Receptas iš 1558m Giambattista della Porta knygos “Magia Naturalis”. Iškepta, tačiau išlikusi gyva žąsis. Jautriems neskaityti. Ne, nebandžiau, nuotraukų irgi nebus. Anglishkai: http://homepages.tscnet.com/omard1/jportac14.html#bkXIVIX
Gyva kepta žąsis.
Šiek tiek iki mūsų laikų, kaip pasakoja vis dar sveiko proto senoliai, Aragono ( dabartines Ispanijos – vert. past ) karalius dažnai geidė, kad jam atneštų žąsį, iškeptą, bet gyvą. Ir kuomet aš susiruošiau šį receptą išbandyti, maniškiai taip skubėjo kepti, kad mes suvalgėme ją dar pusžalę. Tačiau ji buvo gyva, ir jos viršutinė dalis iš išorės buvo puikiai iškepusi. Kaip visa tai daroma?
Paimkite antį, ar žąsį, ar kitą panašų paukštį, bet žąsinas šiam reikalui geriausiai tinka. Nupeškite jam visas plunksnas, išskyrus nuo galvos ir kaklo. Tuomet aplink jį sukurkite laužą, neperdaug siaurą, nes dūmai gali jį uždusinti, ar ugnis gali būti per karšta ir per anksti jį iškepti. Ir neperdaug platų, nes jis gali pabėgti neiškeptas. Viduje laužo visur aplink išdėliokite mažus puodelius su vandeniu, ir į vandenį įberkite druskos ir Meum ( nežinau kaip versti, pagal kontekstą – laisvinamieji – vert.past. ). Ištepkite žąsiną taukais ir lajumi, kad jo mėsa būtų skanesnė ir geriau keptų. Sukurkite aplink jį laužą, tačiau neskubėkite. Kai jis pradės kepti, jis bandys prasiveržti, tačiau bergždžiai, nes jį sustabdys ugnis. Kuomet jis nusilps, jis gers vandenį ir taip atvėsins savo širdį ir kitus vidaus organus. Nuo vaistų jam išsivalys viduriai, ir jis bus tuščias. Ir kuomet jis labai įkais, iškeps ir jo vidinės dalys. Nuolat drėkinkite jo galvą ir širdį kempine. Bet kai tik pamatote, kad jis spurda kaip pamišęs ir griūna ( nes jo širdžiai reikia drėgmės ), tuomet pagriebiame jį ir patiekiame ant stalo svečiams. Žąsinas rėks jums nuraunant jam galūnes, ir jūs jį pabaigsite valgyti iki jam nudvesiant.