viskas susimaišo, krauname visą šitą gėrį į šaldytuvą penkiolikai minučių. Geriau jo niekuo neuždengti, nes ant dangčio gali susikondensuoti vandens lašeliai, o kuomet į šokoladą patenka bent lašelis vandens – jam pareina didelė didelė p… eee.. negerovė. Šokoladas susitraukia, kaip pienas, į kurį pateko rūgšties, tampa nebe lygi masė, o tokie trupiniai kažkokie, kurie jau nebetirpsta. Žodžiu, nekas.

Po 15 minučių traukiam visą tai iš šaldytuvo, ir dar kartą pereinam šluotele, kad tai, kas galbūt atsiskyrė, vėl susimaišytų. Šluotelę nulaižome, tai svarbi recepto dalis. Nepamirštam nulaižytą šluotelę nušluostyti popierine servetėle ( žr apie drėgmę ).

Kišame į šaldytuvą dar 15 minučių, po to vėl išmaišome, vėl 15 min, išmaišome, ir dar 15 minučių. Bendrai gaunasi apie valanda šaldytuve. Šokoladas apkietėja, ir tampa panašus į tai:

Tuomet apsiginkluojame dviem arbatiniais šaukšteliais, ir nukabindami šokolado masę nuo vieno ant kito formuojame tokius gabaliukus, apytiksliai apvalios formos, bet nebūtinai – triufeliai, kaip prisimename, forma primena purvo gabalus, na tai maždaug taip ir reikia taikyti. Gauname dafiga tokių gabalėlių ( man gavosi 43, priklausys nuo dydžio ). Forma ir išvaizda jie primenana stirnutės dovanas miške:

Dabar yra keli variantai, kaip iš tų gabalėlių gaminti rutuliukus. Vienas iš jų – bandyti užsimauti gumines pirštines, kad nebūtų tokios karštos rankos, ir suvynioti juos tarp delnų dabar pat, stengiantis išgauti idealią apskritą formą, po to kišti į šaldytuvą. Antras – įkišti juos kuriam laikui dar į šaldytuvą, ir formuoti vėliau, kai sukietės dar labiau. Pirmas variantas labiau terliūzinis, bet galutinis produktas gražesnis, apvalesnis. Antras variantas – triufeliai nesigauna tokie apvalūs, tačiau galvojame apie purvo gabalus ir nesukam per daug galvos, plius, ne taip smarkiai tirpsta, kuomet atšaldyti. Darykit, kaip atrodo patogiau. Bet kokiu atveju, rutuliukams dar reikėtų pagyventi šaldytuve kokią valandą.

Tuomet imame tą ketvirtį šokolado, kurį buvome atidėję, beriame į stiklinį dubenį, ir kišame į mikrobanginę kokiai 20 sekundžių. Ištraukiam, pabandom pamaišyt, dar 10 sek kaitinam, vėl pamaišom, ir taip tol, kol šokoladas ištirps. Galima tirpdyti ir dvigubame dubenyje, kur apačioj karštas, bet ne verdantis vanduo. Idealiai šokoladas turi būti 32-34C temperatūros, tuomet galutinis variantas būna optimaliausias. Neturim termometro – na ir pofig, bus skanu ir bele kaip, juo labiau, jog idealaus blizgesio ir nereikia, pamatysim toliau, kodėl.

Iš išmirkytų riešutų pusikių atidedame tiek, kiek buvo gabalėlių šokolado, likusias smulkiai sukapojame ar sumalame mikseryje.

Taigi, kai ištirpsta šokoladas, o gabalėliai atšalo šaldytuve, traukiam juos ir vyniojam tarp delniukų. Rankutės išsipurvins kaip paršelio. Kuomet rankos pilnai pasidengia šokoladu, jomis galima palikti juokingus antspaudus ant nuogo kūno, ir… t.y., jas galima nuplauti šaltu vandeniu, ir sausai nušluostyti.

Tuomet, dirbdami greitai, merkiame burbuliuką į ištirpdytą šokoladą. Idėja tokia, kad šis šokoladas sustingęs taps savotišku lukštu, kurio viduje bus minkštesnis ganache įdaras.

Ir tuomet metame tą burbuliuką į sumaltus riešutus, apibarstome riešutas iš viršaus ir paliekam ten pabūti kokią minutę.

Tuomet perkeliame ant atskiros skardos. Riešuto pusikę patepame šokoladu ir prilipdome ant gatavo triufelio viršaus.Bendroje sumoje gauname apie dvi tokias “blėkas” triufelių. Kišame jas į šaldytuvą, kad gerai atvėstų.

Va ir viskas. Nepamirškite, jog šokolade yra kofeino ( 100gr šokolado – 0,05 gr kofeino ). Mirtina kofeino dozė – 10gr, taip kad jeigu vienu prisėdimu sušlamšite 20kg šokolado, gali blogai baigtis. Čia disclaimeris, jeigu ką.

O šiaip, kaip matote, forma toli gražu nuo idealiai apvalios, bet argi ne pofig? Skonis užtat puikus, neperdaug saldus, jaučiasi burbonas, riešutai irgi juo kvepia. Labai skanu.

Jūsų, su širdingais linkėjimais –
   Giedrius, le chocolatier dilettante

P.S. galimi ir kiti variantai – tarkim, konjako su lazdynų riešutais, amareto su migdolais, Baileys Irish Cream su balto šokolado lukštu ir makademiniais riešutais, romo ir kokoso riešutų drožlėmis, ar, lietuviškasis, Starkos ir lazdynų riešutais ( su pienišku šokoladu vietoj juodojo ), ar iš vis be jokių riešutų, tiesiog apvolioti kakao milteliuose ar ir be jų. Žodžiu, galimybių begalės.