Šis lašišinių šeimos narys jau nuo senovės vertinamas dėl savo švelnios mėsos. Anglijos karalius George IV taip mėgo šią žuvį, jog kartą liepė savo virėjui paruošti tokius pietus, kad kiekviename iš patiekalų būtų upėtakio. Tas virėjas buvo žinomas visame pasaulyje Antonin Careme, ir 1817 sausio 15ąją jis priėmė iššūkį ir paruošė pageidaujamus pietus. Patiekalų sąraše buvo upėtakio sriuba ala Russe, troškintas upėtakis pomidorų ir česnakų padaže, ant grotelių keptas upėtakis omarų padaže, žuvies sriuba iš trijų skirtingų upėtakių rūšių ala Bordeaux, keptas upėtakis su šviežiomis žolelėmis ir upėtakio file, pamirkytos kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose ir iškeptos svieste.

Lietuvos žmonės žuvies irgi nesibodėjo, o upėtakis, kaip ir lašiša, visuomet buvo vertinamas ant didiko stalo. Štai vienas senas receptas, kuriuo galėjo mėgautis tiek kunigaikščiai, tiek bet kuris žvejys, kuriam nusišypsojo laimė sugauti šią žuvį – upėtakis, įdarytas riešutais.

Po teisybei, jeigu norite, jog receptas būtų tikrai autentiškas, lietuviškas, ir dar viduramžiškas receptas, pekano riešutus jame reikėtų pakeisti lazdyno, o pomidorus – kokia nors neamerikoniška daržove, kaipo burokais, agurkais, moliūgais, ar ropėmis. Aš ko gero rinkčiausi moliūgą. Bet aš užšoku sau už akių.

Reikės vieno didelio upėtakio ( 750g – 1kg ), arba kelių mažesnių. Spėčiau, jog maži – labiau autentiška, nes tokie dideli dažniausiai užauga tik fermose. Bet kadangi mūsų parduotuvėje buvo vaivorykštinių upėtakių išpardavimas, receptas bus su dideliu. Vyno butelis gretimais – tik dėl mastelio.

Upėtakį įtriname iš vidaus ir išorės druska ir pipirais. Pipirai anais laikais buvo prabanga, todėl autentiškumo siekiant juos reikėtų praleisti, arba apsimesti, jog tai kunigaikštiškas patiekalas. Paliekame truputį, kad įsisūrytu. Kokią valandą būtų geriausia, bet bus gerai ir tiek, kiek užtruks iškepti įdarą.

Tuomet statome keptuvę ant viryklės ( krosnies ), ir pakepiname joje pusę smulkiai sukapoto svogūno, kol suminkštės ir pasidarys skaidrūs. Tuomet į ją beriame penkis šaukštus smulkiai kapotų pekano riešutų,

taip pat penkis šaukštus džiūvėsėlių, nutarkuotos žievelės nuo pusės apelsino ( stengtis tarkuoti taip, kad būtų tik oranžinė žievelės dalis, ta, kur balta – kartoka ), du-tris šaukštus apelsinų sulčių ( spaudžiam tą patį nutarkuotą apelsiną ).

Tais laikais apelsinų turėdavo – nors ar buvo jų Lietuvoje, nežinau, gal atveždavo kokiems didikams – tik jie buvo kiek kitokie, rūgštesni. Būna tokie “blood oranges” pirkti kai kada, tų skonis panašiausias. Jeigu norite senoviško lietuviško – turbūt tiktų patarkuotas obuolys. Čia jau reikia paeksperimentuoti.

Taigi, visą tą daiktą keptuvėje išmaišome, kad visas skystis būtų sugertas, pakepiname, kad imtų kvepėti ( o kvepėt, patikėkit, ims, dar ir kaip ), ir tuomet užpilame vieno kiaušinio plakinį, kad viskas kiek suliptų, ne į vieną gumulą, bet šiaip, kad drėgniau būtų. Gatavas įdaras atrodo taip:

Keptuvėje ištirpdome kokį šaukštą sviesto, ir patepame žuvį iš visų pusių – čia kad geriau apskrustų odelė. O po to kiek telpa į upėtakio vidų įdaro – tiek jo ir prikišam, svarbu, kad nekristų lauk. Išklojam skardą folija, ir kraunam žuvį ten. Folija ten tik tam, kad būtų lengviau po to skardą plaut, o gal ir išvis neplaut, jeigu niekas neprabėgo.

Kišame į orkaitę ( į krosnį ), 200C temperatūros, pusvalandžiui, arba 220C, kokiai 20-25 minutėms, tuomet geriau apskrunda odelė, bet yra rizikos, kad žuvis perkeps. Jeigu darėte iš mažų upėtakių, juos kepti svieste ant keptuvės, po 5-10 min ant kiekvienos pusės. Čia jau reikia žiūrėti, kaip skrunda, ir priklausys nuo žuvies dydžio, tiksliai laiko nepasakysiu. Atsargiai apverčiant, kad neišbyrėtų įdaras.

Kol kepa – galime pagaminti garnyrą. Žinoma, galima išvirti paprastų ryžių ar bulvių, ir sakyti, kad baigta, tačiau, jeigu liko, taip kaip man, pusė įdaro, jį galima krauti į tą keptuvę, kurioje tirpdėme sviestą, įpjaustyti ten dar porą gerai nunokusių pomidorų, ir pakepinti, kol pomidorai “ištirps”. Tuomet pabarstyti džiovintais šalavijais ir dar pakaitinti porą minučių. Taip garnyrą reikia pasūdyti. Jeigu pastebėjote, įdare druskos nebuvo.

Iškepusi žuvis atrodo taip:

Kaip žinoti, ar iškepusi? Peiliu galima smeigti į storiausią nugaros vietą, ir pasižiūrėti, ar viduje viskas balta, ar yra dar tokios, kaip čia pavadinus, “pusiau permatomos neiškepusios žuvies mėsos”.

Va ir viskas. Krauname į lėkštę, garnyrą paskaniname laiškiniais česnakais, rėžiame gabalėlį žuvies, krauname ant viršaus, ir kertam. Kaip sako rytiečiai, žuvį reikia valgyti ne šakute, o rankomis dėl dviejų priežasčių: pirma, kad jaustum, kur kaulai, o antra – valgyti žuvį su šakute yra tas pats, kaip mylėtis pasitelkiant vertėją. Beje, jeigu bus mažos žuvelės, tų kaulų ten nė nesijaus, išskyrus pačius didžiausius. Atrodo, kad porcija nedidukė, bet neapsigaukit: riešutai – labai sotus maistas.

Skanaus!
——–
Update: Here’s a short translation for my friends who are yet to learn Lithuanian.

1 rainbow trout, about 1.5lb, gutted, head on. Rub with salt and pepper inside and out. Leave it to soak in the salt for 1 hour, or at least while the stuffing is being cooked.
For stuffing: cook 1/2 finely chopped onion in oil, until translucent. Add 5 tablespoons of chopped pecan nuts and 5 tablespoons of breadcrumbs, also grated peel of 1/2 orange and 2-3 tbsp of orange juice. Cook, until starts to smell nicely, then add 1 beaten egg to thicken a bit.
Brush the fish with melted butter. Stuff it with, well, the stuffing. Cook in the oven, 1/2 hour at 400F.
About half of the stuffing will not fit into the fish. Put what’s left in the pan with some butter, add 2 chopped tomatoes, and cook until tomatoes “melt”. Then add some dried sage and salt, and cook for a couple more minutes. This can be served as a side with the fish.
Be careful about the bones. Bon appetit!